Valstybė – ne tik teritorija
Artėjant referendumui dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, įgyjant kitos Vakarų valstybės pilietybę, visuomenei vis dar kyla daug neatsakytų klausimų. „Ar tikrai to reikia? Ar tikrai mes visi pasisakome už dvigubą pilietybę? Kaip atlikti pareigą valstybei turint dvigubą pilietybę? Kuriai teikiama pirmenybė?“, – diskusijai kvietė žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Įteisinti dvigubą pilietybę Lietuvoje buvo viena iš iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ metu išrinktų idėjų.
Nuomonės šiuo klausimu nevienareikšmės. Žygimantas Pavilionis, Seime atstovaujantis užsienyje gyvenančius lietuvius, pasakojo, kad jau daugelį metų jų vienas dažniausių prašymų – įteisinti dvigubą pilietybę. Jis ragina į Lietuvą žiūrėti plačiau nei tik kaip į teritoriją. „Kai tu mąstai apie valstybę kaip apie statišką uždarą kūną, o ne kaip apie piliečius, jei jiems dėmesio nesuteiki, tu jų ir nepritrauki“, – kalbėjo jis, pridurdamas, kad apie 80 proc. Lietuvos gyventojų turi artimųjų, gyvenančių užsienyje, o svetur šaknis įleidę tautiečiai kartais puoselėja lietuviškas tradicijas labiau nei likę Lietuvoje.
Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis svarstė, kad gal vis dėlto šiuo metu nėra didelio poreikio keisti Konstituciją, ko reikėtų, jei lietuviai referendumu pasisakytų už dvigubą pilietybę. „Turbūt nėra didelio poreikio keisti, jei nežinome, kas bus toliau. Tada tie, kurie gyvena Lietuvoje, tampa antrarūšiais, o jei mes norime kurti gyvenimą čia, Lietuvoje, būtent su tais piliečiais, kurie čia gyvena, tai kiekviena valstybė savo institutus turi stiprinti, o ne skaidyti ir naikinti“, – savo nuomone dalinosi jis.
Lietuvos ir Argentinos pilietybes turinti menininkė, grafikė Elvyra Griaučiūnaitė stebėjosi, kaip galima galvoti, kad kažkas bus antrarūšis. „Aš gimiau Argentinoje, bet mano tėvai buvo lietuviai. Kai būdama 15 metų grįžau į Lietuvą, žinojau, kad turiu savo gimtinę Argentiną, kurią labai mylėjau, kuri man buvo Dievo duota, bet tėvynė Lietuva buvo kraujo ryšys, įgytas per tėvus ir protėvius“, – kalbėjo ji, pabrėždama, kad abi savo tėvynes labai myli ir visą gyvenimą stengėsi tarp jų stiprinti ryšius.
Ragina nepasiduoti emocijoms
Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius sakė neatskleisiantis, kaip referendume balsuos pats, bet pabrėžė, kad šiuo metu visuomenei nėra išaiškinamos visos pasekmės ir vadovaujamasi emocijomis, pamiršus racionalius argumentus.
„Dabar siūloma pakeisti12 straipsnį ir pasakyti, kad ES ir NATO piliečiai galės turėti dvigubą pilietybę, bet užmirštama, kad padarius tokią pataisą, mes turėsime daryti dar bent tris Konstitucijos pataisas. Dabar pagal Konstituciją Seimo nariu, Prezidentu gali būti renkamas tik tas asmuo, kuris nesusijęs priesaika kitai valstybei. Vadinasi, jei žmogus turi kitą pilietybę, jis negali būti renkamas Seimo nariu ar Prezidentu. Jei dviguba pilietybė taps paplitusiu reiškiniu, o taip ir bus, jau yra buvęs Europos žmogaus teisių teismo sprendimas, kai Moldova leido Rumunijos piliečiams turėti ir savo pilietybę, bet neleido jiems būti renkamiems į Moldovos parlamentą. Kilo byla, kurią Moldova pralošė, vadinasi, ir mes praloštume“, – kalbėjo jis.
V. Sinkevičius siūlė pagalvoti ir apie tai, kokie asmenys sudarys Lietuvos rinkėjų korpusą po dvidešimt ar trisdešimt metų: „Kas rinks Lietuvos Respublikos Seimo narius, Prezidentą, valdžią, kuri priims sprendimus, lemiančius čia esančių žmonių gyvenimą, bet nedaro jokios įtakos tiems, kurie gyvena užsienyje? Jei mes turėsime tokį rinkėjų korpusą, kuriame didžiąją dalį ar pusę sudarys asmenys, turintys dvigubą pilietybę, jie galės rinkti mūsų Seimą, mūsų Prezidentą, bet Seimas leis įstatymus mums, čia gyvenantiems, o ne ten“.
Trečias, V. Sinkevičiaus nuomone, svarbus argumentas – karinės tarnybos prievolė. „Konstitucijoje parašyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi atlikti karinę tarnybą įstatymų nustatyta tvarka, turi pareigą ginti savo tėvynę. Pažiūrėkime į Europos konvenciją dėl pilietybės. Asmuo, kuris yra kelių valstybių pilietis, atlieka karo tarnybą toje valstybėje, kurioje jis nuolat gyvena: jis neturi pareigos atlikti karo tarnybos toje valstybėje, kurios pilietis yra. Tad iš karto turime labai didelę grupę žmonių, kurie neatliks Konstitucijoje numatytos pareigos, nes ją atliks JAV, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, ten, kur norės. Nenoriu pasakyti, kad esu už ar prieš dvigubą pilietybę, bet noriu pasakyti, kad pasigendu diskusijoje konceptualių sprendimų matant visą kontekstą, ne tik emocijas“, – kalbėjo jis, vėliau pridurdamas, kad kiti galbūt norės dvigubos pilietybės tik tam, kad pasinaudotų ekonominiais to privalumais, pavyzdžiui, mokėtų mokesčius kitoje šalyje, bet, pašlijus sveikatai, gydytųsi Lietuvoje ir tai jau turėtų būti apmokoma iš Lietuvos biudžeto lėšų.
Pakaktų lietuvio paso?
S. Gorodeckis, užuot kalbėjus apie dvigubą pilietybę, ragino priimti lietuvio paso projektą, kurio, jo nuomone, visai pakaktų. „Dabar pagrindinis diskursas yra toks, kokią Lietuvą mes norime turėti: ar mes norime kurti valstybę būdami Lietuvoje, ar mes laikomės globalios Lietuvos politikos, kur mąstome, kad didžioji dalis Lietuvos gyvens už Lietuvos ribų, turės daugybinę pilietybę ir priims kažkokius sprendimus“, – kalbėjo jis.
S. Gorodeckis taip pat pridūrė, kad net šalys, siūlančios dvigubos pilietybės galimybę, turi tam tikrus saugiklius: Izraelyje balsuoti galima tik atvykus į šalį, Airijoje tam yra pusės metų gyvenimo šalyje cenzas.
„Manau, turime užtikrinti lietuviškos kilmės piliečiams, tautiečiams galimybę atgauti Lietuvos pilietybę, ją atstatyti – tam yra jau dvejus metus Seime gulintis įstatymo projektas apie lietuvio pasą, kas trukdo jį priimti? Tada visi tie piliečiai, kurie turi dvejonę, kurią pilietybę pasirinkti dėl kažkokių ekonominių motyvų, tai jiems tikrai turi būti galimybė atstatyti pilietybę grįžus, bet tada jie turėtų nebeturėti su kita šalimi jokių saitų“, – siūlė jis.
Pokyčiai – dėl naujo konteksto
Ž. Pavilionis, kalbėdamas, kodėl reikia keisti Konstituciją, priminė, kad tuo metu, kai buvo nustatytas ypatingai siauras pilietybės apibrėžimas, visi bijojo sovietinių tankų. „Mes žinome, kada jie išvažiavo – tada ta apsauga buvo būtina. Dabar mus saugo kitokie tankai, amerikiečių, vokiečių – pasikeitė pasaulis. Jei mes ir toliau paliksime tokią siaurą sąvoką, prarasime ne milijoną lietuvių, gal po dešimt metų jau du milijonai bus užsienyje. Ir tada turėsime daug įtampų, kas išlaikys tą valstybę, kas pensijas mokės, kaip dirbsime su kitų kultūrų žmonėmis“, – kalbėjo jis.
E. Griaučiūnaitė pastebėjo, kad jaustis lietuviu ir išmanyti valstybės aktualijas galima ir čia negyvenant: „Jei žmonės domisi, jie palaiko ryšius, seka politiką – tai juk šiais laikais nesudėtinga, kai yra internetas“.
„Ne visi važiuoja čia gydytis ar sveikti: yra labai daug norinčių padėti Lietuvai, kad ir iš tolo, neturi būti taip, kad išvažiavai ir tave išbraukia“, – sakė ji.