1919 m. balandžio 4 d. – Lietuvos valstybės Prezidento institucijos pradžių pradžia. Tą dieną posėdžiavusi Valstybės Taryba priėmė naujus Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kurie įteisino Lietuvos valstybės Prezidento instituciją.
Tą pačią dieną buvo surengti ir pirmieji Lietuvos valstybės Prezidento rinkimai. Iš viso iki 1940 metų vasaros tokių rinkimų Lietuvoje buvo septyni, tačiau ne visada šalies vadovo pareigas užimdavo ir eidavo rinkimuose išrinktas ir prisiekęs Prezidentas.
Pirmasis Lietuvos valstybės Prezidentas buvo renkamas iš vieno kandidato. Valstybės Taryba tada manė, kad tinkamiausia figūra šiam postui yra vienintelis asmuo – Antanas Smetona. Šį pasirinkimą sąlygojo trys pagrindinės valdančiųjų įžvalgos. Pirma, kad A. Smetona buvo „vidurio žmogus“, todėl kairiesiems neturėjo būti toks baisus, kaip kad krikščionių grupės kandidatas. Antra, A. Smetona buvo „simpatiškas vokiečiams“, su kuriais Lietuvos valstybė tuo metu vis dar turėjo bendrų reikalų. Trečia, A. Smetona buvo Valstybės Tarybos Prezidiumo pirmininkas, taigi ir taip formaliai vyriausiasis valstybės asmuo, todėl buvo manyta, kad išrinkus jį Prezidentu, niekas nesikeis.
1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Tarybos sprendimu - balsavo 26 nariai, iš kurių 25 pasisakė „už“ – buvo išrinktas pirmasis Lietuvos Valstybės Prezidentas. Juo tada ir tapo 44 metų Valstybės Tarybos Prezidiumo pirmininkas A. Smetona, kuris iš anksto jau žinojo apie jam numatytas valstybės Prezidento pareigas ir dėl to balandžio 1 d. grįžo iš užsienio į laikinąją Lietuvos sostinę Kauną.
Kaip prisiekdavo prezidentai
Lietuvos valstybės Prezidento pirmoji priesaikos ceremonija įvyko 1919 m. balandžio 6 d., šiek tiek po 16 val., iškilmingame Valstybės Tarybos posėdyje Kaune. Prisiekdamas tuo metu galiojusiems Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams, išrinktasis Prezidentas tada sakė: „Aš, Antanas Smetona, Lietuvos valstybės Prezidentas, Tautos atstovybės valia pastatytas šitos aukštos pareigos eiti, Didžiu ir Visagaliu Dievu prisiekiu ir pasižadu Lietuvos piliečiams, jų Atstovybės, Valstybės Tarybos akivaizdoje, kad aš mano pilietiška garbe ir kilniausiais mano sielos jausmais būsiu ištikimas Lietuvos Valstybei ir jos Konstitucijai ir sąžiningai eisiu aukštas mano pareigas. Taip man Dieve padėk. Amen Ši priesaika žymėjo pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidento kadencijos pradžią.
Iki 1940 metų vasaros Lietuvos valstybės Prezidentas iš viso buvo renkamas ir prisiekė septynis kartus. Daugiausia kartų – net keturis – priesaiką davė A. Smetona. Tai jau minėta pirmoji Prezidento A. Smetonos priesaika 1919 m., o kitos trys – 1926 m. gruodžio 19 d., 1931 m. gruodžio 11 d. ir 1938 m. gruodžio 12 d. Du kartus prisiekė išrinktas valstybės Prezidentas Aleksandras Stulginskis – 1922 m. gruodžio 21 d. ir 1923 m. birželio 20 d., o vieną kartą – 1926 m. birželio 8 d. - Kazys Grinius. Prezidento K. Griniaus kadencijos pradžia išsiskyrė tuo, kad vietoje priesaikos jis davė iškilmingą pasižadėjimą. Gal sutapimas, bet būtent K. Griniaus prezidentinė kadencija buvo trumpiausia – kiek daugiau kaip pusė metų.
Įsimintina tai, kad tik nuo 1922 m. gruodžio 21 d. valstybės Prezidento priesaikos aktas vyko prie Lietuvos valstybės vėliavos. Tą dieną valstybės Prezidento priesaiką davė išrinktas antrasis Prezidentas A. Stulginskis. Nuo šio karto valstybės vėliava figūravo ir kituose penkiuose tarpukario Prezidento priesaikos aktuose. Po priesaikos ant šios vėliavos koto buvo prisegama nedidelė sidabrinė juostelė su įrašyta data ir kiekvieno prisiekusio Prezidento pavarde. Taip pažymėtos buvo rinkimuose išrinktų prezidentų A. Stulginskio, K. Griniaus ir A. Smetonos pavardės ir jų priesaikų datos. Tačiau čia aptariamu pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos laikotarpiu (1919-1940 m.) dar buvo atvejų, kai valstybės Prezidento pareigas atlikdavo ir nerinktas bei Prezidento priesaikos nedavęs pareigūnas.
Ar Lietuvai reikia Prezidento?
Vienas svarbiausių pirmojo Lietuvos valstybės Prezidento A. Smetonos uždavinių buvo „privesti Lietuvą ligi Steigiamojo Seimo“, kuris visos tautos vardu turėjo tarti naują žodį, kaip turi tvarkytis Lietuvos valstybė. 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas susirinko, o pradėjęs darbą – Laikinosios Konstitucijos projekto svarstymą – ėmė ir iškėlė antiprezidentines idėjas.
Jau 1920 m. gegužės 21 d. socialdemokratų frakcija pasiūlė panaikinti Valstybės Prezidento instituciją. Valstybės Prezidento institucijos reikalingumu suabejota dėl trijų svarbiausių dalykų. Pirma, valstybės Prezidentas pagal to meto naują Laikinosios Konstitucijos redakciją turėtų per mažai funkcijų, dėl kurių būtų verta jį turėti, todėl šias funkcijas galėtų vykdyti ir Steigiamojo Seimo pirmininkas.
Antra, prezidentui išlaikyti skirtos lėšos galėtų būti suvartotos ir kitaip, pavyzdžiui, daugybės to meto gatvėse besirodančių apdriskusių ir alkanų vaikų naudai. Trečia, Prezidento institucija yra „absoliutinės monarchijos reliktas“, kuris yra pasenęs ir nebeatitinka to meto laiko dvasios. Priminsiu, kad tuo metu Lietuvoje plėtojosi demokratinės idėjos, kur buvo aiškinama, kad „valstybė yra kolektyvas“, todėl turėtų būti „kolektyvi ir kiekviena mintis“...
Tačiau, nepaisant šios kritikos, 1920 m. gegužės 31 d. buvo surengtas vardinis balsavimas dėl Laikinosios Konstitucijos projekto pataisos „išmest Respublikos Prezidentą“. Jo rezultatas – dauguma balsavusiųjų Seimo narių vis tik pasisakė „prieš“. Tokiu būdu nors Prezidento institucija po šių balsavimų panaikinta nebuvo, tačiau kitu balsavimu, įvykusiu tą pačią dieną, buvo nutarta, kol bus išrinktas naujas Lietuvos valstybės Prezidentas, jo pareigas eis Steigiamojo Seimo pirmininkas.
Ne išrinktas, bet paskirtas
1920 m. birželio 19 d. Prezidentas A. Smetona savo pareigas oficialiai perdavė 35 metų Steigiamojo Seimo pirmininkui A. Stulginskiui. Prezidento priesaikos A.Stulginskis tuomet nedavė, o rinkimai taip pat nebuvo paskelbti. A.Smetonos perduotas valstybės Prezidento pareigas A. Stulginskis ėjo daugiau kaip dvejus metus – iki 1922 m. gruodžio 21 d., kol pagaliau jis buvo išrinktas Lietuvos valstybės Prezidentu ir davė priesaiką. Šis laikotarpis, kada Prezidento pareigas ėjo priesaikos nedavęs Steigiamojo Seimo pirmininkas, Lietuvos Prezidento institucijos istorijoje buvo ilgiausias, tačiau ne vienintelis.
Kiti paskyrimai eiti Prezidento pareigas buvo trumpesni. Paprastai jie buvo susiję su laikinu išrinkto ir prisiekusio Prezidento atsitraukimu arba pavadavimu. Valstybės Prezidento pavadavimą reglamentavo įstatymas. Štai pagal vieną 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtos Lietuvos valstybės Konstitucijos straipsnį – „Respublikos Prezidentui išvažiavus iš Valstybės sienų arba susirgus ir laikinai nebegalint eiti pareigų, jį pavaduoja Seimo Pirmininkas“.
Vadovaujantis šiuo straipsniu, tuometiniam antrojo Lietuvos Seimo pirmininkui, 57 metų amžiaus dvasininkui Justinui Staugaičiui ir teko pirmą kartą pavaduoti A. Stulginskį, kuris laikinai pasitraukė iš Prezidento pareigų dėl kelionės į užsienį, kur planavo taisyti pašlijusią sveikatą. J. Staugaitis valstybės Prezidento pareigas tą kartą ėjo daugiau kaip tris mėnesius – nuo 1924 m. vasario 25 d. iki gegužės 27 d.
Tiesa, J. Staugaitis Prezidento pareigas atliko ir dar vieną kartą. Tai truko beveik mėnesį – nuo 1924 m. gruodžio 29 d. iki 1925 m. sausio 26 d. Valstybės Prezidentas A. Stulginskis ir vėl buvo išvykęs gydytis į užsienį.
Prezidentą A. Smetoną taip pat teko pavaduoti. Štai 1928 m. naujai priimtoje Lietuvos valstybės Konstitucijoje buvo įteisinta nuostata, kad „Respublikos Prezidentui išvažiavus iš valstybės ribų, susirgus ir negalint eiti pareigų, atsistatydinus ar mirus“ jį pavaduoja jau ne Seimo pirmininkas, bet ministras pirmininkas. Vadovaujantis šia nuostata, kai 1930 m. liepos 1 d. prezidentas A. Smetona išvyko pailsėti ir sustiprinti sveikatą į užsienį, laikinai valstybės Prezidento pareigos buvo perduotos tuometiniam penkioliktosios Vyriausybės ministrui pirmininkui, 48 metų Juozui Tūbeliui. Šias pareigas J. Tūbelis ėjo kiek daugiau kaip vieną mėnesį – iki 1930 m. rugpjūčio 5 d.
Paskirtas, bet neatstatydintas
1940 m. birželio 15 d. buvo paskirtas paskutinis pareigūnas, kuris tarpukariu pavadavo Lietuvos valstybės Prezidentą. Tuometinis Valstybės vadovas A. Smetona dėl Sovietų Sąjungos agresinės politikos Lietuvos valstybės atžvilgiu nutarė pasitraukti į užsienį. Remiantis konstitucine Respublikos Prezidento pavadavimo nuostata jis pavedė Prezidento pareigas eiti dvidešimt pirmosios Vyriausybės ministrui pirmininkui, 53 metų atsargos pulkininkui leitenantui Antanui Merkiui. Prezidento pavadavimo laikotarpiu, kuris, tiesa, nebuvo apibrėžtas, A. Merkys įgavo teisę vykdyti visas įstatymais apibrėžtas išrinktojo Prezidento funkcijas. Faktiškai šias funkcijas jis vykdė nepilnas tris dienas.
1940 m. birželio 17 d., spaudžiamas Sovietų Sąjungos, A. Merkys pasirašė Respublikos Prezidento aktą Nr. 760, kuriuo paskyrė Ministrų Tarybą, vadovaujamą ministro pirmininko 41 metų Justo Paleckio. Tiesa, jau kitą dieną – 1940 m. birželio 18 d. pasirodė sekantis iš eilės Respublikos Prezidento aktas – Nr. 761. Jį kaip ministras pirmininkas, einantis Respublikos Prezidento pareigas, pasirašė jau J. Paleckis. Minėtu aktu buvo paskirtas naujas švietimo ministras, tačiau nieko neužsiminta apie A.Merkio, pavadavusio Lietuvos valstybės prezidentą A. Smetoną, teisinį atstatydinimą. Toks veiksmas buvo neįmanomas ir pagal tuo metu Lietuvoje galiojusią 1938 m. Konstituciją. Joje sakoma, kad Ministras Pirmininkas, pavaduodamas Respublikos Prezidentą, nebeatlieka savo pirminių pareigų. Vadinasi, A.Merkio teisėtai negalėjo keisti ir jo paties naujai paskirtas ministras pirmininkas.