Lauke dar stovi kelios palapinės, iš kurių, kaip bebūtų keista, atvykėliai išsikelti neskubėjo. Kai pasieniečiai užkardos viduje visiems jiems paruošė lovas, migrantai iš pradžių atsisakė ten eiti, nes galvojo, kad pasilikę palapinėse greičiau bus paleisti į laisvę.
Visgi šį savaitgalį po paspaudusio šaltuko palūžo net patys ištvermingiausieji ir dabar visi jau gyvena užkardos viduje. Iš gerokai šiltesnio klimato atvykę žmonės jau rugsėjo pradžioje sakė, kad prasidėjo žalia žiema, o nuo šeštadienio jau ir balta žiema.
Švenčionių pasienio užkardos vadas Raimondas Bučelis džiaugiasi, kad jau tuos ir paskutiniai migrantai bus perkelti kitur, o čia pasieniečiai galės užsiimti tiesioginiu darbu ir saugoti valstybės sieną. Užkarda niekada neturėjo tapti atvykėlių namais, bet jų užplūdo tiek daug, kad tiesiog nebuvo kito pasirinkimo.
Į pagalbą atėjo bažnyčia
Pačioje pradžioje, kai užplūdo netikėtas migrantų srautas, susitvarkyti buvo sudėtinga, jiems teko naudotis vienu tualetu ir valgyti sauso maisto davinius. Dabar lauke stovi konteinerinis namukas su dušais ir tualetais, o savivaldybė pasirūpino karštais patiekalais.
Delfi lankantis Švenčionių užkardoje čia atvyksta ir vietinis klebonas Stanislavas Matiukevičius, kuris atneša parapijiečių suaukotus daiktus: rūbus, antklodes, tualetinį popierių. Čia jis su žmonėmis iš „Carito“ lankosi nuolat, tačiau apie teikiamą pagalbą kalba nenoriai.
„Gerus darbus reikia daryti tyliai“, – kelis kartus pakartoja kunigas, o vėliau užsiminė, kad tyliai aplankyti migrantus buvo atvažiavęs net pats kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Galiausiai kunigas papasakoja daug dirbantis su vietiniais žmonėmis, kad jie nežvelgtų į migrantus priešiškai, o stengtųsi jiems padėti.
„Jei mes šito nedarysime, tada mes nesame krikščionys, – sako klebonas ir priduria. – Laukia ilgas kelias nuo to, kad jie taptų mes.“
Pramogų migrantams trūksta
Vidurdienį užkardos koridoriuose migrantų dar nematyti, nors jie čia gali gana laisvai vaikščioti. Užėjus į vieną kambarį iš pradžių pasitinka stipri rūkalų smarvė ir apsimiegoję žvilgsniai iš lovų, dauguma migrantų dar tik bunda.
„Paryčiais einam miegoti, gal 4 nakties“, – su šypsena sako vienas jaunas afganas, atvykęs čia su trimis draugais, bet dabar likęs vienas.
Jis pasakoja, kad šeima agentui sumokėjo už jo kelionę į Europą, taip atsidūrė Lietuvoje.
„Galbūt kurčiau verslą ar atidaryčiau mobilią krautuvėlę“, – paklaustas, ką čia norėtų veikti, atsako jis.
Vaikinas tikina, kad jam tik 17 metų, bet vėliau pasieniečiai patikslina, Migracijos departamentas jau nustatė, jog jam bent 20. Nemažai atvykėlių renkasi tokią taktiką – prisistato paaugliais ir tikisi būti priskirsti prie pažeidžiamų asmenų, taip gauti geresnes gyvenimo sąlygas. Tačiau jų melas greit išaiškėja, nes atliekami biologiniai tyrimai, kurie nustato tikrąjį amžių.
Afganistanietis pasakoja, kad į šį kambarį buvo perkeltas tik prieš kelias dienas, o iki tol kurį laiką leido kalėjime, nes bandė pabėgti. Kalėjimu migrantai vadina užkardos laikino sulaikymo patalpas, kadangi ten yra grotos, nors jos ir atviros. Visą tai pašnekovas pasakoja juokdamasis.
„Taip, čia viskas kaip nuotykis“, – į mano klausimą, kiek rimtai jis į viską žiūri, atsako vaikinas.
Jis sako, kad veikti čia nelabai yra ką, norėtų gauti bent žaidimų kompiuterį ir televizorių, bet tenka pasitenkinti kortomis ar žaisti aklą vištą.
Neslepia pykčio
Visgi ne visi migrantai tokie linksmi, kitas sutiktas irakietis sako, kad čia yra jau kelis mėnesius ir baigia išprotėti, jis vis dar neturi telefono ir su šeima gali pakalbėti tik kelias minutes.
Klausimas, kodėl čia pasilieka, o nepasinaudojo pasiūlymu gauti lėktuvo bilietą namo bei 300 eurų, vaikiną supykdo.
„Tai nesąmonė, jie vis ateina ir tai siūlo. Aš čia atvykau, nes noriu gero gyvenimo. Man nereikia pinigų. Aš turiu pinigų. Bet man reikia ištrūkti iš šito mėšlo“, – rėžia jis.
Paklaustas, kaip čia atsidūrė ir kokias jo istorija, jis atsako, kad ją papasakoti užtruktų daug laiko, tačiau pakelia marškinius ir parodo didelį randą ant pilvo.
„Štai, matai“, – sako jis ir pasiskundžia, kad Migracijos departamento specialistai per pokalbį dėl prieglobsčio jo normaliai neišklausė.
Kurioziškos istorijos
Kol kalbamės su šiuo irakiečiu, ateina kitas gyventojas ir prašo dantisto paslaugų. Vėliau pasieniečiai pasakojo, kad vieną kartą dantisto pagalbos sulaukęs jis pradėjo sistemiškai jų reikalauti vėl ir vėl.
„Jis turbūt galvoja, dantis susiremontuos pas mus. Medikai pasakė, pirmą pagalbą jam tikrai suteiksim, bet jei jau reiks tvarkyti dantis, tai tegul jie susimoka“, – pasakoja pasieniečiai ir tvirtina, kad visi čia gauna medikų pagalbą.
Įvairiausių kuriozinių istorijų pareigūnai gali papasakoti daugybę. Pavyzdžiui, jie prisimena atvejį, kai migrantai nusipirko kiaušinių, o vėliau pamatė ten įsisukusį žalčiuką. Visus kiaušinius jie iškart išmetė, pagalvoję, kad žaltys iš vieno jų išsirito.
Čia migrantai prisijaukino katiną, kuris dabar minkštai guli ant patalų ir tapo užkardos gyventoju.
13 val. pas migrantus atvyksta pietūs, jie gauna šiltos sriubos, o antras patiekalas šiandien – kotletas su ryžių ir burokėlių garnyru. Iš lovų jie skuba susirinkti maistą ir su šypsena lietuviškai dėkoja jį atvežusioms darbuotojoms.
Susirado advokatą
Tuo pat metu į užkardą atvyksta ir advokatas, atstovaujantis du migrantus. Jį per internetą surado atvykėlių giminaičiai, o vėliau apie teikiamą pagalbą žodis pasklido iš lūpų į lūpas.
„Tie, kurie finansiškai stipresni, sugeba susirasti advokatą, bet jeigu reikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, tada sudėtingiau“, – Delfi sakė jis.
Pašnekovo žiniomis, dauguma migrantų nėra labai turtingi, nes viso gyvenimo santaupas paaukojo kelionei iki Europos.
„Kiek girdžiu iš nuogirdų, tai šeimos dėl kelionės parduoda būstus. Kad atsidurtų čia kainuoja mažiausiai 3 tūkst. eurų, daugiausiai 12 tūkst. eurų. Jiems jau tai dideli pinigai, jie atsisveikina su viskuo, ką užturėjo tėvynėje ir eina va bank“, – pasakoja jis.
Teisininko teigimu, didžiausias migrantų noras, išsilaisvinti iš sulaikymo ir gyventi savarankiškai. Šį norą advokatas padeda išpildyti kreipdamasis į Migracijos departamentą. Mūsų įstatymuose numatyta, kad jei atvykėlis turi pakankamai pinigų, kad galėtų išsinuomoti butą bei išsilaikyti pats, jis neturėtų būti sulaikytas ir laisvėje laukti, kol bus išnagrinėtas jo prieglobsčio prašymas.
„Jei jis turi savo lėšas, kam jis valstybės biudžetą valgys, tegul savo lėšas valgo, – sako jis ir priduria. – Jau esu padėjęs, vienas dabar gyvena pats, laukia atsakymo ir viskas.“
Tiesa, įrodyti, kad turi pinigų – nepakanka. Reikia pateikti ir įrodymus, kad išties gali pretenduoti į prieglobstį. Tam padeda dokumentai apie atimtą verslą ar teisėsaugos persekiojimą gimtojoje šalyje.
