Tai pastebi tarptautinės nevyriausybinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ tyrėjas Krasimiras Jankovas.
„Matome, kad dabartinė Ukrainos valdžia kai kurių savo pažadų nebando įgyvendinti. Kai kurie žmonės pamažu nusivilia, nes nuo Euromaidano praėjo jau 1,5 metų, ir viskas nelabai pasikeitė, ypač, kalbant apie ekonominę žmonių būklę, kuri Viktoro Janukovyčiaus laikais buvo aukštesniame lygyje, lyginant su dabar“, – LRT Radijui sako K. Jankovas.
Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad Kryme ekonominė padėtis gerėja, tačiau tokių ir panašių dalykų neleidžia skelbti Ukrainos žiniasklaida.
– Kokios šiuo metu pagrindinės žmogaus teisių problemos Ukrainoje? Kiek padėtis pasikeitė nuo tada, kai vyko Euromaidanas?
– Iki Maidano revoliucijos egzistavusios problemos (tokios, kaip seksualinių mažumų teisės, minties laisvė, kankinimai ir policijos sulaikymai) niekur nedingo. Tačiau įvykiai po Maidano – Krymo aneksija ir karas Rytų Ukrainoje – ne tik sustiprino esamas problemas, bet ir pridarė naujų. Pavyzdžiui, kalinių ir įkaitų kankinimas. Yra įrodymų, kad abi kariaujančios pusės viena prieš kitą vykdė karo nusikaltimus. Taip, abi – turėtume tai pabrėžti. Ukrainiečių pusė (kalbu apie Kijevui pavaldžias karines pajėgas) neteisėtai grobė ir kalino žmones. Daugybė žmonių buvo stipriai sumušti ir kankinti. Taip pat fiksavome atvejus, kai Ukrainos kariai buvo atsakingi už žudymus, vykdytus be jokio vadovybės įsako. Pavyzdžiui, trys ukrainiečių kariai kaime netoli Mariupolio nušovė vyriškį, kuris atvirai reiškė tariamas simpatijas separatistams.
Tokios pat problemos, tik didesnio masto, egzistuoja ir separatistų pusėje. Žinome mažiausiai keturis atvejus, kai separatistai žudė į nelaisvę paimtus ukrainiečių karius. Kitas svarbus aspektas – separatistų pusė, t. y. vadinamosios Donecko ir Luhansko liaudies respublikos yra chaotiškos. Yra daugybė mažų separatistų batalionų, kuriuose nėra jokios pavaldumo tvarkos ar viską koordinuojančios centrinės valdžios. Viduje separatistai turi daugybę problemų, kurios veda prie to, kad jie elgiasi nekontroliuojamai ir neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Žmonės, kurie labiausiai nukenčia tiek nuo ukrainiečių karių, tiek nuo separatistų, – civiliai. Tai – tie gyventojai, kurie apskritai nebūtinai remia kurią nors iš kariaujančių pusių.
– Kaip ukrainiečiai žiūri į tai, kad ir jų pusėje vykdomi nusikaltimai? Ar žiniasklaida apie tai kalba?
– Vienas pagrindinių Ukrainos žiniasklaidos sistemos bruožų – didieji televizijos kanalai, laikraščiai ir radijo stotys priklauso oligarchams, įskaitant ir dabartinį prezidentą. Žiniasklaidos priemonių savininkai kritikuojami retai. Žinoma, pačiu karu Ukrainoje naudojamasi kaip pretekstu nekritikuoti valdžios ar kariuomenės. Kodėl? Juk jie – patriotai, kovojantys už teritorinį Ukrainos vientisumą. Jei kritikuoji, vadinasi esi Rusijos agentas ar kas nors panašaus. Tai veda prie to, kad žmonės nelinkę spręsti savo pačių problemų.
Duosiu pavyzdį: kai publikuojame tyrimą, kuriame atsispindi kritika ne tik separatistų, bet ir ukrainiečių pusei, dauguma žmonių mumis netiki ir mano, kad mus finansuoja Rusija. Tai yra labai specifinis momentas – į situaciją bandoma žiūrėti iš įvairių perspektyvų, tačiau yra temų, kurios – visiškas tabu. Tai tokios temos, kaip kritika kariuomenei. „Amnesty International“ laikosi požiūrio – jei nori kovoti su bet kokia nuomone, turi jai priešintis savo nuomone ar kitais informacijos šaltiniais, o ne nušauti žmogų, kaip, deja, nutiko netoli Mariupolio. Visa tai rodo, kad žmonės vengia apie tai vien galvoti, o ką jau kalbėti apie kokią nors diskusiją.
– Kokia šiuo metu situacija Kryme?
– Atvirai šnekant, pabuvus Kryme, akivaizdžiai matosi, kad didžioji dalis vietos populiacijos palaiko regiono aneksiją. Dažniausiai tai yra nuo valstybės biudžeto priklausomi žmonės – pensininkai, gaunantys socialines išmokas, arba valstybės tarnautojai. Jų finansinė padėtis pagerėjo. Jei palygintumėte skaičius prieš ir po aneksijos, pamatytumėte, kad atlyginimai, lyginant su ukrainietiškomis algomis, pakilo kelis kartus, o produktų kainos išliko tokios pat. Rimčiausia problema išryškėja tada, kai nepritari tam, kas nutiko, arba kritikuoji dabartinę Krymo valdžią. Prieš pernai vykusį vadinamąjį referendumą proukrainietiški aktyvistai buvo grobiami, žudomi, tardomi, kankinami ir t. t. Tai buvo ženklas tiems, kas turėjo ambicijų nepritarti aneksijai.
Krymo totoriai iš pradžių prieštaravo aneksijai, tačiau su laiku jų pozicija pasikeitė į neutralią – jie nepalaiko naujosios valdžios, tačiau ir nekalba apie tai, kad Krymas turėtų būti grąžintas Ukrainai. Tai daryti šiuo metu šiuo metu – labai pavojinga. Jie gali būti teisiami pagal Rusijos federalinius įstatymus, apkaltinti ekstremizmu ir kitais dalykais, kurie nebuvo laikomi nusikaltimu tuo metu, kai regionas priklausė Ukrainai.
– Šių metų vasarį tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų pasirašytas Minsko susitarimas, kurio vienas punktų – apsikeitimas belaisviais. Ar stebite, kaip tai sekasi įgyvendinti?
– Remiantis Ukrainos vyriausybės duomenimis, šiuo metu yra 200–400 ukrainiečių įkaitų, kurių didžiąją dalį sudaro kariai. Labai dažnai šie žmonės smarkiai mušami, tardomi, naudojant jėgą, kankinami. Jiems neteikiama medicininė pagalba, kai jos reikia. Žiauriausi atvejai susiję su beginklių ukrainiečių karių žudymu po to, kai jie paimami į nelaisvę.
Tai – didžiuliai žmogaus teisių, Ženevos konvencijos pažeidimai. Kitaip tariant, – karo nusikaltimai. Šiuo metu vyksta apsikeitimo belaisviais procesas, kuris vykdomas pagal Minsko susitarimą, tačiau jis nėra efektyvus. Visų pirma tiek separatistų, tiek ukrainiečių pusėje už apsikeitimą atsakingi žmonės nekoordinuoja veiksmų tarpusavyje. Pavyzdžiui, Ukrainoje šiuo metu yra mažiausiai trys institucijos, atsakingos už apsikeitimą belaisviais, – Ukrainos saugumo tarnyba, Gynybos ministerija ir savanoriai, kurių yra daugybė. Visos jos veikia atskirai ir nederina tarpusavio veiksmų.
Taigi apsikeitimas belaisviais vyksta, tačiau labai nedideliu mastu. Daugiausiai – per asmenines pažintis. Kaip žinote, Sovietų Sąjungoje daugybė žmonių kovėsi Afganistane, todėl čia yra didelė Afganistano karo veteranų bendruomenė. Kare Ukrainoje jie kaunasi skirtingose barikadų pusėse. Nepaisant to, asmeninės veteranų pažintys priešo pusėje smarkiai prisideda prie to, kad apsikeitimas belaisviais judėtų į priekį.
– Kokius teigiamus pokyčius po Euromaidano pastebite? Omenyje turiu tiek Rytų, tiek Vakarų Ukrainą.
– Per Euromaidaną ir po jo šalį užplūdo didelis pilietinės energijos pliūpsnis. Paprasčiau kalbant, dabar matome didelį ir beprecedentį savanorių judėjimą Ukrainoje. Daugybė žmonių iš skirtingų socialinių sluoksnių ir skirtingų regionų nori įvairiais būdais padėti savo šaliai. Jie tai daro dėl įvairių priežasčių. Manome, kad ši didžiulė jėga neturėtų būti pamiršta vyriausybės.
Matome, kad dabartinė Ukrainos valdžia kai kurių savo pažadų nebando įgyvendinti. Kai kurie žmonės pamažu nusivilia, nes nuo Euromaidano praėjo jau 1,5 metų, ir viskas nelabai pasikeitė, ypač, kalbant apie ekonominę žmonių būklę, kuri Viktoro Janukovyčiaus laikais buvo aukštesniame lygyje, lyginant su dabar.
Kita vertus, neginčijamas pilietiškumo pliūpsnis dabar yra didžiulė jėga. Bendraudami su žmonėmis, matome, kad jie iš tiesų nori kažką keisti. Sakyčiau, kad būtent tai yra didžiausias Euromaidano judėjimo pasiekimas, tačiau, jeigu valdžia šio pakylėjimo nepalaikys, tuomet jis kada nors ims blėsti, žmonės liks nusivylę ir pasiduos.
