Teisininko komentaras. Sukritikavo prokurorų lūkesčius finansinėse bylose: ne viskas yra sukčiavimas

Teisėje, kaip ir gyvenime, tie patys arba labai panašūs reiškiniai dažnai vadinami skirtingais vardais. Gali atrodyti keistai, bet pastaruosius kelerius metus žmonėms suprantama finansinių nusikaltimų kategorija teisinėje praktikoje ėmė nykti. Taip nutiko ne todėl, kad šių nusikaltimų ėmė ženkliai mažėti, o todėl, kad juos numatantys Baudžiamojo Kodekso straipsniai „nelabai patiko“ teisėsaugos pareigūnams ir jie pamažu ėmė virsti „negyvomis“ teisės normomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) vienoje iš paskutinių bylų priėmė sprendimą, kuris turėtų pakeisti teisės taikymo praktiką šioje srityje: finansinių ir mokestinių nusikaltimų, tikrąją to žodžio prasme, padaugės, o neskaidraus manipuliavimo teisės normomis ir žmonių likimais – sumažės.

Teismas diplomatiškai, bet iš esmės, pasakė gan paprastą dalyką: savo požymiais panašių, bet iš esmės skirtingų nusikaltimų sutapatinimas ir bylų „gamyba“ pagal vieną, prokurorams labiau patinkantį ir daugiau metų „belangės“ numatantį „sukčiavimo kurpalių“ yra negalimas. Tokia tendencija buvo akivaizdi bylose, kuriose kalbama apie trimis raidelėmis žymimą mokestį – PVM.

Per kelis metus viskas, kas susiję su PVM nesumokėjimu, palaipsniui tapo sukčiavimu. Taip vienodai persekiojamais, o vėliau ir smerkiamais sukčiais tapo ir tie, kurie krizės laikotarpiu, gelbėdami savo įmones ir darbuotojų šeimas, nesumokėjo visų mokesčių valstybei. Ir tie, kurie kurdami sudėtingiausias schemas, grobė iš valstybės biudžeto realius, visų mokesčių mokėtojų suneštus pinigus – dažniausiai milijonines sumas.

Tokią, prokurorų pradėtą ir žemesniųjų teismų dažnai palaikytą, praktiką sukritikavęs Teismas pabandė atskirti pelus nuo grūdų ir parodyti, kas yra mokestinis pažeidimas, o kas – gerokai griežčiau vertinamas sukčiavimas.

LAT pripažino, kad sukčiavimu ir ateityje galės būti laikomi veiksmai klastojant PVM sąskaitas-faktūras, pateikiant suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu.

Sukčiavimu taip pat galės būti vertinamas valstybės biudžeto lėšų grobstymas, kai asmuo fiktyviai įdarbinamas (arba jam fiktyviai didinamas atlyginimas), „Sodrai“ pateikiami melagingi dokumentai apie tokio asmens pajamas, taip sukuriant teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

Tačiau ir nurodydamas galimus sukčiavimo pavyzdžius, LAT aiškiai pabrėžė, kad toli gražu ne bet kuris mokestinis nesąžiningumas kvalifikuotinas kaip turtinis sukčiavimas. Tai reiškia, kad mokesčių vengimu kaltinamos įmonės ar jų vadovai nebūtinai turi būti nuteisti už sukčiavimą, nes šiuo atveju kaltinamųjų veiksmai gali atitikti visiškai kitų nusikalstamų veikų sudėtis.

Akivaizdu, kad tokios praktikos formavimu siekta didesnio socialinio teisingumo, tačiau neatmestina, jog ji nebus sutikta vienareikšmiškai. Greičiausiai, ji turės įtakos ir garsiausioms bei didžiausio visuomenės atgarsio susilaukusioms ir ateityje susilauksiančioms byloms, o tai – lems diskusijas dėl nacionalinės bausmių politikos teisingumo. Bet kuriuo atveju – ši praktika sumažins valstybės pareigūnų galimybes piktnaudžiauti ir manipuliuoti teise grasinant pateikti sunkiausius kaltinimus arba jų atsisakyti, jei bus elgiamasi taip, kaip siūlo pareigūnas. Tai neabejotinai rimtas pasiekimas, galintis sustiprinti žmonių pasitikėjimą teisėsauga ir Lietuva, kaip teisine valstybe.

Komentaro autorius dr. Ernestas Rimšelis yra advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene“ advokatas.