STT analizėje konstatuota, kad egzistuoja galimybė išimti tam tikras teritorijas iš saugomų teritorijų arba jas įtraukti nepagrįstai, savo nuožiūra. Keičiant, koreguojant, tikslinant ar nustatant saugomų teritorijų ribas, kiekviename teritorijų planavimo dokumento aiškinamajame rašte, naudojamos bendro pobūdžio tezės, kurios neatspindi ir neįrodo individualaus kiekvienos saugomos teritorijos ribų ar zonų keitimo poreikio ar būtinybės. Nustatyti atvejai, kai be aiškių motyvų menkavertės teritorijos yra įtraukiamos į saugomų teritorijų ribas. Taip pat STT teigimu, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo įstatymo nuostatos sukuria prielaidas korupcijai pasireikšti bei institucijoms jomis piktnaudžiauti ar taikyti diskriminuojančiai.
Vieną iš didžiausių rizikų kelia būtent teisinis reguliavimas ir jo interpretacija, susijusi su saugomų teritorijų ribų keitimu, nes teisės aktuose nėra nustatyta ribų keitimo konkrečių kriterijų. Yra reglamentuoti tik saugomų teritorijų steigimo kriterijai (Saugomų teritorijų įstatymo straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad saugomų teritorijų steigimo kriterijus nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tam tikslui Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2020-12-03 įsakymu Nr. D1-736 patvirtino saugomų teritorijų (išskyrus kultūrinius rezervatus (rezervatus-muziejus), kultūrinius draustinius, istorinius valstybinius parkus) steigimo kriterijus).
Saugomų teritorijų ribos keičiamos teritorijų planavimo proceso metu, rengiant ribų planus. Tačiau nėra reglamentuota, kokioms sąlygoms ar aplinkybėms esant atsiranda poreikis rengti teritorijų planavimo dokumentus ir keisti jau nustatytas saugomos teritorijos ribas. Valstybės saugomų teritorijų tarnyba nurodo, kad saugomų teritorijų ribos nustatomos vertybiniu pagrindu – pagal saugomų teritorijų pobūdį, vadovaujantis protingumo principu, o ribų nustatymas ir keitimas turi būti motyvuotas. Tarnybos teigimu, esminiai principai, kaip nustatomos ir brėžiamos saugomų teritorijų ir jų zonų ribos, yra įtvirtinti 2014 ir 2020 metų specialiųjų planų rengimo taisyklėse.
Tačiau, kaip nurodo STT savo tyrime, analizuojant įvairių saugomų teritorijų planavimo dokumentus (ribų ir tvarkymo planus), jų aiškinamuosiuose raštuose aiškių ir individualių motyvų, iš kurių būtų galima spręsti apie saugomos teritorijos ribų ar zonų pakeitimus, nėra. Taip pat konkrečiai nėra įvardijami ir konkretūs toje teritorijoje atlikti tyrimai, nenurodoma nei kas, nei kada juos atliko. Dažniausiai naudojamos abstrakčios sąvokos ar paaiškinimai, kuriuos galima pritaikyti bet kuriam saugomų teritorijų ribų bei zonų keitimui. Dažnu atveju, planavimo dokumentai neatspindi įrodymų, mokslinių tyrimų, ekspertinio vertinimo ar kitų motyvuotų paaiškinimų, kodėl atsisakoma būtent vienų teritorijų, o kitos yra įtraukiamos.
Daugelyje saugomų teritorijų planavimo dokumentų yra įvardijami abstraktūs, bendro pobūdžio teiginiai nurodant, kad ribos koreguojamos laikantis šių kriterijų: (i) ankstesnio planavimo ir tvarkymo nuostatų peržiūra, jas keičiant pagal naujus kraštotvarkinius reikalavimus; (ii) apribojimo sistemos racionalus minimizavimas ją teritoriškai diferencijuojant ir konkretizuojant; (iii) pasikeitusių rekreacinių poreikių įvertinimas bei jų konstruktyvus harmonizavimas su aplinkosaugos interesais; (iv) regioninio parko išorinių ir jo vidinių zonų ribų optimizavimas, jas maksimaliai priderinant prie natūralių, pirmiausia gamtinių kompleksų bei vertybių teritorinės sklaidos, žemės sklypų ribų.
Ar tikrai pakanka nurodyti tik bendruosius principus priimant viešajam interesui, susijusiam su esminiais aplinkos apsaugos režimais, užtikrinti būtinus sprendimus? Ar tokie sprendimai gali būti laikomi atitinkančiais konstitucinius teisinės valstybės, gero administravimo ir atsakingo valdymo (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) principus, kurių laikymosi prievolė viešojo administravimo subjektams (įskaitant ir Aplinkos ministeriją bei Saugomų teritorijų tarnybą) yra nuosekliai pabrėžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje?
Saugomų teritorijų tarnyba turi ypač plačią diskreciją spręsti dėl tyrimų, galimybių studijos, koncepcijos rengimo ar ekspertinio vertinimo pasitelkimo ir tai interpretuoti reikiama linkme, tačiau, kaip nurodoma STT analizėje, teritorijų planavimo dokumentuose nepavyko rasti nė vieno, kuriame būtų parengta koncepcija ar atliktas ekspertinis vertinimas. Teisinio reguliavimo spragos sudaro prielaidas Aplinkos ministerijai ir Saugomų teritorijų tarnybai piktnaudžiauti savo įgalinimais ir priiminėti teisiškai nepagrįstus (nemotyvuotus) sprendimus, kurie nėra pagrįsti tyrimų informacija, ekspertų išvadomis, atnaujintais duomenimis.
Deja, STT įvardintos rizikos pasitvirtina stebint sistemingai pasikartojančią ydingą praktiką nagrinėjant privačių asmenų prašymus dėl saugomų teritorijų ribų korekcijų, kai į prašymus atsakoma neigiamai be argumentacijos, neatlikus faktinės vietovės apžiūros, nesurinkus ir nepatikrinus mokslinę vertę turinčių duomenų, visiškai neanalizuojant ir nevertinant privačių asmenų keliamų klausimų.
Todėl apie tokį sistemingą Saugomų teritorijų tarnybos neveikimą ar netinkamą veikimą saugomų teritorijų ribų nustatymo ir keitimo srityje, o taip pat teisinio reguliavimo stoką (neadekvatumą), už kurį, visų pirma ir labiausiai, ir yra atsakingos Aplinkos ministerija Tarnyba, matyt jau turėtų kalbėti ne tik STT.
