„Juokaujate?“ – paklausta apie tokį sportavimo būdą sako teisėjo padėjėja Aušra Vyšniauskienė. Panevėžio apygardos teisme dirbanti moteris – tikra sporto entuziastė. Kartu su artimųjų komanda ji ne tik dalyvavo šeimų plaukimo estafečių varžybose „Rūtos Meilutytės taurė 2015“, bet ir parsivežė į Panevėžį šio turnyro nugalėtojų taurę.
– Aušra, kažkada tapote pasaulio jaunimo sambo čempionato bronzos laimėtoja, esate plaukimo aistruolė ir apskritai – sveikos gyvensenos šalininkė. Tačiau sportuoti savo malonumui yra viena, o dalyvauti garsios plaukikės organizuotame respublikiniame turnyre – visai kas kita. Tikrai smalsu, kas paskatino išmėginti jėgas šeimų plaukimo estafečių varžybose?
– Visa mano giminė, pradedant seneliais, tėvais ir baigiant mano pačios vaikais, yra labai sportiški. Mano tėtis – buvęs garsus Panevėžio tinklininkas, mama – plaukikė, orientavimosi sporto entuziastė, vyras daug metų žaidžia krepšinį. Tačiau išskirtinę vietą mūsų šeimoje užima plaukimas.
Mano vyresnysis brolis Darius – trejų olimpinių žaidynių dalyvis, Pasaulio taurės etapų laimėtojas, Europos plaukimo vicečempionas, daugkartinis Lietuvos plaukimo čempionas.
Jaunesnysis brolis Deividas – 6 kartus Lietuvos plaukimo čempionas, Baltijos šalių plaukimo vicečempionas, šiuo metu intensyviai treniruojasi Kaune. Mano penkiolikmetis sūnus ir devynmetė dukra taip pat lanko plaukimo treniruotes ir jiems gana gerai sekasi. Aš ir pati šiai sporto šakai paskyriau ne vienus metus. Todėl ir apsispręsti dalyvauti Rūtos Meilutytės šeimų plaukimo turnyre atrodė visiškai natūralu ir suprantama.
– Taip, į priekį vedė didelis noras tapti nugalėtojais. Mūsų komanda – mano broliai Darius ir Deividas, mano sūnus Martynas ir aš – buvę ar esami sportininkai, o sportininkai yra kovotojai. Todėl išsikėlėme tikslą laimėti pagrindinę taurę ir kruopščiai treniravomės, kad mums pasisektų. Įdėtos pastangos, sportinis azartas ir užsispyrimas atnešė mums pergalę.
– Jums sportas – laisvalaikio praleidimas ar gyvenimo būdas?
– Jaunystėje, kai dar neturėjau savo šeimos, sportas tikrai buvo mano gyvenimo būdas. Dabar, kai daug laiko atima darbas ir šeima, aktyvaus sporto mano gyvenime yra mažiau. Nepaisant visko, didžiąją savo laisvalaikio dalį stengiuosi leisti kaip galima aktyviau. Vakarais po darbo einu į baseiną, bent porą kartų per savaitę bėgioju, važinėju dviračiu. Jei lyja ar sninga, einu sportuoti į Panevėžio lengvosios atletikos maniežą. Su vyru mielai dalyvaujame Žygeivių asociacijos organizuojamuose žygiuose po Lietuvą, kurių metu nužygiuojame ne taip jau ir mažai – po 25 ir daugiau kilometrų. Na, o žiemą, kai leidžia oro sąlygos, mėgstu slidinėti, čiuožti pačiūžomis.
– Sakoma, kad sportuojantys žmonės yra laimingesni, ryžtingesni, jiems lengviau susikaupti, planuoti savo laiką. Ar šios savybės Jums praverčia darbe?
– Be abejo, praverčia. Ir ne tik darbe. Dėl sporto esu maksimalistė – man svarbu įdėtos pastangos, tikslo turėjimas, jo siekimas, galutinis rezultatas. Šios sportininkams būdingos savybės man labai padeda ir gyvenime. Netgi narpliodama sudėtingas teisines situacijas ir kartais atsidūrusi, regis, neišbrendamoje aklavietėje, niekada nenuleidžiu rankų, ieškau sprendimo ir jį randu.
Be to, esu optimistė. Manau, kad tas laimės hormonas, kuris išsiskiria aktyviai fiziškai sportuojant, tikrai padeda išlikti pozityviam ir tą gerąją energiją bei teigiamas emocijas skleisti aplinkiniams.
– Akivaizdu, kad tikslo turėjimas, jo siekimas Jums svarbu. Ar yra tekę priimti ne tik sportinių iššūkių?
– Karjeros pradžioje dirbau policijoje. Manau, kad jau pats šios profesijos pasirinkimas jaunai merginai savaime yra nemenkas iššūkis. Darbas policijoje reikalauja stiprios sveikatos, gero fizinio pasirengimo. Prisimenu, kaip tekdavo tramdyti viešose vietose įsismarkavusius asmenis ar konfliktuojančius sutuoktinius. Kartais išties būdavo baisu, kad ta agresija neatsisuktų į mane. Tačiau niekada nesijaučiau bejėgė ar silpna.
Darbas policijoje reikalavo ir emocinės stiprybės. Pamenu, kaip kartą bandžiau padėti vienai jaunai moteriai, įklimpusiai į alkoholizmo liūną. Daug kalbėjau su ja, stengiausi įtikinti keisti gyvenimo būdą, siūliausi palydėti į priklausomybių ligų kabinetą, kur jai būtų suteikta pagalba.
Visą gyvenimą, kiek atsimenu, mane vedė noras būti naudinga kitiems. Ir teisme pradėjau dirbti tikėdama, kad galiu padėti žmonėms rasti tiesą.
– Žinau, kad nesate abejinga ne tik žmonėms, kuriems reikia pagalbos, bet ir keturkojams žmonių draugams. Jūsų namuose – ne vienas beglobis gyvūnas. Kas įkvepia šioms gerumo akcijoms?
– Kaip ir sakiau, kiek įmanydama stengiuosi padėti nelaimės ištiktiesiems. Gyvūnams ypač svarbu padėti, nes jie, kitaip nei žmonės, negali pasirūpinti patys savimi. Todėl į mano namus keturkojai atkeliauja gana dažnai. Taip nutiko ir su labradorų veislės kalyte Dora, ir su katinu Murkiu, ir su šeške Žiede. Visus juos priėmėme į savo namus, kai jais atsikratė jų šeimininkai.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams?
– Tikiu, kad gerumo niekada nebus per daug. Juk daryti gera kitiems yra taip smagu. Linkėčiau visiems kuo dažniau ir daugiau daryti gerų darbų, tada ir gyvenimas atrodys šviesesnis, žmonės malonesni, o gerumas sugrįš su kaupu. Dar palinkėčiau būti sveikiems ir sportiškiems. Jei dar nesportuojate – pradėkite dabar, nes sportuoti niekada nevėlu.