Pagal kompanijos „Vilmorus“ 2014 m. balandžio–gegužės mėnesiais atliktą tyrimą „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2014“, viena iš didžiausių Lietuvos problemų yra korupcija – ją kaip problemą įvardino 48 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų. Dar daugiau, šis tyrimas atskleidė ir tai, kad, Lietuvos gyventojų nuomone, viena labiausiai korumpuotų įstaigų Lietuvoje – teismai (taip mano 30 proc. apklaustųjų).
Tačiau šis tyrimas atskleidė ir kiek linksmesnes tendencijas – teismą, kaip labiausiai korumpuotą įstaigą, lyginant su 2011 m. duomenimis, nurodė mažesnis procentas apklaustųjų (2011 m. taip manė 42 proc. respondentų, bet, nepaisant to, statistika kelia nerimą. Manytina, kad gerinant teismų įvaizdį visuomenės akyse prisidėjo teismų ir teisėjų savivaldos priimti ir palaikomi sprendimai diegti ir vystyti naująją atvirumo visuomenei skatinimo paradigmą.
Nepaisant šių pastangų ir nežymių teigiamų rezultatų, visuomenės akyse, nepriklausomai nuo to, ar nuomonę išreiškęs pilietis pats tiesiogiai yra susidūręs su teismais, teisėjai yra suvokiami kaip kone labiausiai korumpuoti pareigūnai po gydymo įstaigų darbuotojų.
Vertinant žiniasklaidos priemonėse pasirodančius pranešimus ar piliečių nuomonę, galima spėti, kad teisėjų korupciją skatina bei šį neigiamai vertinamą reiškinį palaiko artimas teisininkų, o ypatingai – teisėjų ir advokatų, bendravimas, kuris, visuomenės akimis, beveik visuomet glaudžiasi po korupcijos šešėliu. Jei teisėjas palaiko ryšį su advokatu, tai visuomenėje beveik neabejojama – šis santykis nėra skatinamas draugiškumo ar daugeliui žmonių būdingo poreikio bendrauti su bendraminčiais; šis santykis grindžiamas tam tikra nauda.
Todėl neatsitiktinai klausimas dėl teisėjų ir advokatų (tam tikrais atvejais – ir kitų proceso dalyvių) neformalaus santykio teisėtumo, jo turinio, imtas kelti ir pačių teisininkų iniciatyva – Lietuvos apeliacinis teismas kartu su Nacionaline teismų administracija suorganizavo apskritojo stalo diskusiją „Teisėjų ir advokatų vaidmenys: suvokimas ir nepriklausomumo garantijos“. Diskusijoje išsakytos mintys toliau buvo plėtojamos radijo laidos diskusijoje, kurioje dalyvavo trijų institucijų (prokuratūros, advokatūros ir teismo) atstovai.
Abiejų šių diskusijų metu išvados panašios – visuomenė teisėjo ir advokato bendravimą ne teismo posėdžių salėje nepagrįstai beveik visais atvejais vertina kaip korupcinį; kita vertus, ką daryti, kad to būtų išvengta, o gal tam tikrais atvejais tokio bendravimo iš tiesų derėtų vengti? Šiuos klausimus pabandysiu aptarti ir šiame straipsnyje.
Ar tikrai situacija yra grėsminga?
Aptariant bet kokį reiškinį, analizuojant jo priežastis bei turinį natūraliai kyla pirmasis klausimas – kiek šis reiškinys yra paplitęs ir, ar iš tiesų jis tokio masto, jog turi kelti didelį susirūpinimą?
Jei turėsime mintyje teisėjų ir advokatų bendravimo kriminalinį atspalvį, vienareikšmio atsakymo nėra. Visuomenės požiūriu, kurį didžiąja dalimi neabejotinai formavo ir tebeformuoja žiniasklaida, teisėjų ir advokatų neteisėto bendravimo mastas yra didelis. Tokį teiginį pagrindžia jau minėto „Vilmorus“ atlikto tyrimo duomenys ir žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai, skaitytojų komentarai po jais.
Pavyzdžiui, po vienu iš internetiniame žinių portale publikuotų straipsnių apie atleistą teisėją (tik atleistą, bet ne nuteistą už korupcinio pobūdžio nusikaltimą) dėl bendravimo su advokatu, parašytas komentaras „Gerai papurčius, tokių teisėsargių pribyrėtų krūvos“. Tokie komentarai dažni ir panašūs vieni į kitus. Taigi atrodytų, kad korupcija tarp teisėjų ir advokatų yra itin dažnas reiškinys. O kaip yra iš tiesų?
Kita vertus, be žiniasklaidos įtakos yra ir dar keli aspektai, kurie, manytina, taip pat prisideda prie neigiamo visuomenės požiūrio į teisėjų ir advokatų santykį. Tai, visų pirma, tie atvejai, kai teisėjai yra atleidžiami iš pareigų dėl teisėjo vardo pažeminimo, kuris pasireiškia pernelyg artimu bendravimu su advokatais.
Tokių atvejų pastaruoju metu yra gerokai daugiau, nei realių baudžiamųjų procesų, kuriuose teisėjai yra įtariami ar kaltinami korupciniais ryšiais su advokatais. Kitaip tariant, net ir atleidus teisėją iš pareigų už įtartiną bendravimą su advokatu (ar, kai kuriais atvejais – bankroto administratoriumi), tai dar nereiškia (o paprastai taip ir nėra), kad to teisėjo atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šių santykių. Taigi tokio teisėjo atleidimo priežastis belieka vertinti kaip etikos reikalavimų pažeidimą ar tam tikrą galimų nusikalstamų veikų užkardymo bei prevencijos būdą. Nepaisant to, toks plačiai aprašomas atvejis siejamas būtent su korupcija – taip prisidedama prie neigiamo požiūrio formavimo.
Kaip rodo teismų praktika, daug dažniau korupcijos apraiškų, pasibaigusių apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, pasitaiko advokatų tarpe. Kaip pripažino ir minėtose diskusijose dalyvavęs Lietuvos advokatūros tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė, advokatų tarpe vis pasitaiko (tačiau tai nėra tendencija) nesąžiningų kolegų, kurie, siekdami uždirbti daugiau, už tam tikrą iš klientų gautą atlygį pažada paveikti teisėją.
Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tos pačios visuomenės, smerkiančios teisėjus kaip kone labiausiai korumpuotus, nariai (advokatų klientai) neretai susigundo neteisėtu advokatų pasiūlymu papirkti teisėją.
STT direktoriaus pavaduotojas Romas Zienka diskusijos metu pasakojo, jog į šią tarnybą besikreipiantys žmonės, paprašyti nurodyti kreipimosi priežastis, neretai paaiškina, kad nesugebėjo advokatui sumokėti jų prašomos didelės pinigų sumos, ir tai paskatino kreiptis į teisėsaugos pareigūnus. Kai advokatams yra perduodami pinigai, skirti neva papirkti teisėją, tokioje situacijoje dalyvavusiems arba apie ją girdėjusiems asmenims, be abejo, formuojasi nuomonė apie klestinčią korupciją. Deja, dažnai neatkreipiamas reikalingas dėmesys į tai, kad mokėdami pinigus patys tokie asmenys padaro nusikaltimą.
Apibendrinant galima pasakyti, jog visuomenėje paplitęs požiūris apie didelį teisėjų korupcijos mastą, ypač bendradarbiaujant su advokatais, yra labiau mitas, nei realia statistika, teismų praktika pagrįsta tendencija.
Kita vertus, bet koks bent kiek su teisėjų bei advokatų korupcija susijęs atvejis, nepriklausomai nuo baigties (baigiasi baudžiamuoju procesu ar ne), sukelia didelį (ir teisėtą) žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimą, šios temos itin detalų viešą nagrinėjimą, o tai dar labiau pablogina viešąją nuomonę bendrai apie teisėsaugos institucijas ir teisėjų bei advokatų santykį. Tačiau visiškai pamirštama, kad niekas nedraudžia teisėto, etikos ir moralės ribų neperžengiančio teisėjų, advokatų ir kitų teisininkų bendravimo. Tačiau kokios yra jo ribos?
Teisėjo bendravimo ribos
„Marijampolės teisėjo karjerą griauna artima draugystė su medžiojančiu advokatu“, „Dėl draugystės iš darbo atleistas teisėjas paskelbė karą prezidentei“ – tokie ir panašūs pranešimai vis pasirodo šalies žiniasklaidoje. Jie rodo, kad tam tikrais atvejais teisėjo atleidimo iš pareigų priežastimi gali būti artimas bendravimas su advokatu, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas. Kitaip tariant – pažeidžiamos Teisėjų etikos kodekso nuostatos.
Kaip teisingai pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) vienoje savo nutarčių, teisėjui specialių (didesnių) reikalavimų nustatymas yra objektyviai pateisinamas ir nulemtas viešojo intereso. Dėl to žmogaus saviraiškos laisvė, kaip tokia, ir teisėjo statuso nulemtos šios laisvės tam tikros išlygos viena kitos nepaneigia ir, juolab, viena kitai neprieštarauja. Taigi neneigiant teisėjo saviraiškos laisvės, teisės į asmeninį gyvenimą, bendravimą, ryšių palaikymą su aplinkiniais, tai turėtų būti suderinama su teisėjams keliamais etikos ir moralės reikalavimais.
Tad natūraliai kyla klausimas – kiek gi leidžiama ir galima teisėjui bendrauti su advokatais ar kitais teisininkais, dalyvaujančiais teisminiuose procesuose, ir kada toks bendravimas gali peraugti į drausmės bylą ar net baudžiamąjį procesą?
Derėtų išskirti dvi situacijas, kai teisėjas susiduria su kitais teisininkais – tai formalusis bendravimas teisminiame procese ir neformalusis bendravimas. Abi šios situacijos pasižymi ypatumais, lemiančiais bendravimo ribas ir turinį.
Kalbant apie pirmąją, kaip rodo teisėjų (teismų) savivaldos institucijų, nagrinėjančių proceso dalyvių skundus dėl teisėjo veiksmų, praktika, daugiausia asmenys kreipiasi su skundais dėl neva šališko, vienai iš proceso šalių palankaus teisėjo elgesio teisminio nagrinėjimo metu. Paprastai tokius skundus paduoda asmenys, iš esmės nesutinkantys su galutiniu nepalankiu jiems teismo sprendimu, kurį neva nulėmė teisėjo šališkumas, arba bandantys tokiu būdu kerštauti nepatikusį sprendimą priėmusiam teisėjui, bandyti tą sprendimą apskųsti ne tik procesiniame įstatyme nustatyta tvarka ir pan. Tik itin retais atvejais tokie skundai pripažįstami pagrįstais.
Teismų praktikoje yra susiformavusios nuostatos, pagal kurias vertinama, ar bylą išnagrinėjęs teisėjas gali būti pripažįstamas šališku. Šie kriterijai yra objektyvus ir subjektyvus nešališkumas. Objektyvus nešališkumas (dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu) reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, teismo veiksmai atliekami, su bylos dalyviais būtų bendraujama taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog vienai iš proceso šalių reiškiamas didesnis palankumas. Subjektyvus nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas ar kitas proceso dalyvis negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Nenustačius šių aplinkybių, nėra pagrindo ir šališkumo konstatavimui.
Kalbant apie teisėjo elgesį su proceso dalyviais teisminio nagrinėjimo metu ir neleistiną bendravimą, norėtųsi aptarti vieną situaciją, kuri pasitaiko būtent baudžiamuosiuose procesuose.
Lietuvoje dar nebuvo nė vieno skandalingo atvejo, kai būtų paviešintas neleistinas, neteisėtas ar peržengiantis etikos ir moralės normas teisėjo ir prokuroro bendravimas. Nepaisant to, nuolat pasitaiko atvejų, kai teisėjas prieš teismo posėdį ar po jo savo kabinete ar kitoje vietoje bendrauja tik su jo byloje dalyvaujančiu prokuroru, šiame privačiame pokalbyje nedalyvaujant kitai proceso šaliai – gynėjui. Nors tokia situacija vargu ar gali būti vertinama kaip turinti korupcinį atspalvį, tačiau eiliniam piliečiui tai gali sukelti didelį nesaugumo, bejėgiškumo prieš valstybės aparatą jausmą (mat bendrauja tik du valstybei atstovaujantys pareigūnai, eliminuojant vienintelį privatų asmenį – bylos dalyvio advokatą), o tokio vertinimo teismams tikrai derėtų vengti. Tačiau situacija netoleruotina ne tik dėl neigiamo požiūrio formavimosi.
Kaip teisingai pastebėjo minėtoje diskusijoje dalyvavęs advokatas dr. Remigijus Merkevičius, tokia situacija yra žalinga ir teisingumo įgyvendinimui konkrečioje baudžiamojoje byloje. Mat toks teisėjo bendravimas su prokuroru, iš jo eliminuojant gynėją, sudaro regimybę, kad byloje siekiama bet kokiais būdais kaltinamąjį nuteisti, ir tik nepavykus to padaryti priimamas išteisinamasis nuosprendis. Kitaip tariant, susidaro regimybė, kad kaltinamasis su savo gynėju yra priešpastatomi dviem valstybės pareigūnams, turintiems bendrą tikslą ir jo bendrai siekiantiems. Pamirštama, kad gynybos ir kaltinimo šalys teisėjo laikomose Temidės svarstyklėse turi turėti vienodą svorį ir būti traktuojami vienodai, lygiai taip pat suvokiant, kad visų šių pareigūnų tikslas – nustatyti tiesą byloje, teisingai nubausti kaltą ar išteisinti nekaltą. Priešingu atveju tai gal kelti rimtų abejonių teisėjo nešališkumu ir pažeisti teisę į teisingą baudžiamąjį procesą (ši teisė priklauso ir kaltinamajam, ir nukentėjusiajam).
Todėl neabejotina, kad tokiame pokalbyje, vykstančiame ne teismo posėdžių salėje, kurio metu yra sprendžiami bylos klausimai, turi lygiomis teisėmis dalyvauti ir gynėjas. Toks neformalus bendravimas, be kitų proceso dalyvių, tik tarp teisininkų profesionalų vertintinas ir kaip tam tikrais atvejais naudingas bei rekomenduotinas – iškilusią procesinę problemą (tačiau, jokiu būdu, ne bylą iš esmės) išspręsti galima atsiribojant nuo bereikalingų emocijų, kuriomis neretai vadovaujasi kiti proceso dalyviai (kaltinamasis, nukentėjusysis). Tad toks dalykinis, profesionalus bendravimas nėra smerktinas per se, tačiau jis turi būti lygus abiems šalims, nė vienai nesuteikiant didesnio palankumo.
Kiek kitaip yra kalbant apie teisėjų neformalų bendravimą su advokatais ne teismo posėdžio ar teisminio proceso metu. Pagal Teisėjų etikos kodekso 8–ąjį straipsnį, teisėjas turi vadovautis teisingumo ir nešališkumo principais. Šie principai reiškia ir tai, kad teisėjas savo asmeniniuose santykiuose su teisininkais, nuolat dalyvaujančiais šio teisėjo teismo procesuose, turėtų vengti situacijų, kurios galėtų sukelti įtarimą dėl palankumo arba šališkumo.
Ši nuostata jokiu būdu nereiškia, kad teisėjas turi apskritai vengti bet kokio bendravimo su kitais teisininkais. Tačiau pageidautina, kad teisėjai nepalaikytų neformalių, neprocesinių ryšių su advokatais tuo metu, kai vyksta teisminis procesas, kuriame dalyvauja toks advokatas.
Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus teisėjas privalo pateikti viešųjų ir privačių interesų deklaraciją. Reikėtų siekti, kad tokioje deklaracijoje būtų išsamiai nurodyta, su kokiais teisininkais (advokatais, prokurorais, bankroto administratoriais ir pan.) teisėją sieja artimi ryšiai (bendravimas, šeiminiai santykiai, bendri pomėgiai ir pan.), idant ateityje būtų galima nesunkiai patikrinti, ar teisėjas kartu su jo nurodytais teisininkais laikosi etikos ir moralės reikalavimų vengdami dalyvavimo viename teisminiame procese arba, jei toks dalyvavimas nėra išvengiamas, apribodami neformalų bendravimą teisminio proceso metu.
Kita vertus, norėtųsi pabrėžti, kad vien tik neformalus, artimas teisėjo bendravimas su advokatu, šiems asmenims nuolat nedalyvaujant bendruose teisminiuose procesuose, neturėtų būti vertinamas kaip etikos pažeidimas. Juo labiau praktika neturėtų nueiti tuo keliu, kad vien už tokių santykių palaikymą teisėjui grėstų griežčiausia nuobauda – atleidimas iš pareigų, nesant jokio pagrindo įžvelgti korupciją. Tokios praktikos formavimasis ne tik keltų įtampą teismuose bei visuomenėje, tačiau taip pat būtų rizikuojama nepagrįstai ir nepamatuotai varžyti teisėjo teisę į privatų gyvenimą, teisę bendrauti su jam artimais asmenimis, dalintis mintimis bei idėjomis ir pan. Negana to, tai galėtų tapti puikiu įrankiu siekiant susidoroti su neįtikusiu teisėju.
Teisėjo atleidimas iš pareigų dėl drausmės pažeidimo turi turėti rimtą, objektyvų pagrindą. Taip nurodoma ir tarptautiniuose teisės aktuose. Antai Ministrų Komiteto rekomendacijoje Nr. R(94)12 Valstybėms narėms dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir vaidmens nurodyta, kad paskirti teisėjai negali būti be svarbių priežasčių visam laikui atleidžiami iš pareigų iki privalomo atsistatydinimo laiko. Tokios priežastys, kurias turi tiksliai apibrėžti įstatymas, gali būti susiję su nesugebėjimu atlikti teismines funkcijas, įvykdytu kriminaliniu nusikaltimu arba rimtu drausmės taisyklių pažeidimu.
Kitas klausimas, natūraliai kylantis apibrėžus bendravimo galimybę, yra teisėjo ir advokato privataus bendravimo ribų nustatymas. Be abejo, demokratinėje valstybėje sunku įsivaizduoti tokį teisės aktą, kuris apibrėžtų, apie ką privataus pokalbio metu gali kalbėti teisėjas ir advokatas.
Kaip jau minėta, teisingumo ir nešališkumo principai, taikytini teisėjui, riboja jo galimybę palaikyti artimus, draugiškus santykius su advokatu tuo metu, kai vyksta teisminis procesas, kuriame jie abu dalyvauja. Tai neabejotinai reiškia ir tai, kad teisėjas ir advokatas neformalaus susitikimo metu, nedalyvaujant kitiems proceso dalyviams, negali kalbėti apie jų bendrą bylą, konsultuoti advokato bylos klausimais, padėti jam priimti taktinius gynybos sprendimus, formuluoti procesinius prašymus ir pan.
Tačiau Teisėjų etikos ir drausmės komisija (TEDK) viename iš savo sprendimų šį draudimą išaiškino ir kiek plačiau: „Reikalavimas nekonsultuoti kitų asmenų yra vienas iš reikalavimų įgyvendinant teisėjo ir teismo teisingumą ir nešališkumą. Teisėjo nešališkumo reikalavimas, Komisijos nuomone, turėtų būti užtikrinamas teisėjui neteikiant asmenims teisinių konsultacijų, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas leidžia atstovavimą, o taip pat neteikiant kitokios pagalbos ar paslaugų, kaip antai, rašyti ar padėti rengti už juos procesinius dokumentus savo ar kitų teisėjų nagrinėjamose bylose. Šiuo atveju yra TEK 8 straipsnio 7 punkte įtvirtinto reikalavimo pažeidimo požymių“ (TEDK 2011 m. gegužės 20 d. sprendimas).
Taigi teisėjas negali konsultuoti ar padėti advokatui net ir bylose, kuriose pats teisėjas nedalyvauja ir neturi jokio procesinio ar asmeninio suinteresuotumo. Tokia nuostata pakankamai griežta, turint omenyje tai, kad teisininkai, kaip ir kitų profesijų atstovai, bendraudami neretai diskutuoja jiems aktualiais klausimais, diskutuoja apie, jų nuomone, teisės taikymo ar reglamentavimo problemas, ieško būdų, kaip jas išspręsti. Neretai diskusijose minimi ir konkretūs pavyzdžiai, kurie aptariami ieškant galimų sprendimų būdų. Nesinorėtų tokio bendravimo, diskusijų vertinti vienareikšmiškai neigiamai. Tokiu atveju vertinant teisėjo elgesį turėtų būti atsižvelgiama į tai, kaip dažnai ir kokiu mastu jis išsakė savo nuomonę apie jo draugo advokato bylą ar padėjo jam rengiant procesinius dokumentus ir kiek padėjo, ar turėjo iš to kokios nors naudos, ar tai vienkartinis atvejis ir pan.
Apibendrinant šias mintis norėtųsi pažymėti, kad visiškas teisėjų ir advokatų (kaip ir kitų teisminiuose procesuose dalyvaujančių teisininkų) bendravimo draudimas „grasinant“ ganėtinai rimtomis sankcijomis neturėtų būti pateisinamas ir toleruojamas, lygiai kaip ir bet koks kitas kraštutinumas.
Teisėjo bendravimas su teisininkais, net ir asmeninis, privatus, turi būti grindžiamas profesionalumu ir sąžiningumu, visiems bendravimo dalyviams gerbiant ir vertinant savo profesiją bei jos atstovams keliamus etikos reikalavimus. Tokiu atveju jis ne tik galimas, bet ir naudingas. Ne tik teisėjui ar advokatui, bet ir klientui.
Straipsnio autorė Dovilė Murauskienė yra Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko padėjėja, Mykolo Romerio universiteto baudžiamosios teisės ir proceso instituto doktorantė.