Dviguba moters gyvybės vertė įtvirtinta ir 1340 m. prūsų Pamedės teisyne, kuriuo vadovautasi ir dalyje Lietuvos teritorijos ikistatutiniu laikotarpiu. Šis senųjų prūsų ir lietuvių baltiškas paprotys buvo išplėtotas ir įtrauktas į Lietuvos Statutus.
Paprotinėje, taip pat ir ikistatutinėje teisėje buvo teisės normos, kurios gynė moterį nuo kėsinimosi į jos gyvybę, sveikatą, taip pat ir garbę. Ir tai buvo įgyvendinama tuometinėje teisminėje praktikoje konkrečiose bylose. Šios paprotinės teisės laikytasi visoje LDK teritorijoje, ne tik lietuviškose žemėse. Ikistatutinėje teismų praktikoje atlygis buvo kaip kompensacija ir už moralinį, ir už fizinį įžeidimą, nors dažniausiai bylose moralinė skriauda nebuvo atskiriama nuo fizinės.
Teismas pagal Vilniaus vaivados vietininko Steckio skundą išnagrinėjo bylą apie tai, kad trys bajorai Maišiagalos turguje sumušė jo pono tijūną ir tijūno žmoną Magdaleną, ir priteisė tijūnui rublį grašių, o jo žmonai atlygio – du rublius grašių.
LDK įstatymai ne tik išsaugojo paprotinės teisės normas, bet ir jas įtvirtino Lietuvos Statutuose. Trijuose Lietuvos Statutuose moterims skirta daug daugiau dėmesio nei kitų to meto valstybių teisynuose. Unikalus ir moters dvigubos vertės fenomenas, tai yra dvigubai didesnis atlygis (kompensacija) nei už vyrą, atsižvelgiant į moterų socialinę bei luominę padėtį.
XVI a. moteris buvo labiau vertinama kaip visuomenės narė jai ištekėjus, tai yra moteris save realizuodavo per santuoką. Antrajame (1566 m.) ir Trečiajame (1588 m.) Lietuvos Statutuose kai kuriais atvejais netekėjusioms moterims nebuvo numatyta atlyginti dvigubą vertę, o kartais ta vertė buvo mažesnė nei to paties luomo vyrų. Vis dėlto to laikotarpio teisminė praktika tai pakoreguodavo.
Prieš įsigaliojant Antrajam Lietuvos Statutui dvigubą atlygį gaudavo visos moterys, išskyrus amatininkes, nes atlygis joms buvo numatytas vienodas su vyrais amatininkais. Amatininkų žmonoms Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose buvo numatytas dvigubai didesnis atlygis. Netekėjusios moterys amatininkės į šį sąrašą nebuvo įtrauktos, tačiau ištekėjusi amatininkė, taip pat amatininko žmona, jau vertinama kaip kažkieno žmona ar motina ir gaudavo dvigubą išpirką. Amatininkės dvigubos išpirkos galėjo tikėtis tik ištekėjusios. Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose, be amatininkių, ir netekėjusioms nelaisvoms merginoms dvigubas atlygis nebuvo numatytas.
Bajoras Borkas Žaba iškėlė bylą bajorui Vasilijui Bogdanavičiui už tai, kad jis nužudė Žabos dailidę ir sumušė dailidės žmoną Mariją. Teismas, pripažinęs V. Bogdanavičių kaltu, priteisė Marijai sumokėti du rublius grašių už sumušimą. Amatininkams už fizinį įžeidimą buvo priteistas vienas rublis grašių, o jų žmonoms – du rubliai grašių. Atlygis priteistas pačiai Marijai.
Atlygis moterims už jų fizinį bei moralinį įžeidimą. Lietuvos Statutai ypač gynė moteris bajores. Už tokios moters įžeidimą ar sužalojimą buvo skiriamos baudos. Šis nusikaltimas laikytas bajorės negarbe. Bajorės asmens įžeidimas buvo kvalifikuojamas ne tik kaip jai padaryta asmeninė skriauda, bet ir kaip nusižengimas valstybei, todėl buvo numatyta ir kalėjimo bausmė.
Lietuvos metrikose įžeidimo negarbės sąvokos vartojamos tik tose publikuotose bylose, kuriose sprendžiami skundai dėl bajorių sumušimo arba sužeidimo, o neprivilegijuotų luomų moterims, tai yra valstietėms ir nelaisvosioms, teismai negarbės, įžeidimo sąvokos netaikė, atlygis dažniausiai buvo skiriamas už sumušimą arba visai neįvardijant nusikaltimo. Tai įrašyta į Antrąjį Lietuvos Statutą, o Trečiajame ši norma išplėsta nurodant, kad už nusikaltimą bajorei jį padariusiam asmeniui numatytas dvigubas atlygis ir papildomai dvigubai ilgesnė kalėjimo bausmė nei vyriškos lyties asmeniui.
Pirmojo (1529 m.) Lietuvos statuto XI skyriaus 4 straipsnis valstietei numatė dvigubą atlygį už moralinį ar fizinį įžeidimą. Sumušęs bajorės Levonienės valstietę Fioklą, Polocko bajoras Michnas Levononovičius teismo sprendimu privalėjo sumokėti atlygį – rublį grašių, tai yra dvigubai, nes valstiečiui už analogišką nusikaltimą būdavo priteisiama pusę rublio grašių.
Trečiajame Lietuvos Statute priklausomai nuo to, kaip bajoras buvo įžeistas ar koks jo sužalojimo laipsnis, jis turėjo teisę gauti dvigubai didesnio dydžio atlygį. Sumušimas lazda, kuoka ar botagu buvo laikomas ypatingu bajoro įžeidimu ir už jį numatytas dvigubas atlygis – 40 kapų grašių. Bajorei už analogišką įžeidimą buvo skiriamas 80 kapų grašių atlygis ir dviguba Lietuvos Statute numatyta kalėjimo bausmė. Įžeidimai galėjo būti padaryti veiksmu, tai yra padarant kūno žaizdas, mėlynes, taip pat nuplėšiant galvos apdangalą bei kitais veiksmais ir žodžiu, tai yra neteisingai apkaltinus poelgiu, kuris nedaro garbės bajorei, išplūdus, užgauliojant, nepagrįstai išvadinant paleistuve ar neteisėtai įkalinant ir pan. Šiomis teisės normomis galėjo pasinaudoti tik moterys, gimusios teisėtoje santuokoje.
Pagal paprotinę teisę ir bendrą nuorodą Pirmajame Lietuvos Statute dvigubo atlygio teise naudojosi visos bajorės, tiek ištekėjusios, tiek netekėjusios, o Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose tai buvo jau ir įrašyta. Pagrindinį vaidmenį vaidino priklausomybė bajorų luomui, o ne šeiminė nukentėjusiosios padėtis. Už bajoro ištekėjusi moteris, kilusi ir ne iš bajorų sluoksnio, tapdavo bajore ir įgydavo teisę į dvigubą atlygį.
I. Valikonytė, nagrinėdama šią temą, pastebėjo, kad „Pirmajame Lietuvos Statute nėra nė vieno straipsnio, kuris nustatytų atlygius vien moterims. Priešingai, jame kalbama apie tam tikrą socialinę padėtį užimančių vyrų atlygius ir tik straipsnio pabaigoje priduriama, kad jų žmonoms atlyginama dvigubai, arba tiesiog nurodoma suma.“
Moteris, įžeidusi ar sumušusi kitą moterį, nukentėjusiajai taip pat atlygindavo dvigubai didesniu atlygiu.
Pagal teismų praktiką ir Lietuvos Statutus, moteris gaudavo dvigubai didesnį atlygį nei tam pačiam luomui ar socialinei padėčiai priklausantis vyras. Brangiausiai nusikaltėliui kainavo bajorės įžeidimas, sužeidimas ar sumušimas.
Nelaisvosioms moterims už įžeidimą atlygio buvo numatyta tik kapa grašių. Lyginant su bajorėmis, jos už tokią pat mėlynę ar žaizdą gaudavo 40 kartų mažesnį atlygį.
Pirmojo Lietuvos Statuto VII skyriaus 9 straipsnyje numatyta, kad „jei kas šlėktą sužeistų ir dėl tos žaizdos jam ranką ar koją suluošintų, ar akį išmuštų, ar nosį nupjautų, ar lūpas įkirstų, ar ausį nupjautų, tai turi vis tiek mokėti pusę žmogaus“. Tai reiškia, kad mokama pusė numatytos sumos, kuri priklausytų už vyro nužudymą, už jo galvą (galvapinigių).
Bylą nagrinėjęs žemės maršalka Jonas Radvila, išsiaiškinęs vietos papročius, už karčiamninkės Zenės Savinos sužeidimą, dėl ko ji tapo invalide, iš Fiodoro Kulnevo priteisė „pusę žmogaus“, tai yra 10 grivnų, nes dvigubi galvapinigiai sudarė 20 grivnų.
Tai, kuriam visuomenės sluoksniui priklausė moteris, lėmė ir už ją skiriamo atlygio dydį. Kuo aukštesnis sluoksnis, tuo didesnė suma. XVI a. pradžioje bajorei buvo priteisiamas 24 grašių atlygis, o tijūno žmonai – 12 kartų mažesnė suma, tokia pati priteisiama suma bajorei liko ir priėmus Pirmąjį Lietuvos Statutą.
Teismo procese moteris negalėjo dalyvauti viena (išimtis buvo taikoma tik bajorei našlei), ją turėjo lydėti ar jos vardu atstovauti byloje vyriškos lyties asmuo.
Pirmojo Lietuvos Statuto atskiruose straipsniuose dvigubų galvapinigių nenumatyta, tačiau XI skyriaus įvadiniame straipsnyje parašyta bendra nuostata „o žmonoms jų dvigubai“. Todėl nebuvo aišku, kada ir kam tai galima taikyti. Tokį parašymą galima skirtingai interpretuoti. Dvigubi galvapinigiai už bajorės gyvybę Pirmajame Lietuvos Statute taip pat neminimi, tačiau to meto teismų praktikoje jie buvo taikomi.
Žygimanto Senojo rašte Trakų ponui Jurgiui Radvilai rašoma, kad bajoras Aleksandras Tarnovskis išieškojo dvigubus galvapinigius, tai yra 300 kapų grašių, iš bajoro Mikalojaus Gimbutavičiaus už Tarnovskio brolio ir brolio žmonos nužudymą. Dar iki Pirmojo Lietuvos Statuto galiojimo už bajoro nužudymą reikėjo mokėti 100 kapų grašių, taigi tampa aišku, kad Tarnovskis už brolį gavo 100 kapų grašių, o už brolio žmoną – 200 kapų grašių, tai yra dvigubus galvapinigius.
Moterų nužudymas, išskyrus nelaisvųjų, buvo laikomas nuostoliu šeimai, todėl priteistus dvigubus galvapinigius gaudavo jų šeimos nariai. O už nelaisvųjų nužudymą priteistus galvapinigius gaudavo jų savininkas, nes buvo traktuojama, kad jis neteko savo turto. Šio turto vertė Trečiajame Lietuvos Statute prilyginta stumbro vertei (bauda už stumbro sumedžiojimą sudarė 20–30 stambių naminių galvijų vertės, juos pavogus).
Pirmojo Lietuvos Statuto XI skyriaus 3 straipsnyje rašoma, kad „jeigu kas valkinį žmogyną užmuštų, tas turi už jį mokėti galvapinigių dešimt kapų grašių, o už nelaisvąjį berną – penkias kapas grašių, o nelaisvajai moteriai – tokius pačius galvapinigius“.
Šiame straipsnyje minima nelaisvoji moteris, už kurią nurodyti galvapinigiai kaip ir už nelaisvąjį berną – penkios kapos grašių. Straipsnyje minimo valkinio (valstiečio) žmonos galvapinigiai nenurodyti. Pirmajame Lietuvos Statute taip pat nenurodyti tijūnų, raktininkų ir kitų pareigūnų žmonų galvapinigiai. Vis dėlto teisminė praktika parodė, kad minėtų profesijų atstovų žmonoms buvo skiriami dvigubi galvapinigiai, kaip ir dvigubas atlygis įžeidimo ir smurto atvejais, išskyrus neištekėjusias amatininkes, kaip ir įžeidimo bei smurto atveju.
Valstietis Steponas Parchvenovičius apkaltino bajorą Janą Vnučką dėl savo žmonos Daratos mirties, nes bajoras su savo žmonėmis ją taip sumušė, kad ji eidama į namus kelyje mirė. Teismas išnagrinėjęs šią bylą pripažino bajorą kaltu ir iš jo S. Parchvenovičiui priteisė 20 kapų grašių galvapinigių. Už nuo sumušimų ir žaizdų Nemenčinės dvare mirusią pavaldinę Magdaleną Steponienę teismas žemininkei Jadvygai Narbutienei Lenartienei priteisė 20 kapų grašių galvapinigių. Abiem atvejais tai yra dvigubai daugiau nei tuo atveju, jei būtų nužudytas vyriškos lyties asmuo.
Pirmojo Lietuvos Statuto XI skyriaus 1 straipsnyje nurodyta, kad už amatininkų, tai yra ir vyrų, ir moterų, nužudymą nustatyta vienoda galvapinigių suma – 12 kapų grašių, nepriklausomai nuo to, ar jie yra laisvi, ar nelaisvi žmonės.
Nors Pirmajame Lietuvos Statute ir nebuvo nustatyti dvigubi galvapinigiai už moters nužudymą, tačiau XVI a. pirmojoje pusėje jie teismų buvo priteisiami nepriklausomai nuo to, ar moterys buvo ištekėjusios, ar netekėjusios. Tai iš matriarchato laikų atėjusios pagarbos moterims liekanos.
Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose nustatyta, jog dvigubi galvapinigiai priteistini visoms „baltoms galvoms“, šitaip buvo įvardytos visos bajorės, nepriklausomai nuo to, ar jos buvo ištekėjusios. Teismas Kauno pavieto bajorui Stanislavui Kiržodui už nužudytąsias jo žmoną ir seserį priteisė po 200 kapų grašių. Galima daryti prielaidą, kad bajoro S. Kiržodo sesuo bajoraitė buvo netekėjusi, nes gyveno su broliu, bet už jos nužudymą taip pat skirti dvigubi galvapinigiai.
Trečiajame Lietuvos Statute moters nužudymas jau diferencijuotas.
Dvigubų galvapinigių paprotys tuo metu nebuvo taikomas tik amatininkėms ir nelaisvosioms moterims.
Už nelaisvosios merginos nužudymą Trečiasis Lietuvos Statutas, kaip ir Pirmasis, numatė tokią pat galvapinigių sumą, kaip ir už berno galvą.
Antrojo Lietuvos Statuto XII skyriaus 3 straipsnyje, nustačiusiame amatininkų galvapinigius, rašoma: „O žmonoms jų dvigubai.“ Tačiau amatininkėms galvapinigiai Antrajame Lietuvos Statute paliekami tokie patys, kaip ir amatininkams, tai yra jie nedvigubinami.
Ir kiekvieno nelaisvojo žmogaus gyvybė buvo įvertinta pinigais, kuriuos privalėjo sumokėti nusikaltėlis. Už nelaisvosios šeimynos vyro nužudymą buvo priteisiama 20 kapų grašių, o už jo žmonos dvigubai – 40 kapų grašių.
Už moters nužudymą nusikaltėlis mokėjo tik jos šeimai, nes moters nužudymas buvo netektis tik šeimai, o vyro nužudymas – netektis šeimai ir valdovui. Valdovui vyras, kaip karinės tarnybos atlikėjas, buvo svarbesnis negu moteris.
Taigi galima daryti išvadą, kad LDK teisė išskirtinį dėmesį skyrė ištekėjusioms moterims, todėl joms visoms buvo priteisiamas dvigubas atlygis ir dvigubi galvapinigiai. Tuo laikotarpiu pagal luomus labiausiai išskirtos ir vertinamos buvo bajorės, nes joms nustatytas didžiausias atlygis ir didžiausi galvapinigiai. Atlygiams ir galvapinigiams už moterų sužeidimą, sumušimą ir nužudymą tebeturėjo įtakos paprotinės lietuvių teisės normos. LDK buvo bajorų valstybė, tačiau pripažino moteris ir sukūrė joms palankesnius įstatymus, nei tai padarė slavų ar germanų šalys. Senovės lietuvių teisė realiai gynė moterį, merginą, o ypač – motiną.
Literatūra: V. Andriulis. Lietuvos statutų (1529, 1566, 1588 m.) šeimos teisė. Vilnius: Vilspa, 2003; V. Andriulis. Atsakomybės už smurtą prieš moterį Lietuvoje XV–XVI a. problema. Teisės problemos. 1997, Nr. 3; V. Andriulis ir kt. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002; E. Digrytė. Vėlai kodifikavusi savo teisę Lietuva vis tiek aplenkė Vakarus. Prieiga per internetą: ; [žiūrėta 2020 09 12]; Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius: Vaizdas, 1962; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1566 metų statutas. Maskva, Universitetas, 1855; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės statutas. 1588. Minskas. Baltarusių tarybinė enciklopedija, 1989; Lietuvos Statutas. 1929. Vilnius: Grafija, 2004; M. Maksimaitis, S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1997; I. Valikonytė. Dviguba išpirka už moterį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. pirmojoje pusėje. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. T. XVII (2). Vilnius: Mokslas, 1977; I. Valikonytė, J. Karpavičienė. „...o jų žmonoms dvigubai“. Mokslas ir gyvenimas. 1991, Nr. 2.