Remiantis bylos duomenimis, pareiškėja Edita Gražulevičiūtė buvo tyrėja, atliekanti klinikinius vaistinių preparatų tyrimus. 2012 m. sausio mėn. klinikinio tyrimo metu jos pacientas mirė.
Kaip nurodė EŽTT atstovė Lietuvoje, nacionaliniuose administraciniuose teismuose vyko du teisminiai procesai – viename buvo nagrinėjamas pareiškėjos skundas dėl jos neteisėto nušalinimo nuo tyrėjos pareigų. Šiame procese galutiniu 2013 m. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėja nuo pareigų buvo nušalinta neteisingai, ir susiję Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos direktoriaus įsakymai panaikinti.
Kitas teismo procesas buvo susijęs su pareiškėjos ieškiniu valstybei, atstovaujamai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią, jos teigimu, ji patyrė dėl to, kad buvo nušalinta nuo tyrėjos pareigų, atlyginimo. Pastarajame procese 2017 m. sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo iš valstybės atmetė, pripažinęs, kad jos nušalinimas nuo tyrėjos pareigų buvo pagrįstas ir nenustatęs jokių neteisėtų Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos veiksmų.
E. Gražulevičiūtės bylą išnagrinėjęs EŽTT pažymėjo, kad abiejuose teisminiuose procesuose buvo ne tik tos pačios procesinės šalys, bet jie buvo susiję su tais pačiais teisiniais santykiais ir tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl abiejų teisminių procesų materialinė taikymo sritis iš esmės buvo tokia pati. Nepaisant to, antrajame teisminiame procese Vyriausiasiojo administracinio teismo faktinės išvados skyrėsi nuo tų, kurios galutiniu teismo sprendimu jau buvo priimtos pirmajame teisminiame procese.
Teismas pabrėžė, kad teisinio tikrumo principas reikalauja, kad tais atvejais, kai civilinis ginčas nagrinėjamas iš esmės teismuose, jis turėtų būti išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Šioje byloje Teismas konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suteikė „antrą galimybę“ valstybei, atstovaujamai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos, nagrinėti ginčą, kuris jau buvo nagrinėjamas teisminiame procese tarp tų pačių procesinių šalių – valstybės ir pareiškėjos – ir kuris jau buvo išspręstas galutiniu teismo sprendimu, taip pažeidžiant teisinio tikrumo principą.
Pareiškėjos skundą dėl teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą EŽTT atmetė – atsižvelgdamas į pareiškėjos subjektyvius vertinimus ir objektyvias bylos aplinkybes, bei vertindamas pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų turtinį ir neturtinį poveikį, remiantis EŽTT pateiktais įrodymais, nusprendė, kad nušalinimas nuo pareigų turėjo nepakankamai didelį neigiamą poveikį pareiškėjos asmeniniam gyvenimui, kad patektų į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį. Atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų priežastys buvo susijusios, nei nušalinimo pasekmės įtakojo pareiškėjos „asmeninį gyvenimą“ Konvencijos 8 straipsnio prasme, Teismas, pritardamas Vyriausybės pozicijai, nusprendė, kad ši pareiškėjos skundo dalis turi būti atmesta kaip ratione materiae nesuderinama su Konvencija.
Pasak EŽTT atstovės Vyriausybėje, EŽTT (penkiais balsais prieš du) konstatavo, kad šioje byloje buvo pažeistos pareiškėjos teisės pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, ir priteisė pareiškėjai 10 000 eurų neturtinei žalai ir 2 086 eurus patirtoms išlaidoms atlyginti.
Pastebėtina, kad prie šio sprendimo pateikta atskiroji teisėjo Kūrio nuomonė ir iš dalies prieštaraujanti teisėjų Kjølbro ir Koskelo nuomonė.
