Ar žinojote, kad mūsų šalyje už medžioklę ir jos organizavimą atsakinga Valstybinių miškų urėdija (VMU)? Apie medžioklę, jai taikomas taisykles ir skiriamas baudas kalbiname VMU Teisės skyriaus vadovę Žydrūną Damulytę.
– Už ką atsakinga ir kokią veiklą vykdo VMU?
– VMU yra valstybės įmonė, atsakinga už valstybinių miškų apsaugą, priežiūrą bei efektyvų ir tvarų valstybės turto – miško – valdymą. VMU turi 26 regioninius padalinius, kuriuose iš viso dirba daugiau nei 3 000 darbuotojų. Patikėjimo teise valdo pusę Lietuvos miškų – apie 1 mln. hektarų, iš kurių apie 200 tūkst. hektarų yra draustiniai ir kiti saugomi miškai. Viena iš VMU užduočių – valdyti profesionaliosios medžioklės plotus ir organizuoti medžiokles. Tokie medžioklės plotai yra 12-oje VMU padalinių.
– Kokie svarbiausi teisės aktai reglamentuoja medžioklę ir medžiotojų veiklą?
– Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas, Lietuvos Respublikos gyvūnijos įstatymas, Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.
– Kokius gyvūnus galima medžioti, o kokių – ne? Kokios baudos už tai gresia? Kurie gyvūnai įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą?
– Visi medžiojamieji gyvūnai, jų medžioklės terminai ir būdai nurodyti Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse. Visi gyvūnai skirstomi į medžiojamuosius, iš kurių populiariausi – šernai, elniai, stirnos ir lapės, nemedžiojamuosius, pavyzdžiui, voverės, ir saugomas rūšis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, – baltieji kiškiai, lūšys, rudieji lokiai, šermuonėliai, stumbrai.
Baudos už pažeidimus medžioklėse nurodytos Administracinių nusižengimų kodekse (290 straipsnis. Medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas) ir siekia nuo įspėjimo iki kelių tūkstančių eurų. Per pastaruosius kelerius metus baudos padidėjo kelis kartus – iki trijų tūkstančių eurų su teisės medžioti atėmimu nuo vienų iki penkerių metų. Vis dėlto VMU, kaip profesionaliosios medžioklės plotų valdytoja, siekia, kad medžiotojai pirmiausia atsakingai elgtųsi medžioklės metu.
– Šiuo metu mūsų šalyje yra apie 31 tūkst. medžiotojų. Ką rodo tokie skaičiai? Kiek medžiotojų reikia Lietuvoje?
– Jau gerą dešimtmetį medžiotojų skaičius nesikeičia – jų yra apie 31 tūkst., tai maždaug 1 proc. nuo visų Lietuvos gyventojų. Toks pats medžiotojų skaičius ir kaimyninėje Latvijoje, Čekijoje, Vokietijoje medžioja apie 0,4 proc. visų šalies gyventojų.
Nors medžiotojų skaičius nesikeičia, medžioklės plotų Lietuvoje dėl urbanizuojamų teritorijų mažėja. O tuo pačiu metu daugėja medžiotojų, kurie nepriklauso jokiems medžiotojų būreliams ar klubams.
Medžioklė yra griežtai reglamentuota, todėl norėdamas tapti medžiotoju žmogus turi lankyti kursus, dalyvauti praktiniuose šaudymo mokymuose, atlikti griežtą medicininę patikrą, gauti ginklo leidimą.
– Gyvūnais besirūpinančių organizacijų atstovai tvirtina, kad priemonės, kuriomis medžiojami gyvūnai, yra neadekvačios, nes gyvūnui nepaliekama jokių galimybių. Kokie medžioklės būdai yra leidžiami? Kaip vertinate medžioklę lankais?
– Lietuvoje medžiojama šaunamaisiais ginklais ir gaudant spąstais arba gaudyklėmis. Gyvūnai gaudyklėmis gaudomi gyvi ir nesužeisti. Plėšrieji žvėrys (išskyrus vilkus), bebrai ir ondatros gaudomi spąstais, kurie garantuoja staigią pagauto gyvūno žūtį. Laikantis jų naudojimo sąlygų užtikrinama, kad nebus sugauti kiti gyvūnai, kuriems gaudyti spąstai neskirti. Medžiojamųjų gyvūnų Lietuvoje sparčiai daugėja – ypač tauriųjų elnių, stirnų, briedžių, vilkų, atsigauna pilkųjų kiškių populiacija. Beveik kiekviename miške galima sutikti gausybę kitų plėšrūnų – lapių, mangutų. Todėl svarbiausia – medžioklės tvarka, o ne priemonės.
Lietuvoje medžiojama šaunamaisiais ginklais ir gaudant spąstais arba gaudyklėmis. Gyvūnai gaudyklėmis gaudomi gyvi ir nesužeisti. Plėšrieji žvėrys (išskyrus vilkus), bebrai ir ondatros gaudomi spąstais, kurie garantuoja staigią pagauto gyvūno žūtį. Laikantis jų naudojimo sąlygų užtikrinama, kad nebus sugauti kiti gyvūnai, kuriems gaudyti spąstai neskirti. Medžiojamųjų gyvūnų Lietuvoje sparčiai daugėja – ypač tauriųjų elnių, stirnų, briedžių, vilkų, atsigauna pilkųjų kiškių populiacija.
Beveik kiekviename miške galima sutikti gausybę kitų plėšrūnų – lapių, mangutų. Todėl svarbiausia – medžioklės tvarka, o ne priemonės. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Slovakijoje, lankais leidžiama medžioti tik aptvaruose. Dėl jų įteisinimo ir naudojimo Lietuvoje reikėtų daugiau diskusijų su visuomene.
– Per 2019–2020 m. medžioklės sezoną siūloma leisti sumedžioti 120 vilkų, t. y. dešimčia daugiau nei praėjusiais metais. Šis didesnis limitas jau sulaukė gausybės komentarų. Nukentėję ūkininkai tvirtina, kad toks skaičius vis tiek per mažas. Vilkų gynėjai teigia, kad reguliari medžioklė problemos iš esmės nesprendžia, o tam tikrais atvejais gali ją ir padidinti. Kokia Jūsų nuomonė?
– Vilkai – neatskiriama gamtos dalis. Jų apskaita vykdoma pagal pėdsakus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pastaruosius kelerius metus jos nebuvo, nustatyti šių gyvūnų skaičių yra sudėtinga. Žmonės vis dažniau su vilkais susiduria miške, daugėja incidentų dėl jų daromos žalos ūkininkams. Tad galima daryti išvadą, kad jų skaičius didėja, o didėjantį skaičių reikia reguliuoti. Tad tokioje urbanizuotoje valstybėje, kai didelių miškų masyvų ar negyvenamų teritorijų beveik nėra, vilkų skaičius turi būti griežtai reglamentuotas.
– Metų pradžioje garsiai nuskambėjo nušautos stumbro patelės ir jos žuvusio jauniklio istorija. Kaip tuo metu tvirtino Seimo nariai, skandalai dėl komercinių medžioklių nuolat pasikartoja. Tad kyla klausimas, ar skaidri visa sistema, kiek tokios medžioklės kainuoja valstybei ir kiekvienam medžiotojui? Kaip formuojami medžiotojų būreliai, kas atsako už medžiotojų padarytą žalą valstybei?
– Už medžioklės taisyklių pažeidimus ir padarytą žalą gamtai atsako pats pažeidimą padaręs medžiotojas, nesvarbu, kur jis medžioja – ar profesionaliosios medžioklės, ar medžiotojų klubų, būrelių plotuose.
Taip buvo ir sumedžiojus stumbro patelę – už tai nubaustas pats medžiotojas. Kai medžioklės metu buvo nušauta stumbrė, VMU medžioklės vadovas sustabdė medžioklę, iškvietė Aplinkos apsaugos departamento pareigūnus įvykiui užfiksuoti – taip ir privalo elgtis pagal įstatymus. Visos procedūros buvo atliktos skaidriai ir viešai. Statistika rodo, kad daugiau pažeidimų nustatoma ne profesionaliosios medžioklės plotuose, o privačiuose medžioklės būreliuose.
Suprantama, tokie atvejai, nors jie ir labai reti, menkina medžiotojų reputaciją. Tad tenka apgailestauti, kad ji Lietuvoje yra itin trapi. Kitose šalyse, atvirkščiai, medžiotojai labai gerbiami.
VMU svetainėje skelbiama informacija ir apie organizuojamas medžiokles profesionaliosios medžioklės plotuose pagal medžioklės būdus bei regioninius padalinius. Visi, kas pageidauja praleisti laisvalaikį gamtoje, pažiūrėti žvėrių, pasisemti patirties iš mūsų specialistų, pamatyti, kaip puoselėjamos medžioklės tradicijos, ir sumedžioti norimą žvėrį, gali užsiregistruoti ir atvykti į organizuojamas medžiokles.
Daugelyje Europos šalių valstybinius miškus prižiūrinčios įmonės organizuoja profesionaliąsias medžiokles, yra atsakingos už medžiojamųjų gyvūnų skaičiaus reguliavimą. Tuo remiantis ir Lietuvoje buvo nustatyti profesionaliosios medžioklės plotai, kuriuose galimybę medžioti turi visi užsiregistravę medžiotojai. VMU naudoja griežtos atskaitomybės ir saugios spaudos medžioklės lapus, medžioklėms vadovauja ilgametę patirtį turintys profesionalūs medžiotojai.
Profesionaliosios medžioklės organizavimo nuostatuose VMU yra įtvirtinusi tikslus gerinti medžiojamųjų gyvūnų gyvenamąją aplinką ir apsaugą, gausinti medžiojamųjų gyvūnų skaičių, racionaliai valdyti šių gyvūnų populiaciją, rūpintis želdinių, žėlinių, medynų ir žemės ūkio pasėlių apsauga nuo laukinių gyvūnų daromos žalos, kaupti patirtį, informaciją ir eksponatus, susijusius su pavyzdiniu kompleksiniu miškų ir medžioklės ūkio tvarkymu, puoselėti medžioklės tradicijas ir plėtoti medžioklinį turizmą. Būtent jais vadovaudamasi VMU vykdo savo veiklą, susijusią su medžiokle.
Organizuojamų medžioklių metu prigijo naujos medžiotojų tradicijos (apranga, žvėrių pagerbimo ritualai ir pan.), imta atsakingiau elgtis miške. Tai tapo pavyzdžiu medžiotojų klubams ir būreliams.
– Kaip gerinate gyvūnų gyvenimo sąlygas?
– Atkurdami miškus sodiname įvairių želdinių: laukinių obelų, kriaušių, serbentų, aronijų. Saugome perspektyviausius medžius (ąžuolus, uosius) ir spygliuočių medžių (eglių, pušų) viršūninius pumpurus leisdami žvėrims maitintis jų šoninių šakučių ūgliais bei aplink augančiais kitais medžiais. Želdinių netveriame tvoromis, todėl gyvūnams sudaromos puikios sąlygos gyventi, slėptis, maitintis ir veistis.
Rūpindamiesi gausiname medžiojamųjų gyvūnų (briedžių, tauriųjų elnių, stirnų, šernų) populiaciją, o siekdami padidinti jų įvairovę į laisvę paleidžiame danielių, kurie puikiai prisitaiko mūsų miškuose. Profesionaliosios medžioklės plotus prižiūri ir kasdien saugo mūsų įmonės darbuotojai.