Atsako teisininkas Aleksandras KOVALEVSKIS.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis numato, jog asmeniui neturi būti kliudoma gauti informaciją, tačiau laisvė gauti informaciją gali būti ribojama tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnis teigia, jog kiekvienas asmuo turi teisę užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją. Pabrėžtina, jog šis įstatymas nustato išskirtinai viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką. Viešoji informacija – informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.116 straipsnis numato, kad komercinės paslapties sąvoką atitinkanti informacija yra slapta ir ginama įstatymo nustatytais būdas. Laikytina, kad komercinę paslaptį bendrovėje gali sudaryti įvairi informacija, tame tarpe ir informacija apie bendrovės rinkas (pvz., kainų strategija ir taktiniai sprendimai, originalūs prekių realizavimo būdai ir metodai ir kt.), partnerius (pvz., prekių tiekėjai ir tarpininkai), kainas (pvz., rinkos kainos, kainų ir nuolaidų lygio duomenys). Kiekvienu atveju komercinės paslapties statusą bendrovės informacijai gali suteikti kompetentingi bendrovės valdymo organai, žinoma, ši taisyklė negali būti taikoma informacijai, kuri pagal įstatymus laikytina vieša bendrovės informacija.
Taigi kiekviena parduotuvė turi teisę nusistatyti, jog tam tikra informacija apie kainas yra komercinę paslaptį sudaranti informacija. Šia informacija parduotuvė gali disponuoti savo nuožiūra, nustatydama informacijos naudojimo tvarką ir būdus bendrovės vidaus taisyklėse.
Dažniausiai tokio pobūdžio taisyklėse nustatomas draudimas lankytojams be išankstinio administracijos rašytinio leidimo parduotuvėje fotografuoti ir filmuoti ar kitaip fiksuoti vaizdą ar garsą (taip pat yra tai draudžiantys ženklai). Toks draudimas, kuris nėra absoliutus, nes fotografuoti ir filmuoti leidžiama turint administracijos sutikimą, pateisinamas ne tik siekiu išsaugoti tam tikrą informaciją paslaptyje, bet ir saugumo aspektu.
Tuo metu žymėtis ar kitokiais būdais rinkti informaciją apie parduodamus produktus iš viso nėra draudžiama. Ir toks reguliavimas, manytina, yra pagrįstas ir pateisinamas, kadangi fotografuojant ar filmuojant vaizdą fiksuojama ne tik kaina, bet kartu ir kita reikšminga informacija (pvz., prekių išdėstymas ir grupavimas parduotuvėje), kurios parduotuvė gali nenorėti atskleisti tretiesiems asmenims ar konkurentams.
Todėl, nors parduotuvė ir laikytina vieša vieta, kurioje yra laisvai prieinama informacija apie prekių kainas, joje negali būti filmuojama ar fotografuojama, jei toks draudimas numatytas parduotuvės vidaus taisyklėse, kurių parduotuvės lankytojai kas kartą įeidami į parduotuvę įsipareigoja laikytis (konkliudentiniais veiksmais išreikštas sutikimas).
Jei asmuo nesilaiko parduotuvės vidaus taisyklių, jis gali būti išvesdintas iš parduotuvės ar į ją neįleidžiamas.
Parduotuvės apsaugos darbuotojai prieš tokius asmenis gali naudotis kitomis Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo jiems suteiktomis teisėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti teismui įstaigos (bendrovės) sprendimus ir veiksmus, jeigu šie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją.
Ne vienerius metus Lietuvos teisininkų komentarus įvairiomis temomis publikuojantis pagrindinis naujienų portalas DELFI savo skaitytojams siūlo užduoti klausimus Jums aktualiais ir svarbiais klausimais – tikimės, kad profesionalių teisės ekspertų požiūris padės ne tik pasirinkti optimaliausią problemos sprendimo variantą, bet ir suteiks žinių, kaip ateityje išvengti nemalonių rūpesčių.
Savo klausimus prašome siųsti elektroniniu paštu: teise@delfi.lt. Aktualiausi atsakymai bus išspausdinti DELFI.