– Daugeliui teismas ir Teisingumo ministerija gali atrodyti giminingos institucijos. Ar galite apibūdinti teismų ir Jūsų vadovaujamos ministerijos santykį? Kiek ministerijos veikla turi įtakos teismų darbo efektyvumui?
– Iš tiesų, labai dažnai žmonės, pralaimėję bylas teismuose ar nepatenkinti teisėjų sprendimais, kreipiasi į teisingumo ministrą kaip į „aukščiausiąją instanciją“ su skundais. Paaiškinus, kad teisingumą vykdo tik teismai, jie lieka nepatenkinti ir ministru, kuris neva jiems nenori padėti. Toks požiūris, mano manymu, susijęs ne tik su patirtimi sovietinėje sistemoje, bet ir su teisinio raštingumo stygiumi. Apibūdindamas mūsų ministerijos ir teismų santykį norėčiau pabrėžti, kad plačiąja prasme tiek teismai, tiek Teisingumo ministerija priklauso tai pačiai Lietuvos teisinei sistemai. O sistemos darna priklauso nuo institucijų bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo.
Kita vertus, esame skirtingų valdžių atstovai: teismai – teisminės valdžios, o Teisingumo ministerija – vykdomosios valdžios. Čia būtina prisiminti valdžių padalijimo principą, neleidžiantį kištis į kitos valdžios kompetenciją. Teismai yra savarankiška ir nepriklausoma valstybės valdžia, kuri nėra pavaldi nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai valdžiai. Taigi, Teisingumo ministerija negali kištis į teismų veiklą, ją kontroliuoti, vertinti teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.
Kai pradėjau dirbti teisingumo ministru, norėjau geriau susipažinti su teismų veikla, tačiau ne visur buvau laukiamas svečias. Turbūt dalis teismų vadovų ministro apsilankymą teisme ir susitikimą su teisėjais traktavo kaip politiko kišimąsi į jų veiklą. Džiaugiuosi, kad dabar situacija iš esmės pasikeitė. Nežinau, ar tai susiję su teismų vadovų pasikeitimu, ar man per trejus darbo metus pavyko įrodyti, kad bendradarbiauti yra būtina.
Dabar mes esame idėjiniai partneriai, kai sprendžiamos visuomenei svarbios problemos. Visuomet stengiamės padėti teismams, kai sulaukiame jų pasiūlymų. Visada atstovauju teismų interesams Vyriausybėje, kai svarstomas biudžetas, nes geriausiai žinau finansinius teismų poreikius. Taip pat padedame teismams spręsti informacinių technologijų klausimus. Jau gera tradicija tampa susitikimuose su teisėjais išsiaiškinti kodeksų netobulumus. Pavyzdžiui, po vieno iš tokių susitikimų inicijavome Baudžiamojo kodekso pataisas, pozityviai paveikusias visą baudžiamąją politiką.
Esu dėkingas teisėjams, kurie be atlygio darbuojasi mano sudarytuose pagrindinių kodeksų tobulinimo komitetuose. Be to, teisėjų savivalda atsižvelgia į mūsų pasiūlymus ir įtraukia į teisėjų mokymo programas teisėkūros naujoves. Negaliu vertinti, kokią įtaką mūsų ministerijos veikla daro teismų darbo efektyvumui, tačiau džiaugiuosi bendradarbiavimu, kuris yra abipusiškai naudingas.
– Apie tai, kad bylų kiekis teismuose kasmet auga ir teisėjams tenka dirbti po darbo valandų, rašoma ir kalbama nuolat. Jūsų vadovaujama ministerija inicijavo įstatymų pataisas šiai problemai spręsti – siūloma atsisakyti tam tikrų teismams nebūdingų funkcijų. Kokių pasikeitimų būtų galima tikėtis Seimui priėmus siūlomas įstatymo pataisas?
– Teisėjų darbo krūviai labai dideli. Pavyzdžiui, 2014 m. apylinkės teismo teisėjo vidutinis darbo krūvis per mėnesį buvo 75 bylos ar kiti supaprastinti dokumentai. Šitoks darbo krūvis reikalauja daug laiko ir didelių pastangų įsigilinti į kiekvieną atvejį. Tokiomis sąlygomis teisėjams dirbti itin sudėtinga. Tad nieko stebėtina, kad sulaukiame skundų dėl ne visuomet tinkamai pagrįstų pirmosios instancijos teismų sprendimų, kuriuos apeliacinės instancijos teismai palieka galioti. Būdamas ministru niekuomet nekomentavau ir nevertinau konkrečios bylos ir neketinu to daryti ateityje.
Noriu pabrėžti, kad šioms problemoms spręsti numatėme keletą priemonių. Pirma, tai tęsiama teismų reforma, kurios vienas pagrindinių tikslų – sudaryti sąlygas suvienodinti teisėjų darbo krūvius. Antra, didinti teisėjų padėjėjų skaičių. Manau, kad valstybei per didelė prabanga aukštąjį išsilavinimą turintiems, patyrusiems ir gerai už darbą apmokamiems teisėjams pavesti vykdyti technines funkcijas. Trečia, atsisakyti kai kurių teismų vykdomų funkcijų, nesusijusių su ginčo sprendimu.
Iš tiesų, inicijavome tokias įstatymų pataisas, kuriomis siekiame sumažinti teismų darbo krūvį ir atsisakyti kai kurių jų vykdomų funkcijų, nesusijusių su tarp šalių kilusio teisinio ginčo sprendimu. Siekdami šio tikslo siūlėme perduoti notarams funkciją tvirtinti santuokos nutraukimą, gyvenimą skyrium sutuoktinių bendru sutikimu, taip pat atsisakyti teismo leidimų keisti vedybų sutartį, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams ir kai kurių kitų funkcijų. Deja, Seimo nariai nenorėjo išgirsti argumentų.
Apskritai susidaro įspūdis, kad per likusius iki rinkimų metus šiame Seime bus labai sudėtinga priimti konstruktyvius sprendimus. Netgi projektų neskaitę Seimo nariai mėgina prisirinkti populistinių balų. Šį kartą pateikus nebuvo pritarta visam įstatymų projektų paketui. Pretekstu nepritarti tapo prieštaravimai dėl siūlymo perduoti notarams funkciją tvirtinti santuokos nutraukimą, kai abu sutuoktiniai kartu negyvena ir neveda bendro ūkio ilgiau kaip metus, abu sutinka nutraukti santuoką, nėra turtinių ginčų, susitaria dėl vaikų išlaikymo ir auklėjimo. Čia norėčiau priminti, kad iki 2000 m. tokį santuokos nutraukimo faktą registravo civilinės metrikacijos įstaigos be svarstymų teismuose. Kolegų argumentų nepagrįstumą rodo ir tai, kad anuomet skyrybų būta mažiau nei dabar. Deja, projektus Seimas grąžino Vyriausybei tobulinti. Taigi šių racionalių sprendimų dar teks palaukti.
– Prieš trejus metus Lietuvoje buvo įvykdytas pirmasis teismų reformos etapas – sujungti Vilniaus 4 teismai, Kauno miesto ir rajono bei Šiaulių miesto ir rajono apylinkių teismai. Teismų sistema nekantraudama laukia ir antrojo etapo, kada vietoje 49 apylinkių teismų liks tik 12 didelių apylinkių teismų su mažesniais padaliniais. Kaip Jūs vertinate tokius svarbius pokyčius teismų sistemoje? Kokią naudą ir kokias rizikas įžvelgiate?
– Sutinku, kad teismų reformos antrojo etapo projektų rengimas nepagrįstai užsitęsė. Kai sužinojau, kad man, kaip ministrui, teks juos teikti Vyriausybei ir prisiimti politinę atsakomybę, įsigilinau iš esmės. Paaiškėjo, kad dvi siūlomų projektų nuostatos galimai prieštarauja Konstitucijai. Kadangi buvo numatyta kardinali teismų reforma, paprašiau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir Mykolo Romerio universiteto mokslininkų įvertinti parengtus projektus. Abi išvados buvo ganėtinai neigiamos, kritikuota nemažai nuostatų.
Tuomet pakviečiau pasitarti projektų rengėjus, teisėjų savivaldos atstovus ir teisės mokslininkus. Man pasirodė, kad radome bendrą sutarimą, tačiau rengėjai ir toliau netobulino savo projektų. Kaip ministrui, man rūpėjo ne tik tai, kokią įtaką reforma turės teisėjų darbui, bet ir kaip ji visų pirma tenkins visų piliečių teisę sulaukti teisingumo. Nesulaukę rengėjų pastangų tobulinti reformos projektus, ėmėmės standartinių procedūrų, kurios taikomos Vyriausybei teikiamų projektų atveju. Džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti teisminės ir vykdomosios valdžios bendrą sutarimą šiais klausimais.
Dabar atėjo įstatymų leidžiamosios valdžios eilė. Dar gegužę pateikiau šiuos įstatymų projektus Seimo posėdyje ir jie buvo perduoti nagrinėti Teisės ir teisėtvarkos komitetui. Kalbėjausi su šio komiteto pirmininku, kuris pažadėjo, kad reformos projektai bus priimti dar šioje sesijoje. Jeigu Seime pažadai bus ištesėti, teismams dar reikės metų laiko pasirengti reformai. Planuojama, kad įstatymai įsigalios nuo 2017 metų. Aktyviai remiu šią reformą, nes tikiu jos nauda Lietuvos žmonėms. Tikiu, kad pagerinus teismų veiklą teisingumo bus daugiau.
– Teismų sistemoje per pastaruosius kelerius metus atsirado nemažai naujovių technologijų srityje – elektroninė byla, nuotolinės apklausos, virtuali posėdžių salė ir kt. Kiek, Jūsų nuomone, visuomenė pasirengusi priimti tokias naujoves? O gal jos turėjo būti įgyvendintos gerokai anksčiau?
– Būdamas teisingumo ministru privalau nuolat domėtis informacinių technologijų pažanga, nes mūsų ministerijai pavaldūs visi pagrindiniai valstybės registrai, stambiausia informacinių technologijų valstybės įmonė, naujos elektroninių paslaugų iniciatyvos. Jeigu Teisingumo ministeriją pervadintume į Teisingumo ir IT ministeriją, niekas nebūtų suklaidintas. Prieš siūlydami naujas elektronines paslaugas, visuomet stengiamės atsiklausti žmonių nuomonės. Pavyzdžiui, internetinį balsavimą kaip papildomą priemonę palaiko per 70 proc. rinkėjų. Todėl galime drąsiai teigti, kad pažangioms elektroninėms paslaugoms visuomenė yra puikiai pasirengusi.
Žinoma, teisingumo srityje, kur mums yra svarbios kiekvieno asmens teisės, popierinis dokumentų variantas turėtų kurį laiką išlikti. Esu įsitikinęs, kad valstybė privalo rūpintis piliečių kompiuteriniu raštingumu. Kažkada buvo laikai, kai teismuose dalyvavo žmonės, nemokantys skaityti ar rašyti, tačiau dėl jų nebuvo atsisakyta rašto. Todėl ir dabar dalies asmenų kompiuterinis neraštingumas neturėtų būti stabdžiu naudoti IT. Dabar Lietuva pagal IT pritaikymą akivaizdžiai pirmauja Europos Sąjungoje, su mumis lygintis gali tik estai ir kai kurios skandinavų šalys. Bent jau teisingumo srityje.
– Jūs, ministre, kaip ir teisėjai, esate kvalifikuotas teisininkas. Kodėl pasirinkote teisės studijas, teisininko kelią?
– Kad ir kaip skambėtų paradoksaliai, į teisę mane atvedė politika. Kai pirmą kartą 1992 m. buvau išrinktas į Seimą, ėmiau domėtis konstitucine teise, buvau vienas iš Seimo statuto ir kai kurių Konstituciją įgyvendinančių teisės aktų rengėjų. Įkūrus Konstitucinį Teismą, atstovavau Seimui bent penkiose pirmose jo nagrinėtose bylose. Būdamas Seimo nariu suvokiau, kad per filosofijos studijas įsisavinta logika, domėjimasis teisės mokslais ir apsiskaitymas negali suformuoti teisinio mąstymo. Supratau, kad būtina įsisavinti įvairialypę teisinių žinių sistemą. Tai pasiekiau studijuodamas Vilniaus universitete.
Kai turi tvirtą motyvaciją ir aiškų tikslą, tuomet ir studijuoti įdomiau. Nesiekiau tik teisės magistro diplomo, man buvo svarbiausia įsisavinti žinias, kad galėčiau teisiškai mąstyti. Ir tai man labai padeda visą gyvenimą – dirbant Seimo nariu, Ministro Pirmininko vyriausiuoju patarėju, o juo labiau dabar – teisingumo ministru. Kartais nežinau, ar esu labiau teisininkas, ar politikas. Teisės žinios man neleidžia priimti populistinių sprendimų.
– Vadovaujate dideliam kolektyvui, esate nuolat matomas įvairiose žiniasklaidos priemonėse, dažnai kalbate viešai ir tuo pačiu darote daug svarbių, tačiau nematomų darbų. Kiek teisininko išsilavinimas Jums padeda įveikti šiuos gyvenimo iššūkius? Kokios būdo savybės būtinos norint būti geru vadovu?
– Mūsų kolektyvas ne toks jau didelis. Teisingumo ministerija yra viena iš mažesnių, čia dirba tik apie pusantro šimto darbuotojų. Daugelis jų – iniciatyvūs, gabūs teisininkai. Jauniesiems kolegoms šis darbas yra puiki mokykla ar starto aikštelė. Džiaugiuosi jų aktyvumu, gebėjimu kurti teisės aktus, lygiuojantis į pažangą ir įvertinant mūsų patirtį.
Ministro, kaip vadovo, darbas turi tam tikros specifikos, kurią padiktuoja ir mūsų Konstitucija, ir politinės aplinkybės. Lietuvoje pagal tradiciją ir Konstituciją visos sudarytos Vyriausybės buvo ir yra politinės. Todėl ministru gali būti tik didelę politinę patirtį turintis žmogus. Kita vertus, neįsivaizduoju teisingumo ministro be teisinio išsilavinimo.
Tačiau ministras geriausiu atveju tik dirba visą savo kadenciją ir po jo ateina kitas. Todėl labai svarbu gebėti dirbti su „amžinaisiais“ valstybės tarnautojais. Džiaugiuosi, kad pavyko rasti bendrą kalbą su ministerijos darbuotojais ir kartu vykdome dabartinės Vyriausybės programą.
Ministrui taip pat labai svarbi ir jo politinė komanda. Kai komanda stipri, gali perduoti labai daug funkcijų, o sau pasilieki tik sudėtingiausius ir atsakingiausius sprendimus.
– Visuomenės pasitikėjimas teisėsauga ir teismais per kelerius metus išaugo 15 proc., tačiau apklausos vis dar rodo ne tokį vaizdą, kokį norėtų matyti patys teisėjai, visą savo gyvenimą atidavę ginčams ir kitoms žmonių problemoms spręsti. Kaip manote, kodėl šis pasitikėjimas teisingumu Lietuvoje nėra toks aukštas kaip senosios demokratijos valstybėse?
– Mano manymu, visuomenės nuomonė apie teismus ir teisėsaugą ganėtinai gera. Pozityvūs pastarųjų metų poslinkiai atspindi permainas į gera. Juolab žmonės, kurie susidūrė su teismais, juos vertina geriau nei tie, kurie tik kažką girdėjo. Nematyti teigiamų permainų, kritikuoti ar net apdrabstyti purvais kitą, verkšlenti dėl sunkumų – mūsų bendros kultūros sudėtinė dalis. Nemanau, kad tai kokie nors specifiniai mūsų tautos bruožai. Greičiau tai dar neišgyvendintas sovietinis palikimas. Žmonės dar netapo laisvi piliečiai tikrąja to žodžio prasme. Pasiduoda bendroms nuotaikoms, nesivadovauja savo galva, keikia savo gyvenimą, bet patys nemėgina jo keisti. Reikia laiko.
Teisėjai turėtų džiaugtis ir didžiuotis žmonių palaikymu. Pažiūrėkite, kiek mažai yra remiančiųjų Vyriausybę, Seimą ar politines partijas. Ar dėl to politikai turėtų atsisakyti dirbti žmonių labui?
– Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte šiuolaikinį teisėją ir ko jam palinkėtumėte?
– Šiuolaikinis teisėjas – tai puikiai išsilavinęs, gerai mokantis vieną iš pagrindinių pasaulio kalbų, tik teisės principais ir etikos normomis besivadovaujantis profesionalas. O palinkėčiau tokių sprendimų, kurių teisingumu visuomenė neabejotų.