Privalomas žalos fakto nustatymo elementas
Teismas konstatavo, kad nepaisant to, jog taršos incidentą sukėlusios bendrovės paviršinėmis nuotekomis į Kuršių marias pateko kenksmingos (toksiškos) medžiagos, žalos padarymo faktas nebuvo nustatytas. Jo nepatvirtino laboratoriniai tyrimai ir valstybinio aplinkos monitoringo metu atliktų tyrimų rezultatai.
Aplinkos apsaugos agentūros 2021 m. spalio 11 d. atliktame neigiamo poveikio aplinkai dėl Bendrovės veiklos, kai nevalytos gamybinės atliekos pateko į Kuršių marias, reikšmingumo įvertinime konstatuota, jog, atsižvelgiant į taršos nevalytomis gamybinėmis nuotekomis laikotarpį ir nevalytų gamybinių nuotekų kiekį, išleistą iš lokalaus taršos šaltinio, tarša gamybinėmis nuotekomis valstybinio aplinkos monitoringo vietose neturėjo įtakos vertinamų teršiančių medžiagų koncentracijoms paviršiniame vandenyje ir ekologinei būklei (potencialui).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą.
Žalos faktas ir jos dydis negali būti preziumuojamas
Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, išleidus teršalus į gamtinę aplinką, žalos dydis turi būti nustatinėjamas ir negali būti preziumuojamas. Civilinė atsakomybė už žalą aplinkai sietina su neigiamais padariniais aplinkai ir jos atkūrimo priemonių taikymu bei su tuo susijusiomis išlaidomis, ieškovas privalo įrodyti žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nusikalstamų veikų aplinkai pabrėžiama, kad žalos grėsmė aplinkai, jos pobūdis ir dydis gali būti nustatyti tik remiantis kvalifikuoto specialisto išvadomis; kilusios grėsmės aplinkai nepakanka vien tik preziumuoti, o būtina ją įrodyti. Administracinių teismų praktikoje teršalų išmetimas į gamtinę aplinką įvardijamas kaip gamtinio elemento užteršimas, bet tai savaime nereiškia žalos gamtai fakto nustatymo.
Žalos gamtai fakto prezumpcija ir dydžio skaičiavimas, kurį taiko Aplinkos apsaugos departamentas, remdamasis aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika (Metodika), kritiškai vertinamas ir Generalinės prokuratūros parengtame Ikiteisminių tyrimų ir teismų praktikos dėl nusikaltimų veiklų aplinkai apibendrinime, Specialiųjų tyrimų tarnybos atliktame korupcijos rizikos aplinkosaugos srityje vertinime, Valstybės kontrolės Valstybinio audito ataskaitoje dėl aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos veiklos efektyvumo ir rezultatyvumo.
Praktika vis dar prieštarauja ES teisei ir tarptautinei praktikai
Žalos gamtai dydžio skaičiavimas, kurį taiko Aplinkos apsaugos departamentas remdamasis Metodika, pagal savo turinį yra baudinis nuostolių atlyginimas, kuris nėra numatytas Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 12 d. direktyvoje 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti).
Doktrinoje bei gamtinės aplinkos apsaugos nuo naftos išsiliejimo neigiamų padarinių srityje veikiančių tarptautinių organizacijų pozicijoje yra pabrėžiama, kad gamtinei aplinkai padaryta žala turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į konkretų atvejį, individualizuojant įvykio aplinkybes ir sukeltus padarinius. Pavyzdžiui, Tarptautinis kompensavimo dėl teršimo nafta fondas (International Oil Pollution Compensation Fund (IOPCF) atmeta kompensacijos nustatymą, kuris yra paremtas teoriniais modeliais.
Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) savo ataskaitoje „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugos teisės pažeidimus rytų Europoje, Kaukaze ir Centrinėje Azijoje (EECCA)“ yra nurodžiusi, kad daugumoje EBPO šalių žalos aplinkai atlyginimas suprantamas ne kaip piniginė bauda, kurią atsakingoji šalis turi sumokėti valstybei, bet kaip atsakingos šalies vykdomos ištaisymo priemonės arba išlaidų, susijusių su tokiomis priemonėmis, atlyginimas valstybei.
Aplinkos apsaugos politikos tikslas yra ne nubausti žalą padariusį operatorių, o atkurti aplinką. Nepaisant tam tikrų teisinio reguliavimo pokyčių, EECCA šalyse (tarp jų ir priskirta ir Lietuva) žala gamtai vis dar apskaičiuojama kaip baudinė sankcija, o aplinkos atkūrimo tikslo siekiama ypač retais atvejais. Metodika, pagal kurią yra apskaičiuojama žala, daugelyje postsovietinių valstybių grindžiama dar 1983 metais SSRS patvirtinta metodika, kuri visiškai supaprastino žalos gamtai nustatymą – pagal ją nereikalaujama nustatyti realios žalos gamtai, pasitelkti tos srities ekspertų ir pan. Praktika rodo, kad tokiu būdu skaičiuojant žalą gamtai, ji paprastai yra gerokai „pervertinama“.
Žalos aplinkai faktas baudžiamosios teisės prasme yra materialus faktas (materialios nusikaltimo sudėties būtinasis požymis), kildintinas iš aplinkos elemento ar funkcijos neigiamo materialaus pokyčio (kaip nustatyta Direktyvoje 2004/35/EB). Tuo tarpu Aplinkos apsaugos departamentas, vadovaudamasis Metodika, tariamai padarytą žalą gamtinei aplinkai automatiškai apskaičiuoja tik pagal teršalų išleidimo į aplinką faktą jo nesiejant su aplinkos elementų ar funkcijų neigiamų materialių pokyčių nustatymu.
Konkrečiu atveju, remiantis į aplinką išleistų teršalų skaičiavimais, neturinčiais nieko bendro su gamtos elementų ar funkcijų neigiamo pokyčio fakto nustatymu, buvo ipso facto buvo padaryta išvada, kad Bendrovė savo nuotekomis padarė ir žalą Kuršių marių vandens būklei. Tokia administracine praktika įrodinėjimo našta buvo neleistinai perkelta subjektui, išleidusiam teršalus, kadangi dabar jis turi įrodyti, kad didelės žalos gamtai nepadarė, nors turėtų būti priešingai.
