Daugeliui vilniečių šie Šeškinės kalno papėdėje esantys bunkeriai puikiai pažįstami, jų sunku nepastebėti, ypač žiemą, kai nėra lapų, važiuojant Geležinio Vilko gatve.
„Penki amunicijos bunkeriai pastatyti tarpukariu, Vilniaus krašto okupacijos metu Lenkijos kariuomenės užsakymu. Regioninės reikšmės inžinerinis, kraštovaizdžio ir architektūrinis paminklas, 2008 m. įrašytas į Kultūros paveldo registrą“, – apie juos rašoma Vikipedijoje ir ten pat priduriama. – Bunkerių komplekso statiniai šiuo metu apleisti. Kaip ir kiti techninio paveldo objektai, tinkamai sutvarkyti ir visuomenės poreikiams pritaikyti jie galėtų tapti visuomenės traukos centru.“
Pasirodė įdomus objektas
Įdomu tai, kad šie bunkeriai prieš maždaug 15 metų buvo privatizuoti, juos iš Turto banko įsigijo Vaidotas Vaičiūnas.
„Nusipirkau juos, nes jie man patiko. Aš pats esu antakalnietis, mes vaikystėje žaisdavome prie tokių pačių rūsių Šilo gatvėje. Pamačiau, kad juos privatizuoja turto fondas, šiaip sau, galvojau, padarysiu kažką, ar sandėliukus, ar dar ką nors“, – pasakojo bunkerių savininkus, kai Delfi su juo susisiekė telefonu.
Pats V. Vaičiūnas tiksliai net neprisiminė, kiek tuomet mokėjo už pirkinį, atmintyje išliko tik viena aplinkybė.
„Vėlavo bankas kreditą duoti, o delspinigiai buvo 0,2 proc., nors šiaip pagal įstatymą turėjo būti 0,02. Tai delspinigių sumokėjau 30 tūkst., kalbame apie litus“, – sakė jis.
Ginčas dėl šių delspinigių buvo persikėlęs į teismą, Delfi rado dėl to 2009 m. priimtą nutartį, joje nurodoma, už bunkerius sumokėta 227 003 Lt (65,7 tūkst. Eur).
Turėjo begalę idėjų
Idėjų, ką čia daryti, buvo daugybė. Pats jis įsivaizdavo, bunkeriai turėtų būti atviri visiems, bet turėjo ir pasiūlymų dėl įrengti kriptovaliutų fermą, serverinę, sporto salę ar pabėgimo kambarį.
„Pats įsivaizdavau, kad ten gali būti turgelis, nes ten gerai laikosi temperatūra. Bet visi jie turėtų būti visuomeninės paskirties. Galėtų būti paslaugų, prekybos taškai. Vienas iš tų rūsių yra 300 kv. m., ten 8 kambariai. Mano mintis, ten gal ir ekstravagantiškas patalpas trumpalaikei nuomai“, – savo idėjomis dalinosi V. Vaičiūnas.
Įsigijęs pastatus naujasis jų savininkas ėmė tvarkytis, nupjovė žolę, nurinko šakas, išvežė gal kelis konteinerius šiukšlių ir užmūrijo įėjimus, kad ten nebesilankytų benamiai. Tačiau jie nesulaukė svarbiausio – kelio link savo nuosavybės.
Kai nusipirko bunkerius, prie jų dar galėjo privažiuoti senu keliuku, tačiau rekonstruojant gatvę privažiavimas buvo panaikintas, todėl bet kokie planai sustojo, benamiai greitai išsiardė mūrus ir toliau ten gyveno.
Padavė į teismą
O pernai šias slėptuves prisiminė Vilniaus miesto savivaldybė. Tiksliau aplinkybę, kad jos stovi valstybinėje žemėje, už kurią V. Vaičiūnas nemoka nuomos. Už 0,59 ha nuomą nuo 2015 iki 2020 metų jie pareikalavo sumokėti 7294,98 eurus, taip pat delspinigius – 1173 eurus.
Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą, kad V. Vaičiūnas turi sumokėti tik nuomą, nes savivaldybė savininko prieš tai net nebuvo prašiusi susimokėti nuomos, todėl priskaičiuoti delspinigius nebūtų teisinga.
Tokį sprendimą V. Vaičiūnas apskundė, motyvuodamas tuo, kad jo statiniai yra po žeme.
„Statiniams esant po žeme, sklypas nėra užstatomas ir netrukdo savininkei, valstybei, juo naudotis“, – nurodė jis skunde.
Kitas atsakovo argumentas: pastatai yra valstybinio miško žemėje, kuri pagal įstatymus išvis negali būti nuomojama. Ir čia viskas pasisuko labai įdomia linkme. Su šiuo argumentu sutikęs teismas pastebėjo, miško žemė ne tik negali būti nuomojama, tačiau joje esantys bunkeriai, tikėtina, net negalėjo būti privatizuoti.
Aiškinsis privatizavimo teisėtumą
Dėl to Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija ne tik panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą liepė nagrinėti iš naujo, tačiau surašė ir atskirąją nutartį, kuria apie situaciją informavo prokuratūrą.
„Yra pagrindo manyti, kad suteikta teisė privatizuoti požeminius statinius, kurie patenka į Šeškinės šlaitų geomorfologinį draustinį, ant kurių auga medžiai, kurie turi būti saugomi, įvertinant aplinkybę, kad rūsiuose galimai yra apsigyvenę šikšnosparniai, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, yra pažeidžianti imperatyvius teisės aktų reikalavimus“, – rašoma atskirojoje nutartyje.
„Tai sudaro pagrindą kreiptis į Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą dėl galimai pažeistų įstatymų, įtraukiant į privatizuojamų objektų sąrašą ir sudarant privatizavimo sandorius šiuos statinius“, – nusprendė teismas.
Pats V. Vaičiūnas teismo sprendimą įvardina kaip palankų. Jis priduria, kad jei jam galiausiai ir teks sumokėti nuomą, jis ruošiasi atkirčiui – bandys prisiteisti žalą iš savivaldybės, nes ši nelesudarė galimybių patekti į jo teritoriją.
„Savivaldybė neturi jokio plano, žinių.
Pats V. Vaičiūnas, paklaustas, ar nesigaili šio pirkinio, paminėjo, kad jam jau anksčiau buvo kilusi mintis pasiūlyti slėptuves pirkti Krašto apsaugos ministerijai. Jei tik atsirastų pirkėjas, jis ir dabar jas parduotų už rinkos kainą, be to, pasikalbėtų ir su Vidaus reikalų ministerija, kuriai dabar kaip niekad aktualus slėptuvių klausimas.
„Nors norėjau investuoti, padaryti kažką įdomaus“, – pažymi pašnekovas.
