Vienas iš tokių projektų – bene didžiausios Švedijoje religinės organizacijos „Išganymo armija“ Skogsbo prieglaudoje „Pusiaukelė“ vykdoma programa, kurios metu užsienietės mokomos švedų kalbos, socialinių įgūdžių, padedama joms susirasti oficialų darbą. Šią programą yra sėkmingai praėjusi ir lietuvė, šiuo metu gyvenanti Švedijoje.

Moterys dirba padėvėtų drabužių parduotuvėse, viešbučiuose, restoranuose

Prieglaudoje, kurioje per paskutinius ketverius metus, be smurtą šeimoje patyrusių moterų, gyveno ir 15 buvusių prostitučių iš įvairių šalių, iš viso telpa 17 moterų su vaikais. Įstaigos komandoje dirba ne tik socialinės darbuotojos, bet ir dizainerė. Mat įstaigos direktorė Eva Görannson laikosi nuostatos, kad aplinka čia turi būti ypač graži, kadangi moterys, daug laiko praleidusios baisiuose kambariuose, turi pamiršti buvusį gyvenimą.

Taip pat dirba ir vienas vyras, kuris reikalingas ne tik vyriškiems darbams nuveikti, bet ir kaip gyvas gero elgesio pavyzdys vaikams bei moterims, šiuo gyvenimo periodu įsitikinusioms, kad visi vyrai yra niekšai.

Eva Görannson
„Nuo 2008 m., kai prasidėjo šis projektas, iš 15 moterų, atsidūrusių čia dėl prostitucijos ir prekybos žmonėmis, penkios praėjo visą 6 mėnesių programą. Jos visos Švedijoje turi normalų darbą ar šeimą. Dauguma šių moterų – iš Baltijos šalių, kitos – iš Rusijos, Baltarusijos, Rumunijos, Nigerijos, Kazachstano. Mes labai daug su jomis dirbame, stengiamės parodyti, kad jos yra mylimos, kad mes jomis tikime, kad jos gali pradėti gyvenimą iš naujo. Po truputį jos pradeda ir pačios tuo tikėti.

Tai vieta, kurioje moterys jaučiasi saugios, gali mokytis ir lavinti socialinius įgūdžius, savanoriaudamos įvairiose veiklose, kurių mūsų organizacijoje labai daug, ieškotis darbo. Dažniausiai moterys pas mus gyvena 6-8 mėnesius. Tačiau yra ir tokių, kurios dingsta ir po 2 mėnesių. Šiaip ar taip, kai moterys iš mūsų išvyksta, mes niekada daugiau jų nesutinkame, net jei jų tolesnis gyvenimas susiklosto gerai, kadangi jos nori pamiršti šią praeitį“, - pasakojo pašnekovė.

Organizacija turi daug padėvėtų drabužių parduotuvių, kuriose dažnai įdarbinamos šios merginos. Visas iš prekybos gautas pelnas keliauja socialiniams projektams Švedijoje ir užsienyje. Taigi merginos turi galimybę pratintis gyventi švedų visuomenėje, dirbti normalų darbą ir pan. Taip pat joms padedama parašyti savo gyvenimo aprašymą, kuriuo jos galėtų pretenduoti į darbą viešbučiuose (jau kambarine, o ne prostitute), restoranuose ar kavinėse. Šiuo metu viena mergina laukia atsakymo dėl auklės darbo.

Lietuvė pabėgo nuo sutenerio, bet toliau vertėsi prostitucija

E. Görannson prisipažino, kad kelias į šių moterų širdis nėra lengvas. Dėl skaudžios gyvenimo patirties jos nelinkusios pasitikėti gera žmonių valia. Dauguma jų įsitikinusios: meluoja visi.

„Turėjome moterį iš Rusijos, kuri pas mus atvyko su 4 metų sūnumi. Jis visada būdavo su ja tame pačiame kambaryje, kai ji dirbdavo prostitute. Ar galite tai įsivaizduoti? Jis buvo kaip laukinis ir nepasitikėjo jokiais žmonėmis. Moteris taip pat buvo atsitvėrusi nuo mūsų siena, kadangi netikėjo nei policija, nei mumis, nes jos šalyje pareigūnai labai korumpuoti. Tik po kelių mėnesių jie po truputį atšilo. Berniukas, kuris iš pradžių nuo visų slapstėsi, neprisileisdavo nieko artyn, pabėgdavo užkalbintas, susidraugavo su Deividu, mūsų darbuotoju. Galiausiai jis taip prie jo prilipo, kad jie praleisdavo kartu visą dieną. Tačiau kai praėjo 6 mėnesiai, moteris įsikalė į galvą, kad bet kada gali atvykti policija ir ją išvyti iš Švedijos. Vieną naktį ji dingo ir nuo tol nieko apie ją nežinome“, - apgailestavo prieglaudos vadovė.

Kita buvusi prieglaudos gyventoja, estė, savo šalyje buvo benamė. Ji gyveno apleistame name su išdaužtais langais, miegodavo ant grindų be jokio čiužinio, o maisto gaudavo iš labdaros organizacijų. Nusprendusi emigruoti, ji susirado tariamą darbą Švedijoje. Mergina tikėjosi, kad tvarkys kambarius, tačiau jau oro uoste ji buvo parduota ir įsodinta į automobilį su dviem vyrais.

Po jos gyvenimo sąlygų kambarys su langais ir visais patogumais, kurį ji gavo, buvo tikras rojus, tačiau vos tik ji įžengė į kambarį, jau po keliolikos minučių atvyko pirmas klientas. Ji dirbo prostitute du mėnesius, negalėdama niekur išeiti, nežinodama, kur esanti. Visgi jai pavyko iš vieno kliento pavogti reklaminį lapelį, kuriame buvo nurodytas jos gyvenamosios vietos adresas. Kitą kartą, kai klientas nuėjo nusiprausti po dušu, ji paskambino į Estiją savo vienintelei draugei, kurios telefoną prisiminė mintinai, ir trumpai nusakė situaciją. Taip policijai pavyko ją rasti. Iš mūsų ji grįžo atgal į Estiją, kur ja pasirūpino vietinė religinė organizacija.

„Taip pat turime merginą iš Lietuvos, kuriai ką tik sukako 20 metų. Prieš tai, kai ji pateko pas mus, ji buvo parduota trijose šalyse, tarp kurių buvo ir Norvegija. Ji pabėgo nuo savo sutenerių, slapstėsi Geteborge, galiausiai policija ją pagavo Stokholme, kur pragyvenimui ji vis tiek užsidirbdavo versdamasi prostitucija. Pas mus ji išbuvo visą 6 mėnesių programą, išmoko švedų kalbos, baigė kolegiją ir susirado auklės darbą. Kol kas jos sutenerių teismas dar nesibaigė, tad bent iki jo pabaigos ji gyvens pas mus. Tai sėkminga istorija“, - pasakojo E. Görannson.

Krikščioniška organizacija toleruoja visus tikėjimus

Prieglaudoje švedų kalbos merginas moko tiek profesionali mokytoja, tiek savanorės. „Turime vieną savanorę, kuri spinduliuoja tokį gerumą šioms moterims, kad jos ją dievina. Dauguma čia gyvenančių užsieniečių moka anglų kalbą, kadangi jos keliauja po visą Europą – Ispaniją, Prancūziją, Olandiją, Norvegiją, Suomiją ir pan. Jei moteris nori grįžti į savo šalį, mes stengiamės padėti, ieškome kontaktų jos šalyje. Jei reikia kažkokios konsultacijos, mes savo organizacijoje turime labai daug savanorių profesionalų – gydytojų, dantistų, teisininkų, mokytojų, psichologų.

Nors kiekvienas atvejis individualus, iš esmės visos merginų istorijos labai panašios: netvarkinga šeima, patirta seksualinė prievarta dar ankstyvoje vaikystėje, dėl to net ir ne kiekviena suaugusi supranta, kad nėra normalu, jog dėdė su ja smagindavosi seksualiai. Todėl pirmiausiai joms reikia užgydyti savo vidines žaizdas. Tam mes turime puikų įrankį – tikėjimą, kuris suteikia žinojimą, kad žmogus su savo problemomis nėra vienas, yra kažkas, kas yra didesnis už mus. Mano manymu, tikėjimas Dievu šioje situacijoje iš tiesų padeda“, - svarstė pašnekovė.

Tačiau tikėjimas, malda ir dalyvavimas pamaldose nėra būtina sąlyga, kad moteris galėtų čia gyventi. Taip pat nėra būtinas ir krikščioniškas tikėjimas.

„Mes žinome, kad nė viena mergina nepasirenka prostitucijos savo valia, jos tai renkasi todėl, kad gyvenime patyrė daug prievartos ir smurto. Prostitucija – tik simptomas, rodantis, kad jų gyvenime ir viduje kažkas negerai. Taigi mes visada pasiūlome požiūrį, kad joms gali padėti sustiprėti tikėjimas Dievu, bet jos laisvos pasirinkti bet kokią pasaulėžiūrą. Be to, apie Dievą mes kalbame labai plačiai, moterys gali būti musulmonės, žydės, induistės, ateistės – tai visiškai nesvarbu. Jėzus Kristus myli kiekvieną. Svarbiausia, kad pas mus labai taiki atmosfera. Vakar kaip tik atvyko jauna mama su dvejų metų vaiku. Ji buvo nustebusi, kad šiandien ryte negalėjo savo dukros prižadinti. Pirmą kartą gyvenime vaikas išmiegojo 12 valandų“, - pasakojo prieglaudos vadovė.

Merginos apie prostitutės darbą turi rožinių svajonių

Stokholme įsikūrusios Švedijos tarptautinės prokuratūros vyresnioji prokurorė Marie Lind Thomsen, turinti informacijos apie daugybę tarptautinės prostitucijos ir prekybos žmonėmis atvejų, taip pat pabrėžė, kad tai nėra paprastos moterys iš įprastos kasdienybės.

„Visos jos yra vienaip ar kitaip traumuotos, taigi nėra lygiaverčiai žmonės, kurie sudarė sandėrį. Jos išnaudojamos. Jų klientai labai įvairūs – turtingi verslininkai arba paprasti tarnautojai, jauni arba seni, liekni arba stori, įžūlūs arba išsilavinę, bet visos šios merginos labai panašios. Jos visos šį darbą pasirinko todėl, kad tokios jų gyvenimo aplinkybės. Jei pažiūrėtumėte statistiką, šios merginos buvo seksualiai išnaudojamos vaikystėje, mušamos ir pan.

Kodėl jos grįžta prie savo užsiėmimo net gaudamos pagalbą? Yra ištekėjusių moterų, kurias vyrai mušė, o jos ir vėl pas juos sugrįžta. Tas pats ir su prostitucija. Tai nereiškia, kad joms nereikia pagalbos. Ne kartą girdėjau sakant, kad daugelis šių merginų tikina, kad toks darbas joms tinka, nes jos gauna gerus pinigus ir pan. Aš asmeniškai nesutikau nė vienos tokios. Jeigu jos taip ir sako, tai savigyna – juk žmogus turi sau pateisinti, kodėl taip daro. Iš tiesų jos turi daug psichologinių problemų, neretai – priklausomybę nuo narkotikų, bijo savo sąvadautojo, kad jis nepraneštų artimiesiems, kuo jos užsiima, be to, nepasitiki policija ir socialiniais darbuotojais, nes turi niūrios patirties savo šalyje“, - pasakojo pašnekovė.

Anot jos, nors dauguma merginų, atvykdamos į Švediją, žino, kad dirbs prostitutėmis, tačiau sąlygų, kuriomis tai teks daryti, jos neįsivaizduoja. Jos tikisi gauti daugiau pinigų, o dažnai jų visai į rankas negauna, tikisi, kad galės pasirinkti, kiek klientų aptarnauti, o verčiamos dirbti nuo septynių ryto iki vidurnakčio ir pan. Dažniausiai jos kenčia šias sąlygas ir pačios į policiją kreipiasi labai retai, nes nežino, kad Švedijoje už šią veiklą nebus baudžiamos. Mat šioje šalyje nelegalu tik pirkti prostitučių paslaugas.

Plačiau apie argumentus, kuriais remiantis buvo priimtas toks sprendimas, galite paskaityti čia.