Savo įkurtą įmonę „Vita de Lux“ bei pelningą darbą Lietuvoje mergina iškeitė į seną meilę ir naują patirtį svečioje šalyje. Tikėdama viskuo, ką daro, „Tiesos“ pašnekovė netruko susikurti naują gyvenimą su didžiulėmis perspektyvomis
– Kaip ir kodėl išvykote gyventi į Daniją?
– Išvažiavau priėmusi labai logišką ir gerai apsvarstytą sprendimą. Galėjau rinktis iš dviejų: karjerą, darbą ir įvairias galimybes arba saugumo, gėrio ir malonumo jausmą – meilę ir artimus ryšius. Nusprendžiau, kad man reikia mano artimo žmogaus. Būtent dėl to persikrausčiau į Daniją. Tikėjau, kad išvažiuodama ir viską palikdama Lietuvoje tą patį gėrį aplink save susikursiu Danijoje. Tai buvo tarsi išėjimas iš savo komforto zonos, kuris, manau, padės man pasiekti kur kas daugiau. Po truputį įsitikinu savo pasirinkimo teisingumu.
– Ką palikote Lietuvoje?
– Lietuvoje palikau savo įsteigtą įmonę. Taip pat dirbau verslo konsultante bei seminarų vadove. Nuolat dalyvavau Reiki užsiėmimuose, kurie buvo reikalingi kūnui ir dvasiai. Ypač gaila buvo palikti šiuos dalykus. Sunku buvo išsižadėti tobulėjimo šiose srityse būtent Lietuvoje.
Danų pasitikėjimas – užtarnaujamas
– Kuruojate savo įmonę iš Danijos?
– Užsienyje gyvenate pirmą kartą. Kokius skirtumus nuo gyvenimo Lietuvoje pastebėjote?
– Visų pirma, sunku dėl kalbos barjero ir kultūros suvokimo skirtumų. Kartais dalykai, normalūs vietiniams, atvykėliui neatrodo normalūs, nors iš tikrųjų nežinai, kaip vertinti, nes nepažįsti jų kultūros. Ten, kur užaugau, pažįstu žmonių reakcijas, kultūrą, visuomenę ir galiu nuspėti elgesį. Čia nuolat reikia svarstyti. Tai tarsi žaidimas.
– Kas jums, kaip psichologei, įdomiausia danų elgesyje?
– Aš nuolat stebiu žmones. Kartais kai kurie dalykai man atrodo labai keisti, tuomet svarstau – tai yra normalu ar ne. Kartais, žiūrėdama į žmones, nesuprantu – jie patenkinti, laimingi, pasipiktinę ar suirzę. Tai man įdomu ir sunku. Esu čia kol kas svetima. Gal iš pradžių ir nereikia suprasti danų, turiu gerbti jų kultūrą, adaptuotis ir, kaip sakoma, įsivažiuoti. Juokdavausi, kai kalbėdami apie užsienį žmonės sakydavo, kad niekas jų ten nelaukia. Kalbėdama apie danus galiu patvirtinti šį teiginį. Man tai labai įdomus laikotarpis, praėjo vos keli mėnesiai, tad vis dar mėgaujuosi nepažįstamais dalykais.
– Danai nemėgsta užsieniečių?
– Atvykėlius danai traktuoja kaip dalyką, kurio reikia saugotis. Jiems labai svarbus pasitikėjimas, saugumas ir garbės žodis. Užsieniečiai vietiniams siejasi su priešingais dalykais, todėl jų vengiama. Negaliu teigti, kad danai – šalti žmonės, jie tiesiog labai atsargūs. Jie šypsosi, bendrauja labai draugiškai, bet kartu jaučiu atstumą, nepasitikėjimą. Todėl neaišku, apie ką jie galvoja ir ar jie natūraliai draugiški, ar apsimeta. Paprasčiausiai turi užsitarnauti pasitikėjimą, kad danas priimtų kaip savą. Taip ir žaidžiu – užsitarnausiu palankumą ar ne.
Pusė mano bendradarbių – danai. Matau, kaip jie bendrauja su atvykėliais – jie tikrina. Perklausia, stebi reakcijas, jaučiasi nesaugiai ir tai, turbūt, jiems įprasta. Neigiamam įspūdžiui apie užsieniečius susiformuoti turėjo įtakos ir nuolat spaudoje minimos užsieniečių vagystės, susišaudymai ir panašiai. Kai kurie pabrėžia musulmonų ir narkotikų sąsajas, kai kurie mini lietuvių gaujas. Nenuostabu, kad atsargūs žmonės (danai) nelaukia naujų užsieniečių išskėstomis rankomis.
Darbą rado nesunkiai
– Kalbate daniškai?
– Daug kalbama apie ilgas darbų paieškas pirmą kartą išvykus užsienin. Kaip sekėsi jums?
– Žmonės sako, kad sunku čia rasti darbą, tačiau aš radau po kelių dienų. Galbūt man pasisekė. Kad gautum darbą, reikia asmenybės identifikavimo numerio (CPR), kuris garantuoja socialines garantijas ir reikalingas visose įstaigose. Kol neturi to numerio, negali dirbti, tačiau, kad gautum jį, turi turėti darbą. Kai kurios įmonės įdarbina be šio numerio. Radau tokią ir dirbau joje savaitę, kad susitvarkyčiau reikiamus dokumentus. Gavusi CPR netrukau susirasti kitą darbą – logistikos centre. Šį darbą radau kreipusis į visas įdarbinimo agentūras, manau, kad jei visi taip darytų, tikrai būtų lengviau susirasti darbo vietą.
– Anksčiau užsiminėte apie Reiki. Kas tai yra?
– Reiki – tai vienas iš alternatyviosios medicinos gydymo būdų, skirtas dvasiniam, fiziniam tobulėjimui bei psichinei, emocinei ir fizinei žmogaus sveikatai atstatyti. Paprastais žodžiais sakant, reiki specialistas yra tarsi laidininkas, padedantis žmogui, kuriam trūksta energijos. Ne tik jo fiziniam kūnui, bet ir energetiniam. Kuomet kurioje nors konkrečioje kūno vietoje žmogui trūksta energijos, jaučiamas silpnumas, kartais skausmas ar liga, Reiki gydovas padeda nukreipti gyvybinę energiją į tas vietas. Per šiuos masažus žmonės dažniausiai užmiega, nes atpalaiduojami įtempti taškai ir stiprinami nusilpusieji.
– Gyvendama Danijoje neapleidote Reiki užsiėmimų?
– Turite Reiki diplomą ar esate savamokslė?
– Vilniuje įgijau Reiki meistro-praktiko diplomą. Turėdama jį jau galiu atlikti masažus bei vesti kai kuriuos Reiki užsiėmimus. Kad galėčiau mokyti žmones Reiki filosofijos, turiu gauti dar vieną diplomą, bet tam reikia bent trumpam grįžti į Lietuvą.
– Galbūt turite planų sukurti Reiki bendruomenę Danijoje?
– Taip, po truputį bandau. Ieškau vietos, kurioje galėčiau rengti užsiėmimus, mokyti pratimų, meditacijos, energijos paskirstymo. Atliekant lengvus fizinius pratimus galima išmokti ,kaip susitvarkyti su problemomis, esančiomis kūne, kaip išsivalyti, pasikrauti pasitelkiant savo energiją. Būtent to ir mokysiu. Dar neturiu Reiki mokytojo lygmens, tačiau galiu dirbti su žmonėmis, mokyti pagrindinių principų, darbo su energetika. Negaliu tik inicijuoti į Reiki gydovus. Šiuo metu Danijoje yra nemažai žmonių, norinčių sužinoti daugiau apie Reiki ir lankyti užsiėmimus.
– Ar žmonės nebijo patikėti savo energijos į svetimas rankas?
– Manau, daug žmonių yra labai pavargę nuo bėgančios visuomenės. Prieš rinkdamasis bet kokį bendravimą kiekvienas prieš tai įvertina kitą asmenį. Jei jautiesi saugiai, nebaisu save atiduoti į kito rankas. Atrodo, aš nesukeliu neigiamų emocijų ir atrodau patikima, tad žmonės manimi pasitiki.
– Jūsų užsiėmimus dažniau renkasi lietuviai ar užsieniečiai?
– Užsieniečiai. Lietuviai laukia kraštutinumo. Jie kreipiasi tada, kai turi problemą. O kol viskas gerai, dažnam energijos dalykai, jos stiprinimas ir valdymas neatrodo reikalinga. Lietuviai atviresni kitiems dalykams, kuriuos darau – psichologinėms konsultacijoms bei seminarams.
– Ar jau spėjote įsilieti į Danijos lietuvių bendruomenę?
– Taip. Mėginsiu kandidatuoti į Lietuvių jaunimo sąjungos (LYS) valdybą. Jie bendradarbiauja su Lietuvos ambasada Danijoje. Ši organizacija orientuojasi į švietimą, tobulėjimą ir edukaciją, o man tai įdomu. Pasiūliau jiems seminarus, kuriuos galėčiau vesti nemokamai. Ir jiems būtų naudinga, ir aš nepamirščiau įgūdžių.
– Per du mėnesius Danijoje nuveikėte gana nemažai. Ar nepavargote?
– Čia yra tiek daug dalykų, kuriuos norisi padaryti. Taip pat prisideda mano noras tobulėti, nepamiršti senų įgūdžių, mokytis naujų, susikurti aplink save įdomių ir gerų žmonių ratą. Noriu nuolat judėti į priekį, nepatirti sąstingio, jausti malonumą dėl visko, ką darau, ir neversti savęs. Tai nesukelia nuovargio, tai tik paprastas, bet įdomus mano gyvenimas.