Edita kantriai sušluoja šukes nuo durų stiklo. Berniukų energijos stiklas neatlaikė per pirmą valandą. O aš stebiu aplinką ir galvoju, kiek meilės ir kantrybės šitam kambaryje. Nors laikai pasikeitė ir vaikai užaugę astronautais būti nebenori, motinų meilė lygiai tokia pati, kokią mums dovanojo mamos. Tik būk sveikas ir laimingas, vaike.
Šį kartą pokalbis su mamomis apie jų kasdienybę ir rūpesčius, kurie tikrai nedidesni nei džiaugsmas.
Būkit pasveikintos, mamos!
- Kaip švenčiate mamų dieną? Kažkada ir pačios juk mamoms tortukus kepėm ir atvirutes lankstėm...
Edita: Lygiai taip pat iki šiol švenčiame. Deimantas man jau ir šiandien iškepė blynų ir atnešė pusryčius į lovą.
Agnė: Man tai smagiausia, kad vaikus lietuvių mokylėlėje pamoko ir dainelių padainuoti, ir atviručių mamoms padaryti.
Ernesta: Aš atsimenu, kai Matas mane pirmą kartą su Mamos diena sveikino. Lietuvių mokyklėlėje gėlytę jam mokytoja padarė, o jis tą gėlę per šaligatvį vilkdamas labai smagus: „Mamyte, čia tau“.
Edita: Dar gal mamyčių šventė vis tik didesnė tampa, kai vaikai užauga. Tada grįžta į tėvų namus, mamos ruošia vakarienę. Bent jau pas mus taip būdavo. Sveikinam ne tik mamas, bet ir močiutes. Dabar, kol šeimos jaunos, visi po vienu stogu, gal ir mažiau ta šventė jaučiama.
- Koks vaikų santykis su Lietuva, seneliais, juk visi čia gimę arba atvykę labai mažučiai?
Agnė: Pauliui tai Lietuva yra kaip mums būdavo kažkada važiavimas į kaimą pas močiutę – fantastika, smagu! Tai jam svajonių šalis. Tik pasakyk, Pauliau, važiuojam gyventi į Lietuvą, tai jis tą pačią akimirką lagaminą susikrautų. Gal dėl to, kad ten pamokų ruošti nereikia, visi ten lepina, nėra tiek atsakomybės...
Edita: Vaikai visgi čia neturi pilnatvės. Deimantas mūsų atveju, turi mane ir dėdę, su kuriuo irgi retai tesimato. O grįžta į Lietuvą, visi skruostus nužnaibo, visur dėdės ir tetos.
Ernesta: Čia juk auklė, kiemelis ir parkas. O Lietuvoje kiek pusbrolių, močiutė, kaimas, sodas, kiek pramogų! Londone kiekvieną pramogą, reikia iš anksto suplanuoti. O į kiemą išvis neišleidžiu. Tik į uždarą, savą sodelį.
Edita: Juk čia ir be 12-os metų įstatymiškai negali vieno vaiko niekur paleisti.
Didžiausi vargai – mokykloje
- Kaip sekasi vaikams mokyklose, juk namuose kultūra lietuviška, kalba lietuvių, o mokykloje staiga reikia adaptuotis...
Ernesta: Matui labai sunkiai sekėsi adaptuotis. Vėlai pradėjo kalbėti ir angliškai, jam buvo labai sunku. Logopedė paaiškino, kad būtent dėl dvikalbystės tokius sunkumus turėjome. Gerai neišmokęs lietuviškai, išėjo į mokyklą ir teko pratintis prie anglų kalbos. Dabar viskas gerai, bet iš pradžių buvo ne kas.
Agnė: Paulius labai greitai adaptuojasi aplinkoje, todėl tokių sunkumų neturėjome, bet labai jaučia vaikai kultūrų skirtumus. Lietuvoje juk vos kelių tautybių gyventojai – lietuviai, rusai, lenkai. O čia! Šimtai spalvų, kalbų, religijų. Gal vaikui ir dėl to šiek tiek sunkiau susivokti, kas vyksta jo aplinkoje. Bet ateityje jiems tai tikrai padės. Mes žinojome tik SSRS, o mūsų vaikai tiek kultūrų pažįsta...
- O kaip išleidote į mokyklą pirmą kartą? Jau ir Lietuvoje baisu: mažiukas, be dantukų, ašarėlę braukia. Ir tai į mokyklą, kurią pačios pažinojome, o čia, visai kita šalis, kita sistema.
Edita: Jau nuo trijų su puse metų dviem su puse valandos į mokyklėlę leidom. Panaši ta pirmoji mokyklėlė į lietuvišką darželį. Tik kad pietų vaikai nemiegodavo, o tie žaidimai iš esmės tie patys.
Ernesta: Man asmeniškai lietuviškas darželis, kad ir čia D. Britanijoje įkurtas, daug priimtinesnis nei angliškas. Viena pažįstama irgi labai patenkinta, man vis pasakoja, kad vaikas grįžta iš darželio ir pietų pamiegojęs, dainelių išmokęs. Net nuo sauskelnių vaikus atpratina, anglų kalbos moko, kartą per savaitę pasikviečią anglų kalbos mokytoją.
- Niekada nesvarstėt, o gal iš vis neleisti į lietuvišką mokyklėlę?
Edita: Niekada net nepagalvojau neleisti! Aš tai matau kaip mūsų pareigą, juk tai mūsų šaknys. Turi būti kažkoks tęstinumas.
Agnė: Kiekvienas žmogus turi žinoti savo kilmę, savo kalbą. Jo bus pasirinkimas kai jis bus pilnametis, kuria kalba jis nori kalbėti, lietuviškai, angliškai, rusiškai, o gal bulgariškai! Bet supažindinti su kultūra, religija, istorija yra kiekvieno tėvo pareiga.
- O kaip jūs savo šeimose puoselėjat lietuviškas tradicijas, kaip supažindinate vaikus su mūsų kultūra?
Edita: Čia labai padeda močiutės (juokiasi). Ir šiemet Deimantas Velykoms grįžęs Lietuvon buvo. Juk britai ir margučių neridena, daugiausia šokoladiniais dalinasi.
Agnė: Aš sau ir pagalvoju, žinau, kad aš margučius dažysiu, žinau, kad mano vaikas žinos, kad tai yra daroma, kodėl tai yra daroma ir kokia tradicija. Supažindinti su tradicijomis vaikus yra būtina.
- Sudėtinga tą padaryti angliškoje aplinkoje?
Visos mamytės: Neeee.
Edita: Ypač Bektone, „Bektoniškėse“ (juokiasi). Mes ir Jonines su Deimantu šventėme kažkuriais metais. Jo antras vardas Jonas. Ir vainiką pynėme, žvakutes deginom. Vienais metais Bektono parke vainiką su žvakėmis ir vandenin paleidome. Smagu buvo!
Agnė: Aš pastebėjau, kad tos tradicijos Lietuvoje visada buvo puoselėjamos šeimos rate. O čia draugų.
Edita: Savo mamai esu sakiusi, kad mūsų draugės, atrodytų, iš pradžių tik bendradarbės, paskui jau pusiau seserys. Čia draugai daug artimesni ir nuoširdesni. Jei kokia liga ar kas, aš visada žinau, kad man visos draugės paskambins, paklaus kokių vaistų surasti ir pan.
- O vaikai su kuo draugauja, daugiausia su lietuvaičiais?
Edita: Mokykloje bendrauja su visais. Deimantas draugę rusę turi ir panelę rusę turėjo (juokiasi). Mūsų jauni vaikinai daugiau gal į lietuves merginas žvalgosi. O vaikai, kurie eina į multikultūrines mokyklas, jie patys laisviau žiūri į kultūrų skirtumus. Kažkada su draugėmis ir diskutavome, kaip reaguotume jei sūnūs marčias juodaodes parvestų.
- Ir kaip?
Ernesta: Mano vyras labai kategoriškas. Sako ne ir viskas. Bet jei liktume gyventi šioje šalyje, juk vaikui neuždrausi. Bus juk ir jausmai.
Edita: Bet kiek pabendrauji su vaikais, jie ir patys labiau linksta prie panašių į save. Jie žiūri plačiau tautybės atžvilgiu, bet vis su tos pačios rasės vaikais buriasi. Matyt, kaip sako, berniukai ieško žmonos panašios į savo mamą (juokiasi).
Apie kasdienybės džiaugsmą
- Mamos dienai artėjant tinkamas, bet labai sunkus klausimas. Kokie tie motinystės džiaugsmai?
Edita: Tai neapibūdinama. Aš atsimenu pirmą naktį po gimdymo, nemiegojau, nors ir buvau išvargus, prasėdėjau visą naktį ir pražiūrėjau į Deimutį. Atrodo klausimų, jausmų kiek! Jausmų skalė išsiplėtė kokiu 40%. Aš iki tol mylėjau, bet visai kitaip. Tikrai pražydo širdis. Tokia jausmų banga. Atrodytų, į ką mes po to gimdymo panašios, bet niekas jau tau neįdomu, nes atrodo tiek širdyje turto.
Agnė: Gimdydama moteris patiria bepotiškus skausmus, bet dabar kai žiūri į savo vaikus, niekas tau neberūpi. Neprisimeni tų skausmų, tų vargų, to sunkaus nešiojimo. Matai jį, šypsosi jis...Niekam negali taip greitai atleisti. Kad ir šiandien, iki ašarų kantrybę Paulius mano bandė – aš jam bandau padėti, jis ožius rodo. Už penkių minučių išgirdau – mama, atsiprašau, – viskas pamiršta. Nieko nėra stipresnio už moterį-motiną. Jis gali viską pakelti, viską pasiekti.
- Sako, ir mamos rankos gydo...
Ernesta: Aš žiūrėjau laidą, kur Lietuvos Seimo narė Dalia Teišerskytė pasakojo, kaip jos sūnui prasikirtus smakrą, ji uždėjo žaizdą delnu. Persigandusi pagalbos ieškojo, o kai ranką patraukė, žaizda daug mažesnė buvo. Nežinau, esą iki kaulo nebesimatė. Sako, ar įvyko stebuklas, ar mamos meilės galia.
Edita: Kažkokia galia tikrai yra. Mamos rankose yra tiek meilės ir šilumos. Niekas tavęs taip nemylės, kaip mama. Kiekvienas tą patį gali pasakyti.
Ernesta: Aš net galvojau kai Beno laukiausi, kaip man tos meilės užteks. Juk Matas mano vienintelis, mano mylimiausias, kadangi aš kito juk neturėjau ir neįsivaizdavau. Aš tiek išgyvenau, o va Edita man pasakė: „Ernesta, mamos širdis tokia didelė, ten ir trys, ir keturi, ir penki sutilps“. Ir kokia teisybė!
- O antrą vaikelį auginti iš tiesų lengviau nei pirmą?
Agnė: Tikrai lengviau. Į daug dalykų nebekreipi dėmesio. Jei anksčiau dėl kiekvieno nosies šnypštimo eidavai pas gydytoją, tai dabar žinai, kad pakosės ir praeis, sloga praeis. Daug ramiau į viską reaguoji.
Ernesta: Bet ir laikai keičiasi. Kai pirmą pagimdžiau, buvo penktadienis, o sekmadienį mes jau kinų restorane vakarieniavom. Kai gimė Benas, aš jį bijojau savaitę iš namų išvežti – paukščių gripai ir kitos baisybės.
- Kokių svajonių vaikai turi, kuo bus užaugę: astronautais, pilotais?
Edita: Astronautai buvo sovietiniais laikais. Dabar pirmi pasirinkimai – banko direktorius, kad vaikščioti su gražiu kostiumu galėtų.
Ernesta: Mūsų Matas labai su traukiniais žaisdavo. Jau ir juokėmės, kad bus traukinio vairuotojas!
Deimantas: Milijonierius būti noriu!
-
- Matau Agnė megztiniu jau dengia radiatoriaus kampą. Visi prakiurusių barzdų turėjote?
Agnė: Oi, galvą ligoninėje Pauliui klijavom.
Ernesta: Matas sugipsuota ranka jau buvo, ne taip seniai antakį siuvo. Vonioje siuto. Atrodytų nė kampo aštraus nebuvo.
Edita: Deimutis būtent į tą patį radiatorių trejų metų būdamas nuo laiptų ridenosi ir galvą trenkė.
- Gal kokių šeimos tradicijų turite, ko vaikai labai laukia, dėl ko rankom ploja?
Ernesta: Pas močiutę važiavimo!
Edita: Deimantas tai vis nekaltas akeles nutaiso: „Mama, taip noriu ledų...“
Agnė: Vis jaučiamės, kad daug dirbam, neužtektinai su vaikais laiko praleidžiam. Tai vis į centrinius parkus pažaisti, į baseiną pasiplaukioti. Jaučiasi toks graužimas, kad neužtenka laiko kartu.
Edita: Bet aš vis vien suvedu, kad mes vieni čia esame, todėl. Žiūrėk, mūsų tėvai močiutes, brolius, seseris su šeimomis šalia turėjo. Žmogus pavargsti, problemų kažkokių užgriūna, o čia vaikas su kaprizais. Aš atsimenu, mano močiutė visada buvo šalia tokiais atvejais. Kokią lėlę su vežimu ji man nupirkusi, einam į parką, zoologijos sodą. Kitoks gyvenimas buvo ir tėvams mūsų ir patiems vaikams. Čia mes esame labai suvaržyti.
Ernesta: Mano atostogos tai būdavo kaime. Šienapjūtė, trypdavome šieną, paskui ant jo pernakvodavome.
- Širdies neskauda, kad jau retam vaikui tai įmanoma patirti?
Ernesta: Man labai skauda. Tokia keista nostalgija, kad vaikai nei vaisiaus nuo krūmo nusiskynę valgyti negali.
Edita: Mes gal jaučiame nostalgiją todėl, kad tai buvo būtent mūsų vaikystė. Jų vaikystę mes turime kitaip priimti.
Agnė: Aš galvoju, kad mes turėjom pasakų vaikystę. Pas močiutę kaime...
- Kaip manote, kur didesnes galimybes jūsų vaikai turi savo gyvenimui kurti, čia ar Lietuvoje?
Edita: Aš manau, kad geresnes galimybes vaikai turi čia. Juk ir patys tai patyrėme. Vaikai čia pabaigę mokyklas, koledžus, bus visateisiai. Juk anglai, turintys darbus, mūsų amžiaus jau visą pasaulį apkeliavę, visus kontinentus. Iš Lietuvos išvykti į Egiptą jau nerealus įvykis, o čia jaunuoliai jau tiek visko matę. Moka ir slidinėti, ir banglente čiuožti. Tokius malonumus, apie kuriuos mes tik per televiziją matydavome.
Ernesta: Aš visgi manau, kad jei vaikas bus gabus, sugebės jis ir iš Lietuvos kažkur išvykti. Jei nori vaikui suteikti čia gerą išsilavinimą, tai irgi labai daug kainuoja. Ir stojant į aukštąjį mokslą labai daug reiškia, iš kokios mokyklos. Pagal universitetų kainas čia tėvams reikia ruoštis net nežinau nuo kada, jei nori vaiką išleisti mokytis.
Agnė: Nebūtina mokėti iš savo kišenės. Juk duoda paskolas aukštajam mokslui, kurias reikia grąžinti, kai uždirbi tam tikrą sumą pinigų.
- Mamos, ko labiausiai pasiilgstate pritrūkusios laiko sau?
Edita: Darbo jokio nėra pasaulyje kaip mama. Dvidešimt keturias valandas per parą.
Agnė: Aš, vis kai lieku viena, sakau sau, kad dabar tai nieko neveiksiu, įsijungsiu televizorių ir ilsėsiuosi. Kur tau, tuoj išsitraukiu lyginimo lentą. Oi, dar susitvarkau vonią, padžiaunu skalbinius...
Ernesta: Aš labiausiai pasiilgau knygos. Vis žadu skaityti, nerandu laiko, vakare jau pavargusi, vėl užverčiu. Bendradarbė davė paskaityti, pusę metų pralaikiau ir grąžinau...