– Tomai, jau kuris laikas gyveni Belgijoje, Liuveno mieste, kur studijuoji ir dirbi. Ne paslaptis, jog ten studijavo daug garsių lietuvių. Kas tave paskatino po bakalauro studijų rinktis šį miestą ir studijas ten?
– Belgijoje esu Viktoro Bachmetjevo dėka. Grįžęs po savo studijų Liuveno katalikiškajame universitete jis inicijavo tarptautinio bendradarbiavimo sutartį su Vytauto Didžiojo universitetu. Pirmą kartą atvykau į Liuveną pagal „Erasmus“ mainų programą. Studijomis nenusivyliau, todėl Lietuvoje įgijęs bakalauro laipsnį atvažiavau tęsti mokslų į Belgiją. Liuveno filosofijos institutas teikia kokybiškas filosofijos studijas, gali pasigirti turtinga ir plačia mano pasirinktos disciplinos biblioteka. Institutas didžiuojasi ir savo absolventais. Pavyzdžiui, filosofijos studijų programą yra baigęs dabartinis Europos Sąjungos prezidentas Hermanas Van Rоmpuy. Liuvene studijavo ir lietuviai Antanas Baranauskas, Antanas Maceina, Juozas Girnius.
– Ar studijos Liuvene yra mokamos? Kokios apskritai studijų sąlygos?
– Kaip pavyko rasti darbą Belgijoje ir ką teko dirbti?
– Belgijoj darbą rasti sunku, kadangi dauguma belgų kalba mažiausiai trimis kalbomis – prancūzų, olandų ir anglų. Nors darbų ir pilna, tačiau belgai nelinkę įdarbinti darbuotojų, kalbančių tik viena užsienio kalba, pavyzdžiui tik anglų. Visgi darbą galima rasti, nors jis nebus pats „balčiausias“. Greičiausiai teks prisijungti prie būrio emigrantų restoranų virtuvėse ar pan. Patys belgai nelabai noriai imasi kokio sunkaus darbo, nors tai nėra taisyklė. Ir kiekvienas šalies regionas yra savitas, kur galioja skirtingos taisyklės ir kasdienio gyvenimo normos.
Aš pats dirbu virtuvėj, belgiško maisto restorane. Pradėjau prieš keletą metų nuo indų plovimo. Labai gerai ploviau, tačiau ilgai apie kitokias pareigas galėjau tik svajoti. Tačiau laikui bėgant išėjo iš darbo keletas žmonių, ir man skyrė aukštesnes pareigas, jeigu taip galima pasakyti. Šiuo metu esu atsakingas už midijų, mėsos ir žuvies kepimą ir įvairius kitus darbus virtuvėje. Restorane dirbu su trim tibetiečiais, vengru ir viena lietuve. Tarp mano kolegų studentų labai daug, o restorano savininkė belgė mielai juos priima į darbą.
– Ar sunku surasti tinkamą būstą?
– Liuvene, kuris yra studentų miestas, nelengva rasti pigią, o dar sunkiau – ir pigią ir patinkančią vietą. Žodžiu, išrankiems žmonėms čia labai nelengva. Taigi greičiausiai gyvenimas suksis 8–12 kvadratinių metrų kambaryje kokiame nors bendrabutyje ar nuomojamame name. Tokia nuoma per mėnesį atsieis apie 300 eurų, įskaičiavus mokesčius. Jeigu norėsi gyventi didesniame, vieno kambario bute, teks susimokėti apie 500 eurų. Ieškojimo procesas toks pat, kaip ir visur: skelbimas, skambutis, būsto apžiūrėjimas.
Liuveno gyvybė – studentai ir alus
– Liuvenas labiau primena didmiestį, ar tai vis dėlto daugiau studentiškas miestelis su akademiniu prieskoniu?
– Briuselį lyginti su Liuvenu sunku. Nors šiuos du miestus skiria ir labai mažas atstumas, tačiau nuvažiavęs į Briuselį jautiesi kaip patekęs į kitą valstybę, kad ir ką lygintum – maistą, aplinką, žmones, gyvenimo ritmą. Liuvenas gyvas kitaip – jame per 40 tūkst. studentų, o pačiame Liuvene gyventojų per 90 tūkst. Todėl savaime suprantama, kad viskas sukasi apie studentus. Ketvirtadienis yra vakarėlių diena. Penktadienį per pietus beveik visi studentai važiuoja traukiniais namo pavalgyti šilto maisto, pabūti su tėvais ir tiesiog atsipūsti nuo mokslų. Kita dalis Liuveno gyventojų – akademiniai darbuotojai ir aptarnaujantis personalas. Labai retai surasi Liuvene gimusį, augusį ir vis dar čia tebegyvenantį žmogų.
– Dabar rengiesi doktorantūroms studijoms ir, atrodo, neketini artimiausiu metu grįžti į Lietuvą. Kas tave laiko svetur? Prie ko ten labiausiai prisiriši?
– Liuvenas yra gan keistas miestas. Jis labai pritaikytas studentams. Miesto centras nuo bet kurios jo vietos pasiekiamas ne daugiau nei per 15 minučių pėsčiomis. Gatvės švarios, pramogas siūlančių vietų daugiau negu Kaune. Pavyzdžiui, viena aikštė, dydžio sulig Kauno rotušės, skirta vien barams, jų ten per 15. Studentai kartais juokauja, kad vienintelė valanda, kada negalima nusipirkti alaus bare, yra tarp 8 ir 9 valandos ryto, nes tada baras trumpam uždaromas grindims išvalyti. Žinoma, svarbiausias dalykas yra studijos, ir jos čia laiko tave tiek, kiek yra gabumų ir noro.
Lietuva – ne rojus
– Ne tik gyveni svetur, bet ir mėgsti keliauti. Kiek esi atviras pasauliui?
– Kodėl, tavo manymu, jauni žmonės vyksta svetur?
– Nežinau, ko vertas būtų tokių priežasčių įvardijimas. Bet greičiausiai tada, kai priimamas sprendimas išvažiuoti, žmogus nesijaučia visavertis, jaučiasi nerealizavęs savęs. Visgi, turime pripažinti (ir, manau, daug kas tai pripažįsta), Lietuva nėra rojus. Joje sunku tiek morališkai, tiek fiziškai, tiek finansiškai: pradedant patyčiomis mokykloje, baigiant prastai apmokamu darbu. Belgijoje irgi sunku, tačiau žmonės čia galvoja apie kitus dalykus – darbą, šeimą, hobį ir atostogas. Šia prasme jie yra laisvesni. Lietuvoje per daug nepastovių ir nuolat kintančių dalykų. Užtenka vien pagalvoti apie švietimo reformą (-as). Man, kaip studentui, pasilikti Lietuvoje, kai aš net nežinau, kokia kitais metais bus stojimo sistema, sunku ir, turbūt, neprotinga...
– Ar turi ateities planų, kurie konkrečiai sietųsi su Lietuva?
– Priežasčių grįžti į Lietuvą yra visada. Reikia prasitęsti paso galiojimą, atnaujinti banko kortelę, aplankyti močiutę ir pan. Lietuva yra šalis, kurioje gimiau, norėjau to ar ne, todėl esu priverstas ten grįžti. Dažniausiai tai būna malonūs grįžimai, nebent reikia eiti pas stomatologę.
