Jauna moteris megapolyje studijuoja viename įtakingiausių pasaulio universitetų, ir nors ateities planų neatskleidžia, minties apie grįžimą į gimtinę nesibaido.
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijote magistrą. Kodėl pasirinkote šias studijas? Ar jos pateisino viltis?
– Klaipėdoje baigiau Eduardo Balsio menų gimnaziją, kur profesionaliai mokiausi groti fortepijonu, todėl studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) nebuvo naujas etapas – tai buvo esamo kelio pratęsimas. Tiesiog buvo sunku įsivaizduoti kitokį pasirinkimą.
LMTA užima didelę dalį mano širdies, nes ten praleidau net septynerius metus.
Mokiausi pas nuostabiausius profesorius, aktyviai dalyvavau studentų atstovybės veikloje: turėjau galimybę visapusiškai įsilieti į akademijos bendruomenę, susipažinti su visų specialybių studentais, akademikais ir studentais iš kitų universitetų. Iš arti mačiau, kaip veikia studentų atstovybės kitur. Tai buvo vienas iš pirmųjų žingsnių muzikos vadybos specialybės link, kuria dabar užsiimu ir studijuoju būdama jau Niujorke.
Taip pat pusmetį teko studijuoti Barselonoje, „Escola Superior de Musica de Catalunya“ muzikos akademijoje. Taigi, studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje man suteikė galimybę pažinti daugybę skirtingų disciplinų ir sukaupti daug patirties.
Aš tvirtai tikiu, kad tik pats esi savo likimo kalvis.
– Kaip atradote muziką?
– Aistrą muzikai man įdiegė melomanai tėveliai. Jie nors ir nėra profesionalai muzikantai, tačiau muziką puikiai suvokia.
Dar nuo vaikystės mūsų namuose per patefoną skambėdavo Ludwigo van Beethoveno ar Piotro Čaikovskio simfonijos. Vėliau mano brolis pradėjo mokytis skambinti pianinu. Mokytis kartu tuo metu buvau dar per maža, todėl sėdėdavau kambaryje ir klausydavausi jo pamokų. Galbūt todėl groti pianinu buvo ir mano pirmasis noras.
Labai gerai pamenu, kaip vieną vakarą prieš eidama miegoti pažvelgiau į pianiną ir pajutau begalinį norą sėsti ir groti. Nubėgau pas tėvus ir pareiškiau, kad noriu išmokti skambinti pianinu! Jie buvo labai nustebę, ir jau tą patį vakarą aš pati paskambinau pianino mokytojai ir paprašiau pamokų. Su pianinu nesiskyriau daugiau kaip 20 metų.
– O kokia toji meilė muzikai dabar?
– Ir dabar, studijuojant muzikos verslą, meilė muzikai tikrai nesumažėjo. Galiu drąsiai teigti, kad muzikos mano gyvenime yra netgi daugiau. Ji mane supa beveik visą parą, kadangi šešias dienas per savaitę mano diena susideda iš praktikos vienoje ar kitoje muzikos verslo kompanijoje, taip pat muzikos verslo paskaitų Niujorko universitete, o po paskaitų beveik kiekvieną vakarą einu į koncertus.
Niujorke mano meilė muzikai prasiplėtė žanrų prasme: iki tol, kaip būdinga klasikinės muzikos atlikėjams, buvau įsikibusi į vieną ir tą patį žanrą, ir, prisipažinsiu, kai kurių žanrų muzikos net nemėgau.
Svarbiausia – žinoti puikius atlikėjus, žinoti, kaip jų klausytis, ką tam tikroje muzikoje pastebėti. Todėl dabar, manau, nėra žanro, kurio galima nemylėti, nes visi jie yra meno kūriniai. Mano meilė muzikai įgavo labai daug naujų spalvų.
Kai pradedi dirbti ir suktis šioje industrijos virtuvėje – visa tampa ne tik muzikos, bet ir visos aplinkos analize.
Būti muzikos industrijoje – didžiausias džiaugsmas: visi dalyviai yra dideli muzikos mylėtojai, todėl visuomet esi supamas žmonių, kurie degte dega ir tiki tuo, ką daro!
– Kodėl tęsti tolimesnes studijas ir siekti karjeros aukštumų išvykote būtent į Niujorką?
– Šį miestą pasirinkau dėl Niujorko universitete siūlomų muzikos verslo studijų. Tai viena žymiausių ir konkurencingiausių šios srities programų pasaulyje. Mane sužavėjo programos visapusiškumas, kadangi muzikos verslas susideda iš daugybės svarbių sektorių.
Studijos apima ir muzikos teisę. Ją analizuojame ir nagrinėjame įvairiais pjūviais, nes visi dirbsime skirtingose srityse. Į viską žiūrime iš įrašų kompanijų, vadybininkų, atlikėjų ir kitų muzikos verslo atstovų pozicijų.
Taip pat mane žavi ir tai, jog kiekvieną studijų semestrą studentams yra privaloma atlikti praktiką muzikos verslo kompanijose. Žinant, kad Niujorkas yra vienas iš pagrindinių šios industrijos taškų, galimybė praktikuotis kompanijose, kurios daro įtaką viso pasaulio muzikos verslui, atrodė labai viliojanti galimybė.
Dėl šių priežasčių aš ir apsisprendžiau išbandyti savo jėgas viename svarbiausių pasaulio megapolių ir įtakingiausių universitetų.
– Kuo Niujorkas Jus žavi?
– Čia verda muzikos verslas. Kad visa tai yra taip arti tavęs, supranti nuo pirmųjų kviestinių svečių paskaitose. Dalintis savo žiniomis ir patirtimi ateina žmonės, kurie kūrė Justino Bieberio albumo viešinimo strategijas, „Spotify“ bei didžiųjų įrašų kompanijų vadovai, prodiuseriai ir vadybininkai, apie kuriuos anksčiau skaitydavau tik internete. O dabar galiu užduoti jiems klausimus ir pasakyti: „Iki pasimatymo“, nes žinau, jog dar išvysiu juos ne kartą.
Kur daugiau taip gali nutikti, jeigu ne Niujorke?! Tada supranti, kodėl netgi su visomis kartais varginančiomis šio didelio miesto smulkmenomis tai yra nuostabi vieta!
Niujorkas man taip pat yra ir didelis savianalizės bei savęs pažinimo šaltinis. Miesto įvairovė man savyje padeda atrasti naujų spalvų ir savybių. Tarsi prieš tai aš žinojau vos kelias egzistuojančias spalvas, o dabar prieš mane atsivėrė neišsenkamas spalvų spektras.
Šio miesto energija mane įkrauna ir suteikia jėgų nesustoti.
– Drįstu teigti, jog keleri metai intensyvaus gyvenimo svetur, milžiniškame megapolyje, Jus daug ko išmokė ir netgi prisijaukino. Ar visgi ilgitės gimtinės ir žadate kada nors grįžti į Lietuvą?
– Taip, tikra tiesa… išmokė labai daug ir tikrai prisijaukino! Žinoma, aš labai ilgiuosi savo šeimos ir draugų, likusių Lietuvoje. Gimtinė visada yra mano mintyse, tačiau artimiausiu metu noriu sėkmingai užbaigti studijas. Grįžti į Lietuvą? Kodėl ne?
– Sakoma, kad Niujorkas – vienišų žmonių miestas. Jūs nesijaučiate vieniša?
– Niujorke mane supa labai daug puikių žmonių, todėl vienatvė tikrai neslegia. Na, o ilgesį aš, turbūt, jausiu visą gyvenimą, nes, kad ir kur gyvenčiau, ilgėsiuosi kitur paliktų draugų, šeimos, artimų vietų.
Turiu prisipažinti, kad labai nemėgstu vienatvės ir su ja ateinančio jausmo, tad tik pajutus jo užuomazgas imuosi priemonių.
Kad ir kur gyvenčiau, visada stengiuosi būti supama žmonių. Man itin svarbu žinoti, kad visada šalia yra žmonių, kuriems galiu paskambinti ir pabendrauti.
Paradoksalu, tačiau būtent šis saugumo jausmas, kai turiu aplink save daug artimų žmonių, reikalui esant leidžia atsiriboti ir pabūti tik su savimi.
– Kokie Jūsų ateities planai po studijų? Kalbu apie profesinę viziją. O galbūt taip toli dar neplanuojate?
– Ateities planų labai daug! Bet pirmiausia turiu užbaigti mokslus, atlikti kelias praktikas, o vėliau bent kelias savaites leisti sau atsipūsti.
– Pasidalykite savo svajonėmis – kokią save įsivaizduojate po dešimties metų?
– Stengiuosi neturėti vizijų, nes, manau, tai įkalina, tad ir kokia noriu būti po dešimties metų – neprojektuoju. Aš tik noriu ir toliau užsiimti tuo, kuo užsiimu. Ir tai daryti vis geriau ir stipriau!
– Ar būna akimirkų Jūsų gyvenime, kurias norėtumėte užmiršti, o galbūt atvirkščiai – pakartoti?
– Kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, bet visos klaidos, kurias padariau, visi nutikę įvykiai leido man augti ir būti tokiu žmogumi, kokia esu dabar.
Pakartoti akimirkų taip pat nenoriu, kadangi jos gražiai gyvena prisiminimuose, o aš džiaugiuosi dabartimi ir nekantriai laukiu ateities.