Apie savo kelionę ir apie naujai atrastas gyvenimo vertybes „Tiesai“ papasakojo patys keliautojai Angie ir Rolo.
– Kaip prasidėjo kelionė?
– Angie: Nepatiko būti suaugusiaisiais. Mes Anglijoje baigėme universitetus, susituokėme, gyvenome ir dirbome Brightone. Visi draugai bei artimieji tikėjosi, jog elgsimės kaip ir dauguma aplinkinių – imsime būsto paskolą ir gimdysime vaikus. Tačiau mums atrodė kitaip. Atrodė, jog dar nespėjome pagyventi, pamatyti, patirti. Supratome, kad užstrigome, kad visa tuometė situacija buvo ne tai, ko mes norėjome, tad nusprendėme, jog reikia kažką daryti. Juk kažkur turėjo būti geriau, nei kad tuo metu buvo Anglijoje.
– Rolo: Visi aplinkiniai žmonės siekė panašių tikslų: mokslas, darbas, šeima, paskola, vaikai. O mes pasižiūrėjome į visą šią situaciją tarsi iš šono. Pagalvojome apie savo šeimą, apie tėvus, senelius, kurie beveik nėra keliavę, nėra matę pasaulio.
– Angie: Galvojome, ką galėsime papasakoti savo vaikams, juk patys dar nieko nesame matę. Todėl ir nusprendėme iškeliauti pasižvalgyti, kaip žmonės gyvena kitur.
– Kaip vyko pasiruošimas?
– Rolo: Prieš kelionę ilgai naršėme internete, rinkome informaciją. Supratome, jog Azijoje pragyventi itin pigu, bet brangu iki jos nuskristi. Todėl kiekvieną dieną tuo pačiu metu tikrindavome internetinius lėktuvų bilietų puslapius ir ieškojome geriausio varianto. Kai vieną dieną radome itin gerą pasiūlymą, įsigijome bilietus. Tada jau tapo aiški kelionės pradžios data.
– Angie: Mes turėjome truputį santaupų, bet visą laiką iki išvykdami į kelionę taupėme kiekvieną centą. Abu dirbome tame pačiame bare, dirbome ilgas valandas, todėl prieš kelionę jaudintis ar bijoti nebuvo kada. Tikslas buvo susitaupyti kuo daugiau pinigų kelionei.
– Ar neatkalbinėjo draugai ir šeima nuo tokios avantiūros?
– Rolo: Šeima iš pradžių mūsų nesuprato. Ypač mamos. Kai pasakėme, jog vykstame į kelionę, jos galvojo, kad tai bus trumpa poilsinė kelionė, ir labai nustebo sužinojusios, kad metėme darbus ir nežinome, kada grįšime. Tačiau dabar visi mus labai palaiko, palaiko kiekvieną mūsų idėją ir labai dėl mūsų džiaugiasi.
– Prie kelionių prisidėjo ir tinklaraščio rašymas?
– Angie: Vienas iš mano hobių visada buvo rašymas. O keliaudamas po nežinomą kraštą įkvėpimo gali rasti ant kiekvieno kampo, todėl tinklaraščio rašymas buvo natūralus dalykas. Tai tarsi mūsų kelionės pasakojimas su nuotraukomis. Rolo studijavo fotografiją, todėl jo nuotraukos itin gražios ir profesionalios. Aš rašau, jis fotografuoja, ir kartu kuriame bendrą produktą.
– Kodėl pradėjote rašyti angliškai?
– Angie: Mes net nesusimąstę natūraliai pradėjome rašyti angliškai. Juk dešimt metų gyvenome Anglijoje, toje šalyje baigėme mokslus, anglų kalbą gerai įvaldėme, ji tapo sava. Po tiek metų Anglijoje dėlioti mintis ir rašyti angliškai buvo žymiai lengviau, nei lietuviškai.
Kai mūsų nuotykius ėmė sekti tolimesni giminės, nekalbantys angliškai, nusprendėme, jog reikia rašyti ir lietuviškai, todėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pradėjome puslapį „Pasiklydę pasaulyje“. Turiu pasakyti, kad gražiai, taisyklingai dėstyti mintis lietuvių kalba nebuvo ir vis dar nėra lengva.
– Įprasta manyti, jog kelionės pakeičia žmones. Ar ši kelionė pakeitė jus?
– Angie: Supratome tikrąją žodžio „skurdas“ reikšmę.
– Rolo: Kadangi mūsų tėvai išvyko į Angliją, kai mes buvome dar maži, tai mes kaip ir supratome, žinojome, kad finansinė padėtis tuo metu Lietuvoje nebuvo labai gera. Bet tik pabuvęs Azijoje pamatai, kiek yra žmonių, kurie neturi nieko. Čia kiekviena diena atneša ką nors naujo, ir niekada nežinai, kas atsitiks ar kas nutiks.
– Kokią kultūrinę Azijos savybę norėtumėte pritaikyti Lietuvoje?
– Angie: Nuoširdžią pagalbą žmonėms. Žmonių gerumas čia beribis, jie pasiruošę viską padaryti, mesti visus savo darbus vien tam, kad pagelbėtų visiškai nepažįstamam žmogui. Toks gerumas tikrai paliečia širdį.
– Ruošiantis ilgai ir greičiausiai ne pačiai lengviausiai kelionei svarbu ne tik sukaupti informacijos apie šalį, į kurią keliauji, bet taip pat svarbu ir atsirinkti reikalingiausius daiktus kelionei bei tinkamai juos susipakuoti. Kaip jūs susikrovėte savo mantą?
– Angie: Daug skaitėme, ieškojome informacijos internete, kliovėmės kitų keliautojų patarimais ir galvojome patys. Bet po pirmų mėnesių daug ko atsikratėme, nes paaiškėjo, kad tų daiktų mums neprireiks. Kai reikia visą savo turtą tempti ant pečių, kelis kartus pasvarstai, art tas daiktas tikrai reikalingas.
Apskritai, pradėjome kitaip vertinti daiktus. Ir anksčiau nejutome prabangių daiktų poreikio, bet ši kelionė pakeitė mūsų požiūrį ir santykius su materialiais dalykais. Kadangi dabar keliaujame dviračiais ir nereikia visko tempti ant kupros, galime sau leisti įsigyti daugiau daiktų. Ta proga nusprendėme pasilepinti ir nusipirkti šampūno vietoj įprastai naudoto muilo.
– Kokių daiktų atsikratėte pirmiausiai?
– Angie: Aš – savo užkloto.
– Rolo: Saulės baterijų įkroviklio ir megztinio.
– Kuo skiriasi keliautojas nuo turisto?
– Angie: Turistai pasilieka turistinėse vietose, rajonuose, kur yra tam skirti restoranai ir parduotuvės, ir tik kartais išvažiuoja specialiai užsakytais autobusiukais į pažintines keliones. O keliautojai stengiasi to vengti ir eiti į priešingas puses. Mes važiavome ir į turistines vietas, bet jos nelimpa, nejaučiame to autentiškumo, kultūros. Visai kitas jausmas, kai sustoji nežinomoje vietoje, užeini į parduotuvėlę ir pradedi pokalbį su vietiniais, arba užsuki į kokią kavinukę, kurioje nėra angliško meniu, ir lauki, kol kas nors ryšis aptarnauti.
– Rolo: Dar neteko neskaniai pavalgyti.
– Kur dabar esate apsistoję?
– Angie: Dabar esame Taivane. Gyvename miestelyje su viena šeima pagal savotišką „help–help“ principą: jie mums duoda pastogę ir maistą, o mes jiems padedame nudirbti darbus. Tai nepakartojama patirtis, nes mes matome vietinę kultūrą ir net pramokome keletą žodžių kinų kalba.
– Kurios šalies pasiilgstate: Anglijos ar Lietuvos?
– Angie: Gyvendami Anglijoje Lietuvos visai nepasiilgdavome, tačiau pradėję keliauti nepasiilgome Anglijos, bet pasiilgome Lietuvos. Todėl ir nusprendėme grįžti.
– Kodėl dviračiais?
– Rolo: Keliaudamas dviračiu labai daug pamatai, nes bet kada gali sustoti ir nuo jo nulipti. Mūsų tikslas nėra sugrįžti, o kuo daugiau pamatyti ir patirti, ir tik po to galiausiai grįžti namo. Manome, kad tikslui pasiekti prireiks iki dvejų metų.
Keliautojų patarimai, kaip keliauti neišleidžiant per daug pinigų:
Valgykite vietinį maistą. Visoje Azijoje veikiantys naktiniai turgūs siūlo skaniausią ir pigiausią maistą;
Susikalbėti padės „Google Translate“;
Derėkitės visur;
Neužsakinėkite viešbučių ilgesniam nei poros naktų laikotarpiui;
Aklai nepasitikėkite kelionių vadovais, geriau klauskite patarimo kitų keliautojų;
Visoje Pietryčių Azijoje veikia itin spartus interneto ryšys.