Psichoterapeutas netiki šia tariama vienybe ir nemato Lietuvos valstybės apčiuopiamų pastangų rūpintis demografinėmis problemomis. Jo nuomone, esminė problema yra susijusi su „valstybės požiūriu į savo piliečius, jų motyvacija ir tai, kaip jiems padėti gimdyti ir išlaikyti daugiau vaikų“.
„Deja, mūsų politinis gyvenimas yra ryškiai suskirstytas į ketverių metų ciklus, sutampančius su laikotarpiais tarp Seimo rinkimų. Joks darbas, trunkantis ilgiau nei trejus metus, mūsų politikų paprastai nedomina. Todėl strateginiai tikslai yra apleisti“, - sako E. Laurinaitis.
- Nuomonės dėl emigrantų ir emigracijos smarkiai skiriasi. Vieni sako, kad emigruoja daugiausia patriotizmo stokojantys, nesugebantys dirbti ir užsidirbti Lietuvoje, todėl svetur laimės ieškoti linkę žmonės. Kiti sako, kad išvyksta drąsūs, nebijantys rizikuoti, iniciatyvūs piliečiai. Koks būtų Jūsų vertinimas?
- Manau, nėra vienos tiesos: emigracijos priežastys – labai įvairios. Tačiau reiktų pripažinti, kad didžioji dalis emigrantų – tie, kurie Lietuvoje nesusiranda vietos arba tokio gyvenimo lygio, kurio, jų nuomone, jie yra verti. Šie žmonės priklauso įvairioms socialinėms grupėms. Ir dalis išvykusiųjų iš tiesų susiranda aukštesnį gyvenimo lygį, didesnį socialinį saugumą. Jie taip pat susirandą kitokią pažiūrų į dirbantį ir mokantį mokesčius žmogų sistemą nei turime Lietuvoje.
Kaltinti emigrantus patriotizmo stoka būtų nesąžininga. Statistika liudija, kad pajamų lygio skirtumai visame pasaulyje skatina emigraciją, kurios niekas negali sulaikyti. Antai kinai juk yra patriotai, bet pažvelkime, kiek visame pasaulyje yra kinų imigrantų.
- Daug kas sako, jog svarbiausios emigracijos priežastys yra ne ekonominės, materialinės, o veikiau dvasinės ir moralinės: pasipiktinimas korumpuota valstybe, teisingumo stoka. Ar sutinkate su šiuo požiūriu?
- Galbūt nedidelė dalis žmonių išvažiuoja ir dėl minėtų nematerialinių priežasčių. Tačiau remdamasis savo profesine praktika, kai tenka bendrauti su emigrantais, atvykstančiais į Lietuvą taisytis savo psichinės ir psichologinės sveikatos, taip pat klausydamasis kitų žmonių pasakojimų darau išvadą, jog tos priežastys yra šalutinės. Pagrindiniai dalykai – gyvenimo kokybės ir ekonomikos būklė.
- Nesutariama ir dėl to, ar emigracija – natūralus procesas, dėl kurio nereiktų per daug sukti galvos, ar tai – spręstina problema, liudijanti visuomenės atomizaciją, susvetimėjimą, bendruomeniškumo (psichologinio-dvasinio artumo) praradimą ir tautos nykimą, turėsiantį skaudžių socialinių padarinių. Kokia yra Jūsų pozicija?
- Kas yra šiuolaikinės visuomenės tautiškumas ir bendruomeniškumas? Po to, kai buvo sugriauta kaimo bendruomeninė struktūra, jos nebeliko niekur – nei kaime, nei juolab mieste. Savo ruožtu miesto bendruomeninė struktūra Lietuvoje buvo griaunama ne vieną šimtmetį. Pažvelkime, kaip kito kad ir Vilniaus miesto gyventojų sudėtis per pastaruosius 100 – 200 metų. Tai lėmė žudymai, trėmimai, okupacijos. Galima drąsiai tvirtinti, kad ieškoti bendruomeniškumo Lietuvos miestuose šiandien nebūtų labai prasminga.
Apskritai tokio bendruomeniškumo, kokio esama Skandinavijos šalyse, Lietuvoje nei turėjome, nei turime. O jei kalbame apie kažin kokį modernų bendruomeniškumą, plaukiantį iš pažangių idėjų apie pasaulį kaip didelį kaimą, tai galiu pripažinti, jog daliai jaunimo Lietuvoje jis yra įdomus ir aktualus. Tačiau šitoks bendruomeniškumas yra suvokiamas nematerialiu (pažiūrų ir vertybių) pagrindu. Savo ruožtu apčiuopiamas emigrantų ryšys su likusiaisiais Lietuvoje ilgainiui pastebimai silpsta. Negrįžtantys emigrantai gyvena kitos šalies rūpesčiais, priklauso kitos šalies kasdienybei. Lietuvoje jie tampa svečiais.
- Ar dabartinė masinė emigracija yra blogybė?
- Lietuvių etnosą, tautinę kultūrą, žinoma, neigiamai veikia tai, kad išvyksta daugybė gabių žmonių, kurie greitai susiranda savo vietą užsienyje ir nebeskiria savo talentų mūsų tautai. Tačiau tam, kad šis procesas apstotų, Lietuvoje reikalingos tokios sąlygos, kurių paprasčiausiai nėra. Tad neturėtume kaltinti emigrantų. Nėra valstybės politikos, kuri padėtų išlaikyti gabiausiuosius.
- Kaip prognozuotumėte Lietuvos ateitį, jei dabartiniai procesai truks dar porą dešimtmečių?
- Tai priklausys nuo valstybės požiūrio į savo piliečius, jų motyvaciją ir tai, kaip jiems padėti gimdyti ir išlaikyti daugiau vaikų. Deja, mūsų politinis gyvenimas yra ryškiai suskirstytas į ketverių metų ciklus, sutampančius su laikotarpiais tarp Seimo rinkimų. Joks darbas, trunkantis ilgiau nei trejus metus, mūsų politikų paprastai nedomina. Todėl strateginiai tikslai yra apleisti. Per artimiausius dešimtmečius turėtų išaugti nauja politikų karta, kuri gebėtų suvokti ir ilgalaikius tikslus, ir savo atsakomybę prieš tautą. Kol kas tokių politikų yra labai mažai.
- Kai kas tikisi, jog išvykstančius lietuvius pakeis „darbo jėga“ iš Rytų. Greičiausiai, norint atitaisyti demografinę padėtį, imigrantų prireiktų ne kelių ar keliolikos tūkstančių, o gerokai daugiau. Kaip vertinate tokią perspektyvą? Kaip mus gali paveikti vadinamasis multikultūrizmas?
- Visas pasaulis kinta, ir mes tos kaitos neišvengsime. Štai vienas mano draugas Švedijoje pasakojo, kad kvalifikuočiausi Švedijos geležinkelių sistemos darbuotojai yra valytojai – kurdų profesoriai. Žinoma, tai – graudu. Šiaip ar taip, manau, kad ateityje ir į Lietuvą atvyks dirbti vis daugiau žmonių iš valstybių, kurių ekonominis gyvenimas yra nepaprastai skurdus.
Kita vertus, kyla klausimas: ar orientuosimės į pramonę, kuriai reikia daug darbo jėgos, ar – į intelektinę produkciją, kuriai reikia ne tik rankų, bet ir – pirmiausia – galvų? Ar tų galvų ieškosime tarp savų, ar veikiau dairysimės imigrantų?
- Kaip manote, ar vadinamoji „globali Lietuva“ yra tikroviškas daiktas?
- Ne. Mano manymu, tai – politikų kuriamas mitas. Mitas apie tai, kad išsivažinėjanti Lietuva esą kažin kaip išlaiko organinę vienybę. Pažvelkime, kaip emigravę tautiečiai elgiasi vieni kitų atžvilgiu: dažnai vieni kitiems jie rūpi tada, kai riejasi ir vieni kitus reketuoja.
- Ar apskritai Lietuva yra pajėgi rūpintis savo išeivijos likimu ir vienybę, kažin kaip burti ir telkti užsienio lietuvius?
- Kol kas tokių pajėgumų nematau. Daugelis emigrantų pasakoja nejaučią jokio Lietuvos valstybės rūpesčio. Valstybė nevienija išeivijos nei aplink kokią nors ideologiją ar vertybių sistemą, nei kaip nors kitaip. Savo ruožtu teritorija kaip tautiškumo ar vienybės pagrindas išeivijai nebėra kasdienės tikrovės dalis. Globali Lietuva – tai tik graži pasaka.
- Kaip vertinate politinių partijų programinius pažadus „stabdyti emigraciją“? Ar tai prasminga ir įmanoma?
- Aš apskritai nesuprantu, ką partijos aiškina apie emigraciją, kur jos montuos tuos stabdžius ir kaip tie stabdžiai atrodys. Nematau politinės valios ką nors keisti Lietuvoje geresnio gyvenimo ir žmogaus vertės labui. „Hanner“ koncernas tampa estiško kapitalo įmonė vien todėl, kad Estijoje – geresnės sąlygos nei Lietuvoje. Tai apie ką mes kalbame?
- Ar šiuolaikinis žmogus vis dar jaučia stiprų poreikį turėti tautinę tėvynę, kurią jis sietų su gyvenamąja vieta, tėviške, valstybe, ar šis poreikis ilgainiui silpsta?
- Yra įvairių žmonių grupių, turinčių šiuo atžvilgiu įvairių poreikių. Yra intelektualų, kurie, kad ir būdami skirtingų valstybių piliečiais, priklauso socialinei grupei, kurios nariai turi panašias vertybes, panašiai mąsto ir lengvai susikalba. Jie geba prisitaikyti ir nesunkiai ištirpti įvairiose kultūrose.
Žemiausios kvalifikacijos reikalaujančius darbus dirbantiems žmonėms kalba ir kultūra, kaip ir intelektualams, nėra barjeras, tik dėl kitų priežasčių: iš jų reikalaujama tik gerai iššluoti grindis geležinkelio stotyje. Tačiau šalia dviejų minėtų grupių yra labai daug ir tokių žmonių, kurie vertina kasdienius ryšius su aplinka, pažįstamaisiais, žeme ar namu, kuriame ilgai gyveno. Jie nenori keisti įprastos aplinkos ir sunkiau susigyvena su pokyčiais.
Apskritai daug lemia jausmai. Statistika liudija, kad lietuviai jaučiasi esą vieni nelaimingiausių pasaulyje. Prieš dvejus metus skelbtas tyrimas liudijo, kad pagal nelaimingais besijaučiančių žmonių dalį lietuviai buvo antri Europoje. O kai žmogus jaučiasi nelaimingas, jis gali pradėti manyti, jog svetur jam bus geriau – gal net taip gerai, kaip pasakoje.