Atrodo, jų iniciatyva sulaukia vis daugiau susidomėjimo, ir tikimasi, kad jau šį rudenį BBC televizija pristatys dokumentinį filmą apie vienintelę viduramžių riterių kovotojų sporto komandą Jungtinėje Karalystėje, kurią subūrė lietuviai su įvairių tautybių žmonėmis, gyvenančiais Jungtinėje Karalystėje.
„Tiesai“ Jevgenijus papasakojo apie išskirtinį savo hobį, atvykimo į Angliją istoriją ir atskleidė, kokių privalumų gali suteikti šis hobis.
– Pradžiai papasakokite, kokia jūsų atvykimo į Angliją istorija?
– Į Angliją atvykome kartu su broliu ir mama prieš trejus su puse metų. Susikrovėme daiktus į automobilį ir leidomės ieškoti geresnių perspektyvų, nes darbo sąlygos Lietuvoje netenkino. Esu programuotojas, tad tikėjausi lengvai rasti darbo, taip pat įsidarbinti pasisekė ir mano broliui. Dar gyvendami Lietuvoje beveik dešimtį metų kartu su broliu aktyviai dalyvavome viduramžių rekonstrukcijos veikloje, nesinorėjo įdomaus užsiėmimo apleisti ir Anglijoje.
Emigracijoje hobio nepamiršo
– Kaip pradėjote populiarinti viduramžių kovos menus Anglijoje?
– Kai apšilome kojas ir gerai įsikūrėme Anglijoje, prie mūsų prisijungė dar vienas draugas, kuris taip pat atvyko iš Lietuvos. Jis turėjo nemažai kontaktų tose šalyse, kur šis sportas populiarus – Baltarusijoje, Ukrainoje – todėl visi kartu iš ten užsisakėme šarvus. Tuomet jau praėjusių metų rudenį mes, keli entuziastai, nuvykome į Prancūziją dalyvauti tarptautiniame riterių kovų festivalyje. Nuvykę kaip naujokai, ten susipažinome su lenku ir australu, atvykusiais iš Anglijos, ir subūrę Anglijos komandą iš karto užėmėme antrąją vietą tarp pirmą kartą dalyvaujančių komandų.
– Ar Anglijoje šis sportas jau buvo populiarus?
– Anglijoje daugiau egzistuoja viduramžių rekonstrukcija, festivaliai, o pačios sportinio principo kovos labiau gyvuoja Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Iš tikrųjų, iš rekonstrukcijos pereiti į riterių kovų sportą tikrai nėra lengva, nes žmonės prisibijo kontakto ir traumų. Žinoma, sužeidimų pasitaiko, tačiau tai labai priklauso nuo šarvų kokybės ir pasiruošimo.
– Trumpai papasakokite apie pagrindinius šio sporto principus.
– Tai XIII–XIV amžiaus laikotarpį realistiškai atkuriantys riterių turnyrai, kuriuose, laikantis visų tų laikų taisyklių, kovojama trim būdais: 1 prieš 1, 5 prieš 5 ir 21 prieš 21. Viena kova trunka pusantros minutės. Tiesa, saugumo sumetimais kovose naudojami ginklai, kurių kovinė dalis yra buka. Visame pasaulyje šis užsiėmimas jau yra pripažintas sporto šaka.
Pomėgis nepigus
– Kiek kainuoja toks užsiėmimas?
– Iš tiesų tai nėra pigu, nes vien į rimtus šarvus gali tekti investuoti nuo 2–3 tūkst. svarų. Stiprūs klubai turi rėmėjus, prie biudžeto prisideda ir iškovoti prizai. Tačiau didžioji dalis šio užsiėmimo yra viso labo hobis, į kurį tenka investuoti patiems, ypač jei norima aplankyti daug festivalių. Visgi pradedantiesiems pinigai neturėtų būti kliūtis, nes šarvus galima pasiskolinti ar išsinuomoti, arba įsigyti panaudotus.
– Kokią komandą subūrėte Anglijoje?
– Komandos sudėtis kinta priklausomai nuo varžybų. Branduolį sudarome aš, mano brolis ir kolega iš Lenkijos. Taip pat dažnai prisijungia kolega iš Škotijos. Tokiu būdu visi, gyvenantys Anglijoje, ir reprezentuoja šią šalį. Vis daugiau prisijungia ir pačių anglų, ypač vyresnių – nuo 40 metų. Susirenka labai skirtingi žmonės, besidomintys istorija ir viduramžiais. Apsirengę šarvais visi tampame lygūs ir tarsi „atsijungiame“ nuo pasaulio. Būtent tai, manau, labiausiai ir traukia žmones.
– Ar sunkūs šarvai?
– Tai labai priklauso nuo to, kokio tipo šarvus naudosite. Būna ir 70 kilogramų, bet dabar galima įsigyti ir tesveriančius 25 kg. Tačiau naujoviškai pagaminti, lengvesni šarvai jau neatitiks tikros viduramžių dvasios.
Viduramžiai suvienija skirtingus žmones
– Į festivalius daugelis vyrų atvyksta ir su antrosiomis pusėmis, kurios taip pat dalyvauja specialiose viduramžių atrakcijose. Papasakokite apie tai plačiau.
– Dažnai moterys nelieka abejingos šiam romantiškam vyrų užsiėmimui ir kovose palaiko savo vyrus, gamindamos jiems valgius ir asistuodamos pagal viduramžiškas tradicijas. Moterys taip pat įsigyja arba pasisiūdina specialias sukneles. Kita vertus, pirmus kartus stebėti vyrų kovas moterims būna sunku, nes jos išgyvena dėl traumų, tačiau dauguma vėliau pripranta ir pagauna azartą, iš šono žiūrėdamos net pataria, kaip geriau kovoti, pakomentuoja klaidas.
– Ar dažnai pasitaiko traumų šiame sporte?
– Žinoma, pasitaiko lengvų sužeidimų ar sąnarių traumų. Labai priklauso ir nuo to, su kokiais varžovais kovojama. Pavyzdžiui, rusai pasižymi aršumu. Norint to išvengti labai padeda profesionalus sportas, pavyzdžiui, aš pats užsiimu boksu, bėgioju. O su šarvais treniruojamės kartą per mėnesį, nes dar neturim nuolatinių patalpų, nors esam vienintelė komanda, kuri atstovauja Anglijai.
– Ką jums duoda toks sportas?
– Šis hobis, kuris tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pavojingas ir brangus, įtraukia visą šeimą. Savo žmonai taip pat pasipiršau po riterių kovų, jai tai paliko didelį įspūdį. Čia susirenka labai įvairūs žmonės, kuriuos vienija domėjimasis istorija, sportu, kultūra ir kelionėmis.
– Dalyvaujate įvairiuose mūšiuose skirtingose šalyse. Kokio renginio niekada nepraleidžiate?
– Kasmet skirtingose šalyse vyksta tautų mūšis, kurio metu vyksta ne tik riterių kovos, bet ir festivalis viduramžių dvasia, kur bandoma autentiškai atkurti tų laikų muziką, aprangą, maistą, tradicijas ir papročius. Praėjusiais metais tautų mūšis vyko Lenkijoje, šiemet Prancūzijoje.
– Kur žmonės, susidomėję šiuo sportu, galėtų jus surasti ir prisijungti?