Mokyklos Vakarų Europoje egzistavo jau nuo pat viduramžių pradžios, tačiau išsilavinimo samprata gerokai skyrėsi nuo šiandienės. Iš pradžių už išsilavinimą buvo atsakinga dvasininkija, ji rūpinosi mokyklų steigimu ir išlaikymu, o jų užduotis buvo paprasta ir pragmatiška: parengti dvasininkus, mokančius skaityti, interpretuoti Šventąjį Raštą, giedoti bažnytines giesmes, taip pat kanceliarijos darbuotojus valdovo raštinės dokumentams tvarkyti. Mokyklos neturėjo visuotinio lavinimo užduoties. Iš antikos laikų perimta mokymo sistema buvo pagrįsta septynių menų programa, kurią sudarė triviumas – gramatika, retorika, dialektika, ir kvadriviumas – aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika. Šios disciplinos, remiantis romėnų aiškinimu, nusakė išsilavinimo esmę, o viduramžiais buvo laikomos parengiamaisiais dalykais, imantis klasikinių dalykų – teologijos, teisės ir medicinos – studijų universitete.
Šiandien laisvųjų menų švietimo modelis taikomas JAV universitetuose ir kolegijose, kur akcentuojamas visapusis žmogaus ir jo asmenybės lavinimas. XI–XII a. graikų mokymo idėjų paveiktoje Vakarų Europoje atsirado naujo tipo mokyklų, kurių mokymo turinys iš esmės pakito.
Įdomu tai, kad mokymo tradicijų formavimuisi daug įtakos turėjo didikų ir bajorų pomėgis keliauti. Vilniaus universiteto prof. Rimvydas Petrauskas teigia, kad Europos riterijos kelionės prasidėjo su Kryžiaus žygiais XI–XII a., kai Europos kilmingieji keliavo įvairiomis kryptimis: nuo Šventosios Žemės ir Italijos iki Lietuvos bei Rusijos.
„Tie žygiai buvo riteriško gyvenimo išraiška, tačiau ilgainiui Kryžiaus žygių banga atslūgo, ir maždaug nuo XIV a. pabaigos didikų kelionių maršrutuose atsirado valdovų dvarai, – pasakoja prof. R. Petrauskas. – Kilmingų europiečių poreikis aplankyti skirtingų šalių valdovų rezidencijas, susipažinti su jų gyvenimu ir tradicijomis, naujų įspūdžių ir patirties paieškos suformavo Grand Tour tradicijas.“
Nuo XV a. Europoje egzistavo stiprūs universitetiniai centrai, tad keliaujantys didikai pradėjo juose lankytis ir mokytis. Universitetuose keliautojai studijuodavo neilgai, kartais per vieną kelionę didikas sugebėdavo pasimokyti net keliuose universitetuose – studijų tikslas buvo ne diplomas, o įgytos žinios. „Taip nuo Kryžiaus žygių užgimusi keliavimo mada ir pakitęs požiūris į rašto kultūrą palaipsniui suformavo diduomenės universitetinio lavinimosi tradiciją“, – teigia prof. R. Petrauskas.
Vėliausiai apsikrikštijo ir įsteigė mokyklas
Mūsų kraštą mokymo tradicijos pasiekė labai vėlai – kai 1387 m. Lietuva, paskutinė pagoniška šalis Vakarų Europoje, priėmė krikštą, prie parapijų ir vyskupijų kapitulų atsirado pirmosios mokyklos. Jų funkcija buvo tokia pati kaip ir Europoje – rengti dvasininkus ir raštininkus. Vėliau Lietuvą pasiekė keliavimo ir mokymosi universitetuose mada. Žinoma, kad XV a. lietuviai jau studijavo Vakarų Europos universitetuose: Krokuvos, Leipcigo, Prahos. Tačiau iš istoriniuose šaltiniuose minimų vardų matyti, kad diduomenės ten nebuvo, daugiausia bajorai ir miestiečiai. XVI a. didikai pradines ugdymo pamokas gaudavo namuose, mokėti skaityti ir rašyti jiems buvo savaime suprantama ir privaloma, o karybos, dvaro gyvenimo, etiketo įgūdžius didikų jaunuomenei įskiepydavo valdovo dvare.
XV ir XVI a. sandūroje visos gyvenimo sritys – kariuomenė, ekonomika, finansai – pradėtos kruopščiai surašyti. Tai atlikdavo kanceliarijos darbuotojai, tačiau, norėdami adekvačiai dalyvauti šalies politiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime, didikai privalėjo išmanyti raštvedybą. Todėl labai intensyviai skleidėsi rašto kultūra. Ilgainiui namų mokymo ir valdovo dvaro pamokų pradėjo nepakakti. Lietuvos didikas Albertas Goštautas jaunystėje gyveno valdovo dvare Krokuvoje, tačiau į Krokuvos universitetą neįsirašė – galbūt tuo metu didikui dar nebuvo priimtina studijuoti su visais. Todėl Albertas Goštautas samdė Krokuvos universiteto profesorius privačiam mokymuisi. Taip būsimasis Lietuvos didysis kancleris ir Vilniaus vaivada pakeitė namų mokymo sampratą. O nuo XVI a. pradžios universitetinio mokymo tradicija susiformavo galutinai – beveik kiekvieno didiko šeima siuntė savo vaikus į universitetus.
Kelionių aprašymai rodo, kad tikroji didikų aistra buvo gyvenimas valdovų dvaruose, tačiau jis buvo derinamas su universitetiniu lavinimu. Istoriniai šaltiniai liudija, kad kunigaikščių Radvilų pamokymuose sūnums vienas pagrindinių dalykų yra nurodymai išvažiuoti į užsienį, pagyventi valdovų dvaruose ir pasimokyti universitetuose. Mikalojus Radvila Juodasis studijavo Vitenbergo universitete, protestantizmo centre, kuriame susižavėjo protestantizmo idėjomis. Grįžęs į Lietuvą ir toliau domėjosi reformacijos idėjomis, tapo kalvinizmo judėjimo Lietuvoje lyderiu, susirašinėjo su pačiu Jonu Kalvinu – tai liudija tam tikrą išsilavinimo lygį. Siekdamas suaktyvinti tarptautinę prekybą, Mikalojus Radvila Juodasis suformulavo koncepciją prijungti prie Lietuvos Livoniją, kad taip praktiškai pritaikytų įgytas žinias.
Idėjinės skirtingų konfesijų kovos
Prasidėjus reformacijai Lietuvoje XVI a. pradžioje, kilo religinės kovos, kurios kartu buvo ir intelektinės – tam tikri proto mūšiai. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, siekdamas sustiprinti pasipriešinimą reformacijai, pasikvietė į Lietuvą jėzuitų, kurie buvo sąmoningai rengiami proto mūšiams su protestantais. Religiniais klausimais besidomintys didikai dažnai savo dvaruose rengdavo tokias kovas ir daugeliu atvejų jėzuitai laimėdavo. Proto mūšiai išsirutuliojo iš Vakarų Europos universitetuose praktikuojamo scholastikos metodo. Tais laikais tai buvo modernus ir intelektiniu požiūriu skaidrus sprendimų priėmimo būdas, numatantis labai aiškią eigą: visų pirma iškeliama problema ir suformuluojamas klausimas, tada tas klausimas aptariamas, vyksta diskusijos, disputai, o po jų – determinacija, kitaip tariant, išsprendimas. Šiame scholastiniame metode ypatingas vaidmuo teko disputui, kuris vėliau tapo ne vien tik intelektine tradicija.
Religiniais sumetimais į Lietuvą pakviesti jėzuitai atvežė ir savo išplėtotą kolegijų sistemą. Tuo metu didikai reikalavo, kad ne tik Vilniuje, bet ir Kaune būtų steigiamos vidutinio lygio mokyklos, pagal šių dienų kriterijus prilyginamos gimnazijoms. O universitetinį išsilavinimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje buvo galima įgyti tik Krokuvos universitete – šiuo klausimu buvo monopolija, kurią Lietuvos didikai ir dvasininkai siekė įveikti. Kita vertus, katalikai siekė pasipriešinti protestantų ir stačiatikių idėjoms. Todėl 1579 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras paskelbė privilegiją, pagal kurią Vilniaus kolegija pertvarkyta į universitetą. Įdomu tai, kad be Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudo ši privilegija negaliojo, o antspaudu disponavo kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, aktyvus kalvinistas. Steponas Batoras sugebėjo priversti vicekanclerį Eustachijų Valavičių, taip pat kalvinistą, antspauduoti dokumentą mažuoju antspaudu. Taip buvo įsteigtas Vilniaus universitetas, kuriam Žygimantas Augustas padovanojo apie 4 tūkst. leidinių iš savo asmeninės bibliotekos – tai laikoma Vilniaus universiteto bibliotekos pradžia.
Kai kalbama apie intelektines kovas, istorikė, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė pažymi reformacijos pradininko Abraomo Kulviečio pavyzdį. Europos universitetuose išsilavinimą įgijęs ir teisės daktaro laipsnį apgynęs Abraomas Kulvietis grįžo į Lietuvą, kur tuo metu būta tik pradinės mokyklos. Jis buvo pasirengęs švietimo ir dvasinio gyvenimo reformoms, savo išsilavinimu padarė įspūdį Lietuvos didžiajai kunigaikštienei ir Lenkijos karalienei Bonai Sforcai bei pateko į jos malonę. Globojamas valdovės, tačiau be Bažnyčios leidimo 1541 m. Abraomas Kulvietis Vilniuje įsteigė renesansinį švietimo židinį – pirmąją Lietuvos vidurinę mokyklą. Joje su bendradarbiais dėstė kalbas ir kitas humanitarines disciplinas. Nepriklausoma nuo Bažnyčios mokykla ir Abraomo Kulviečio idėjos apie reformų šalyje būtinybę papiktino Bažnyčios hierarchus. 1542 m. Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio iniciatyva buvo iškelta pirmoji Lietuvoje kontrreformacinė bažnytinio teismo byla. Valstybės gerovei dirbusio bajoro stojo ginti pati valdovė. Bona Sforca padėjo Abraomui Kulviečiui pabėgti pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą nuo, jos žodžiais tariant, tėvynėje jam gresiančio laužo.
„Taip Bona Sforca tapo išsilavinusio asmens gynėja, remianti teisę reikšti savo pažiūras ir tarnauti visuomenei, – teigia dr. J. Karpavičienė. – Bet kuriuo atveju, skirtingų konfesijų konkurencija ir idėjinis karas formavo tokias intelektines tradicijas, kurios skatino mokslo ir švietimo sistemos pažangą.“
Išsilavinimo reikšmė politiniame gyvenime
Sunku pasakyti, ar sėkmingai mokyklose buvo įgyvendinama mokymo programa, tačiau žinoma, kad retorika ir gramatika buvo pagrindinės, daugiausia dėmesio sulaukiančios disciplinos. Ilgą laiką viešasis kalbėjimas, kaip mokslo šaka, buvo užmirštas, ir tik šiandien iš naujo atrandamas politikų bei visuomenės veikėjų. O Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais XVI a. retorikos menas buvo prioritetinė išsilavinusio didiko savybė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos seimai buvo tas forumas, kuriame virė politinis gyvenimas, ir retorikos gebėjimai buvo vienas pagrindinių reikalavimų norint patekti į juos. Yra išlikę keletas amžininkų aprašymų apie įspūdingas politikų kalbas. Vienas jų – Žemaičių seniūno Jono Chodkevičiaus kalba, pasakyta lemiamu Liublino unijos derybų laikotarpiu kreipiantis į Žygimantą Augustą. Jonas Chodkevičius diplomatiškai sugebėjo išreikalauti Lietuvai daug palankesnių sąlygų, kuriomis buvo įtvirtintas ne Lietuvos prijungimas prie Lenkijos, kaip buvo planuota, bet lygiateisių valstybių konfederacija. Istoriniai šaltiniai byloja, kad po šios kalbos verkė visi – ir lietuviai, ir lenkai. Jono Chodkevičiaus išsilavinimas ir asmeninės savybės akivaizdžiai pagelbėjo priimant Lietuvai gyvybiškai svarbų politinį sprendimą.
Prof. R. Petrauskas pažymi, kad universitetinis išsilavinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo privalomas didikui, tačiau tai neturėjo nieko bendro su pareigybėmis valstybės tarnyboje. Padėtis valdovo dvare pirmiausia priklausė nuo kilmės. Tačiau didikai suvokė, kad norint gerai eiti savo pareigas, kurias lėmė likimas, būtina siekti tinkamo išsilavinimo. Ir nors didikų namų mokymas išliko esminis, šalia jo atsirado universitetinis.
Moterų išsilavinimas LDK
Lietuva perėmė vakarietiškas politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo tradicijas. Ir nors kilmingos moterys nesimokė universitetuose, jos buvo ne mažiau išsilavinusios negu didikai vyrai. Prof. R. Petrauskas teigia, kad istoriniai šaltiniai menkai atskleidžia moterų gyvenimą, tačiau iš įvairių užuominų galima spręsti, kad moterys atstovavo gana tipiškai namų mokymo tradicijai ir tiek Europoje, tiek Lietuvoje gaudavo tinkamą išsilavinimą. Yra išlikusi jau nuo XV a. pradžios kilmingų moterų privati korespondencija, pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės ranka rašyti laiškai, kurie atspindi didikių išsilavinimą. Žinoma, kad pirmosios Jogailos žmonos Jadvygos iniciatyva XIV a. pabaigoje Prahos universitete veikė Lietuvių kolegija, o ketvirtoji jo žmona Sofija Alšėniškė jau po valdovo mirties pasirūpino, kad Lenkijoje pasirodytų pirmoji į lenkų kalbą išversta Biblija – ji iki šiol vadinama Sofijos Biblija.