18-metis Karolis Antanas Stankevičius ir 19-metis Kasparas Mociūnas – Vilniaus universiteto pirmakursiai ir kokteilių baro „Paletė“ savininkai. Barą jie įkūrė dar būdami abiturientai.
„Utenoje trūko vietos, kur būtų galima nueiti pasibūti. Jaunimas su automobiliais rinkdavosi stovėjimo aikštelėse, sėdėdavo parkelyje. Kavinės dirba neilgai, picerijos visiems nusibodusios“, – pasakoja Karolis. Jis verslą turėjo jau anksčiau: iš pradžių gimnazijoje, o paskui mieste buvo atidaręs ledainę.
Pirmiausia vaikinams kilo idėja, o po to prasidėjo tinkamos vietos paieškos. Iš pradžių jie patalpų ieškojo internete, nepavykus, sėdo į automobilį ir pasižvalgė po miestą. Taip jie atsidūrė skvere Maironio gatvėje ir ant apleisto pastato išvydo skelbimą su užrašu „išnuomojama“.
Viename seniausių Utenos pastatų kadaise veikė skalbykla. Pastaruoju metu tragiškos būklės patalpose buvo radijo technikos taisyklos sandėlis. Išsinuomotas patalpas teko kardinaliai perdaryti: įvesti elektrą, kanalizaciją, vandenį, ventiliaciją, betonuoti grindis. Viską vaikinai darė patys, į pagalbą atėjo draugai ir tėvai. Samdyti meistrų neprireikė. Įrengimo darbai užtruko 3 mėnesius. Baras duris atvėrė paskutinį gegužės savaitgalį.
Kasparas puikiai pamena: vasario 3 d. gavo patalpų raktus, o gegužės 3 d. baigė glaistyti stalviršio siūles. Jauni verslininkai turėjo gauti licenciją alkoholiui. Tvarkyti dokumentus nemažai padėjo Verslo informavimo centras. Vaikinai tvirtina, kad atidaryti barą nebuvo sunku. Juokinga pasirodė tai, kad nuėjus į Registrų centrą registruoti pavadinimo, Karolio paprašė asmens dokumento – netikėjo, kad jis pilnametis. Jaunus verslininkus kiek nuvylė dokumentų tvarkymo tempai – atsakymo iš įvairių institucijų reikėdavo laukti savaites.
Orientuojasi į turinčius daugiau pinigų
Baro pavadinimas „Paletė“ atspindi interjerą: visi baro baldai pagaminti iš palečių. Dalį palečių vaikinai turėjo iš Karolio ledainės, dalį atidavė verslininkai. Patys vaikinai pasigamino net barą.
„Paletė“ dirba 19-2 val., nedarbo dienos – sekmadienis ir pirmadienis. „Visą vasarą pas mus buvo sausakimša. Iš pradžių atėjo visi, kam įdomu, paskui lankytojai atsisijojo ir liko tie, kurie turi šiek tiek daugiau pinigų. Dalis klientų – grįžę iš Anglijos, Norvegijos“, – sakė Karolis.
Uteniškiai gerai žinojo miestą, tad jiems nereikėjo jokių rinkos tyrimų. Verslininkų žodžiais tariant, Utenoje dar veikia du provincijos klubai. Žinia apie atidarytą barą greičiausiai pasklido tarp jaunimo, kuriam jo labiausiai ir trūko. Tačiau naują vietą pamažu atranda ir vyresnieji. Juos prisijaukinti užtrunka ilgiau. Čia užsuka ir miesto verslininkai, ir politikai.
Atėjus rudeniui žmonių antplūdis kiek atlėgo, tačiau verslininkai tikisi, kad lankytojų netrūks visus metus. Bare galima žaisti stalo futbolą, žiūrėti sporto varžybas. Beje, pasaulio futbolo čempionatą bare žiūrėjo kur kas daugiau žmonių nei krepšinį.
Kasparo teigimu, baro bendruomenė jau susiformavo, daugiausia lankosi tie patys žmonės. Gal dėl to iki šiol pavyko išvengti konfliktų. „Žmonės atėjo ir pamatė, kad čia viskas paprasta, padaryta pačių, nereikia priekabių ieškoti. Visi čia ateina ne prisigerti, o pabendrauti, todėl ir kainos šiek tiek provincijos sąlygomis didesnės. Mūsų tikslas – kad jie gautų gerų emocijų“, – aiškino Kasparas. Dalis žmonių sakė, kad bare galėtų būti pigiau, tačiau didinti alkoholio suvartojimą nėra jaunųjų verslininkų kiekis.
Pavyzdžiui, kokteilis „Long Island“ bare atsieina 18 Lt, pilstomas lietuviškas alus – 5-7 Lt. Baras siūlo apie 20 alaus rūšių. Bare populiariausias alus ir klasikiniai kokteiliai. Perskaičiuodami kainas į eurus, baro savininkai kainų neapvalino: pavyzdžiui, arbata kainuoja 87 euro centus.
Netoli baro įsikūrusi miesto policija. Iki šiol jos paslaugų neprireikė. Esant reikalui, saugumą pasiruošusi užtikrinti samdoma saugos bendrovė. Nuolatinio apsaugos darbuotojo baras nesamdo – taip parodoma, kad klientais pasitikima. Juoba baro savininkai pažįsta praktiškai kiekvieną lankytoją.
Pinigų investicijoms vaikinai buvo pasitaupę. Štai Kasparas po 11 klasės visą vasarą dirbo JAV, Karolis susitaupė iš ledainės. Pašnekovų tvirtinimu, baras dirba pelningai, tik dar neatsiėmė investicijų. Pagal verslo planą, „Paletė“ atsipirkti turėtų per metus.
Po darbo bare – į egzaminą
Vaikinai prisiminė, kai po darbo naktį bare rytą eidavo laikyti brandos egzaminų. „Patys į tai vėlėmės ir nereikia skųstis, žinojome, ką darome“, – kalbėjo Karolis. Darbas naktimis nesutrukdė gerai išlaikyti egzaminų ir įstoti į Vilniaus universitetą. Karolis studijuoja vadybą ir verslo administravimą, Kasparas – matematiką ir matematikos taikymą. Matematiką jis pasirinko, kad nereikėtų studijuoti kartu su verslo partneriu.
Karolis ir Kasparas bare dirba savaitgaliais, kada grįžta į Uteną. Be jų, bare dirba 3 darbuotojai, tarp kurių – geras draugas, padėjęs įrengti barą. Dalis darbuotojų pasisiūlė dar prieš „Paletės“ atidarymą, kuomet apie iniciatyvą parašė vietinis laikraštis. Gerų darbuotojų rasti sunku: daug kas ieško trumpalaikio darbo arba yra nekvalifikuoti. „Ateina žmogus, prieš tai dirbęs servise, CV su klaidomis, o jis sako eisiantis dirbti už baro. Reikia tam tikrų bendravimo įgūdžių: pilstyti ir plakti gali išmokti, tačiau išmokti bendrauti su žmonėmis žymiai sunkiau“, – kalbėjo Kasparas.
Kaip į sumanymą reagavo tėvai? Karolio tėvai prie sūnaus verslo bandymų jau buvo pripratę ir palaikė. Kasparo tėvai palaikė, tačiau baro idėja jų nenudžiugino. „Tėvams susiformavęs stereotipas, kad provincijos barai – šlapias klynas ir alubaris. Gal dėl to, kad žmonės mažiau keliavę, mažiau matę geros alkoholio vartojimo kultūros“, – teigė Kasparas. Pirmą mėnesį jo tėtis į barą net nėjo, nepadėjo tvarkytis. Vėliau, kai įsišnekėjo ir išgirdo sūnaus viziją, pradėjo palaikyti ir dabar nuolat užeina bei džiaugiasi.
Abu vaikinai daug dirba visuomeninėje veikloje ir savanoriauja. Jie pasakojo susidūrę su mąstymu, kad viską padarė tėvai. Tačiau, pašnekovų teigimu, tai tikrai netiesa – tėvai labiau palaikė morališkai.
Siūlo nemokamą bevielį ir galimybę atsiskaityti kortelėmis
„Paletėje“ siūlomas nemokamas bevielis internetas. Tai Utenoje negirdėtas dalykas, mat, sako pašnekovai, bevielis neveikia net „Čili“ picerijoje. Kiti klientai nustembą, kad nuo bet kokios sumos galima atsiskaityti kortelėmis. Patys baro savininkai stebisi, kad net dalyje Vilniaus barų atsiskaityti galima tik grynaisiais.
„Vieni sako, kad barą atidarėme anksti, aš manau, kad vos ne per vėlai: laiku spėjome įšokti į traukinį, nes studijų metu tą būtų buvę daryti sunku, dabar pats metas“, – pasakojo Kasparas.
Karolis kol kas viso gyvenimo su Utena nesieja. Kasparas mąsto priešingai – visai norėtų į Uteną grįžti. Vilnius jo kol kas nesužavėjo: erzina atstumai, spūstys, daug nepažįstamų žmonių. Tuo metu Utenoje daug ką pažįsti, bendravimas paprastesnis. Jo manymu, baras tapo inkaru, sulaikysiančiu Utenoje.
„Utena vienu metu buvo apmirusi, tačiau dabar atsigauna. Jaunimas pats krutina, dėl to ir mes pradėjome. Niekas už tave pats nepadarys“, – sako Kasparas.