Vienam Vilniaus universiteto studentui, kurio pavardė DELFI žinoma, užkliuvo S. Bytauto straipsnis „Šv. Arkangelas Mykolas krikščioniškoje tradicijoje ir bažnyčios tėvų raštuose“. 2010 m. šis straipsnis išspausdintas knygoje „Krikščionybės raidos kontekstai Žemaitijoje“, skirtoje žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui.
Į DELFI kreipęsis studentas įrodinėja, kad straipsnyje naudojama medžiaga, nurašyta nuo Ferdinando Holbocko knygos „Drauge su angelais ir šventaisiais: šventieji, kurie ypatingai bendravo su angelais“. Minėta knyga lietuvių kalba išleista 2003 m.
VU magistrantas nepatingėjo pasėdėti ir puslapiais sužymėti, kurios vietos nurašytos iš F. Holbocko knygos. Jei tikėsime magistru, šios ištraukos sudaro didesnę straipsnio dalį. Skaitant straipsnį, niekur nematyti bibliografinių nuorodų į minėtą knygą ir kabučių – iš straipsnio atrodo, kad mintys priklauso S. Bytautui. F. Holbocko knyga kaip šaltinis tik kartą nurodoma straipsnio pabaigoje.
Studentui S. Bytauto straipsnis pasirodė įtartinas, nes jis buvo skaitęs F. Holbocko knygą. Atidžiau paanalizavęs jis priėjo išvados, kad kai kurios F. Holbocko knygos dalys tiesiog nurašytos.
Autorius: atsiprašau, jei kas buvo ne taip
2010 m. Vytauto Didžiojo universitete disertaciją apsigynęs S. Bytautas dabar kunigauja Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kauno šv. Jurgio brolijoje.
„Citatos juk yra nurodytos, daug kas ten cituojama. Buvo tokia konferencija, po jos paprašė straipsnį atspausdinti“, – DELFI sakė S. Bytautas. Kunigas teigė pirmą kartą girdintis apie jam reiškiamus priekaištus. Jo tvirtinimu, straipsnis parašytas apie 2005-uosius, knyga išleista tik po penkmečio.
„Jeigu taip sako nesielgti, nesielgsiu, aš tikrai stengiausi parašyti. (…) Atsiprašau, jei kas buvo ne taip“, – į klausimą, ar tinkamai citavo F. Holbocko mintis, atsakė S. Bytautas. Jis tvirtino pats lankęsis vietovėse, kurios aprašomos straipsnyje.
V. Sadauskas: didžiausia bausmė – viešumas
V. Sadauskas atskleidė du dažniausiai su citavimu susijusių pažeidimų tipus. Pirmas – kuomet autorius pasižymi lektoriaus skaitytas mintis ir po kurio laiko jas naudoja rašto darbe. Tokiu atveju neįmanoma tiksliai nurodyti, iš kur ir kada informacija buvo gauta. Gali būti, kad tai nepiktybinė praktika – tiesiog neįmanoma nurodyti, kokie surinktos informacijos šaltiniai.
„Bet jei tu pateiki „manau“, „nusprendžiau“, „padariau“ arba cituoji pateikdamas informaciją taip, kad skaitytojas, vartotojas tai supranta kaip paties autoriaus atliktą tyrimą, grafiką ar dar kažką, čia dažniausiai ir prasideda mūsų šalyje esantis pradinis piktnaudžiavimas“, – kalbėjo V. Sadauskas.
Pasak akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus, tokio pobūdžio piktnaudžiavimai paplito, kai atsirado galimybė kopijuoti/įklijuoti (copy/paste). Anksčiau niekas į tai dėmesio nekreipė ir šių procesų nekontroliavo.
„Kad tokie negatyvūs reiškiniai paplito – labai negerai. Klausimas, kiek žmogus, nukopijavęs arba citavęs nenurodydamas autoriaus, pats pripažįsta ir gailisi. Jei tai buvo panaudota jo moksliniam straipsniui, vardo ir laipsnio suteikimui, tai jau labai negerai“, – aiškina V. Sadauskas.
V. Sadausko žiniomis, Norvegijoje tokiu atveju plagiatoriai „nurašomi“ visam gyvenimui. Kitose šalyse yra praktikų, kai vertinamas žmogaus prisipažinimas. „Pati didžiausia bausmė mokslininkui, tyrėjui – viešas jo įvardijimas. Lietuvoje asmenybės patikimumas gal dar nėra tiek branginamas, bet štai Austrijoje prie mokslininko pavardės atsiduria prierašas, kad minėtas mokslininkas suklastojo tyrimo rezultatus. Koks tyrimų institutas, kokia kompanija norės samdytis tokį tyrėją“, – kalbėjo kontrolierius.
Pasak jo, analogiška situacija su studentu – rimtesnis darbdavys sukčiavusio studento nepriims į darbą. Tuo metu Lietuvoje jokio plagiatorių registro ir viešai prieinamos duomenų bazės nėra.
Kai V. Sadausko vadovaujama komanda pradės darbą, ketina įvertinti kunigo S. Bytauto straipsnį.