Filmo režisierė Julija Ciurupa dalinasi mintimis apie projektą, filmą ir kūrybinius iššūkius.
- Kaip kilo mintis išmėginti savo jėgas „Misija Sibiras“ projekte?
- Tai yra projektas ne tik apie istoriją, užduotis ir tikslus, kuriuos tu vežiesi – sutvarkyti kapines, pastatyti atminimo kryžius, paskui, grįžus į Lietuvą, skleisti šią idėją – bet šis projektas man asmeniškai yra ir apie draugystę – jaunų žmonių, visiškai nepažįstamų vienetų. Visi šiais laikais yra labai savarankiški, visi itin stiprios asmenybės, tad man buvo įdomu stebėti, kaip tos asmenybės – visiškai svetimi vienas kitam žmonės – nuvažiavę tampa draugais ir tikra komanda. Būtent ši projekto pusė mane labai „užkabino“. Atrodo, niekada su šiais žmonėmis neturėtum nieko bendra, bet dėl vieno tikslo žmonės susivienija ir tampa komanda.
- Ar filmo kūrimas padėjo dar labiau įsijausti į projektą, o gal priešingai – atitolino nuo jo, kuomet reikėjo analizuoti bei spręsti, ką filmuoti ir kas bus parodyta?
- Aš jaučiausi atliekanti dvigubą misiją, tai buvo didžiulis darbas. Neapsimetinėsiu, kad tai buvo paprasta. Visų pirma, sukūrusi juodraštį, pati mačiau ir žmonės, kurie padėjo kurti filmą, perspėjo, kad matosi mano neapsisprendimas, ar esu dalyvė, ar žurnalistė. Man buvo beprotiškai sunku, nes savo darbe aš esu žurnalistė, žmogus, kuris stebi iš šalies ir pasakoja istoriją. Tad vykdama į Sibirą galvojau, kad tik kursiu ir stebėsiu iš šalies, tačiau nuvažiavus įvyko lūžis, nes visų pirma esi žmogus, o tik po to – žurnalistas.
- Ko žiūrovai gali tikėtis iš filmo? Ar dalyviai ruošdavosi filmavimams, ar filmavote kasdienybę?
- Tai buvo ta tikroji dokumentika. Mes neturėjome nė vienos scenos, kurioje būtų atkurti įvykiai – ką nufilmavome, tą ir parsivežėme. Filmo idėja buvo surinkti dienoraštį, kiekvieną dieną „aprašant“ vaizdu. Kasdien sau stengiausi išsigryninti, kas man yra tos dienos herojus. Važiavau su tikslu filme parodyti kiek įmanoma daugiau žmonių. Natūralu, kad vieni yra atviresni, daugiau kalbantys, todėl filme vis dėlto išryškėja keli herojai.
- Filmo trukmė – 55 minutės. Turbūt per tiek laiko sunku atskleisti dviejų savaičių patirtį. Ką akcentavote filme?
- Tai bus devintas projekto filmas. Prieš išvažiuodama jo kurti, peržiūrėjau visus kitus. Buvo tikrai didžiulis iššūkis sugalvoti, kaip tas filmas galėtų atrodyti, nes Donatas Žvirblis yra sukūręs filmą apie visą projektą, praėjusių metų Eglės Marijos Želvytės filmas pasižymėjo emocijomis, todėl norėjau sukurti tokį filmą, kokio dar niekada nebuvo. Peržiūrėjusi visus filmus pagalvojau, kad niekada nebuvo filmo, kuris būtų apie ekspediciją: ką žmonės ten patiria per dvi savaites, kokiomis sąlygomis gyvena. Norėjau parodyti, kaip tie šešiolika vienetų tampa komanda. Ir atrodo, kad man pavyko.
Norėjau žymiai daugiau papasakoti apie gamtą, bet, deja, trumpinant filmą teko labai daug scenų atsisakyti. Svarbią filmo dalį užima atlikti darbai. Grįžus iš ekspedicijos paprasta visiems pasakoti, kaip pastatei aštuonis kryžius ar kiek nukeliavai. Kitas skeptiškai pasiklauso, ir tie skaičiai pasimeta, o kai filme pamatai, kaip tos kapinės iš tiesų yra tvarkomos, kaip atrodo kryžiai, statyti rankomis, tuomet tie nuveikti darbai, parodyti vaizdu, patvirtina mūsų darbą.
- „Misija Sibiras“ gyvuoja jau dešimt metų, įvyko 14 ekspedicijų, o norinčiųjų dalyvauti projekte anketų organizatoriai sulaukė daugiau nei 10 000. Ką patartumėte tiems, kurie nori tapti projekto dalimi?
- Norintiems nieko nereikia patarti – jie jau nori. Reikia kreiptis į tuos, kurie niekada nemanė, kad tai būtų įdomu, arba „eik tu, aš gyvenime nenueičiau“. Projekto pristatymuose visiems rodau savo pavyzdį: pažiūrėkit į mane, kiek aš sveriu, kokio aš esu ūgio ir kaip aš galiu panešti 15 kg kuprinę. Aš sugebėjau tai padaryti ir tikrai nezyziau ir nesiskundžiau. Jeigu galiu aš, tai gali bet kas iš visų jaunų žmonių.
O kodėl reikia? Prieš atsakant sau į šį klausimą, reikia pagalvoti, kad tavo gyvenimas gali pasikeisti, įgauti visai kitų spalvų, gali atrasti žmonių, apie kuriuos nė nebūtum pagalvojęs. Kai rodžiau filmą keliems savo kolegoms, jie man sakė: „Geras, tai yra pirmas filmas, kuriame pavyko užfiksuoti nuotykį. Žmonės leidžiasi į nuotykį.“ Manau, kad jaunam žmogui nuotykis yra tai, kas patraukia pirmiausia. Aš galiu pažadėti, kad jeigu tik sugalvosite dalyvauti bandomajame žygyje ir pateksite į naują ekspediciją, tai tikrai bus didelis nuotykis. Aš gyvenime didesnio nesu turėjusi...
- Pateikite bent užuominą apie filmo paslaptį, mat pavadinimo antroji dalis skamba „...arba kaip mes gėrėme kavą su bobute“. Gal galite šiek tiek papasakoti, kokia gi tai istorija?
- Galiu pasakyti tik tiek, kad ta bobutė nėra mūsų sutikta tremtinė, kaip gali kažkam pasirodyti. Tikrai ne, čia ne apie tokį paviršių kalbame. Prasmė yra kur kas giliau, tad kviečiu pasižiūrėti filmą!
Filmas „Misija Sibiras'15: keturiolika nežinomybės dienų arba kaip mes gėrėme kavą su bobute“ bus rodomas 2016 m. kovo 11 d. 22:40 per LRT televiziją. Peržiūrėję filmą parašykite recenziją (apimtis 300-500 žodžių), atsiųskite ją iki kovo 31 dienos adresu jauniems@jauniems.lt, o balandžio 4 dieną paskelbsime nugalėtoją.
