Dės apynasrį negabiems turtingų tėvelių vaikučiams

Viskas paversta komercija – reikia stabdyti aukštųjų mokyklų pasipinigavimą, tvirtina švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus. Taip jis reaguoja į aukštųjų mokyklų praktiką priimti prastai besimokančius, bet už studijas mokėti visą kainą sutinkančius studentus.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) pagaliau gavo galutinius skaičius, kiek pirmakursių rugsėjį pradėjo studijas aukštosiose mokyklose. Skaičiai vis kito, nes pasibaigus bendrajam priėmimui, aukštosios dar atskirai priiminėjo į mokamas vietas. Į jas dauguma aukštųjų priima praktiškai bet kokio lygio studentus – svarbu turėti brandos atestatą ir storą piniginę, mat už studijas teks susimokėti visą kainą.

Aiškėja, kad dalis universitetų daugiau studentų priviliojo į mokamas, o ne į valstybės finansuojamas vietas. Nemokamai studijuoja ir krepšelius gauna geriausiais rezultatais baigę mokyklas, į mokamas paprastai nugula negavusieji krepšelio.

Didžiausias kontrastas Mykolo Romerio universitete – mokamose vietose 1797 studentai, valstybės finansuojamose – tik 235. Klaipėdos universitetas į valstybės finansuojamas vietas priėmė 566 studentus, į nemokamas – tik 293. Lietuvos edukologijos universitete į mokamas ir valstybės finansuojamas vietas priimta po lygiai – po 357 studentus.

Lietuvos sporto universitetas į nemokamas vietas pritraukė tik 97 studentus, o mokamose vietose studijuoja 318. Šiaulių universitetas į nemokamas vietas priėmė 168 studentus, į mokamas – 341. Vytauto Didžiojo universitetas į valstybės finansuojamas vietas priėmė 674, į mokamas – 871 studentą.

Kada studijas baigia 100 proc. įstojusiųjų

„Viskas paversta komercija. Santykis mokančių ir nemokančių jau dabar yra 52 proc. nemokančių su 48 proc. mokančių“, – konstatuoja švietimo ir mokslo viceministras R. Vaitkus.

Konstitucinis teismas (KT) dar 2008 m. išaiškino, kad aukštosios mokyklos turi teisę priimti studentus studijuoti savo lėšomis. „Nėra jokio reguliacinio mechanizmo, kuris iš esmės pasakytų aukštosioms mokykloms, kad šiukšu jūs negalite priimti tokių studentų su tokiais balais“, – sako R. Vaitkus. Mokslo ir studijų įstatymas reguliuoja tik keliamus reikalavimus valstybės finansuojamoms vietoms. Norint ką nors padaryti su mokamomis, reikėtų iš esmės keisti teisinę bazę. Keičiant Mokslo ir studijų įstatymą, ŠMM numato įtvirtinti naują santykių su aukštosiomis mokyklomis liniją.

„Pirmiausia su aukštosiomis mokyklomis norime turėti sutartis, kuriose būtų atspindėtas ne tik stojančiųjų į valstybės finansuojamas vietas maksimalus skaičius, bet taip pat ir studentų, kurie galėtų studijuoti aukštosiose mokyklose savo lėšomis, skaičius“, – planus atskleidžia viceministras.

R. Vaitkus tikisi, kad ministerijai tokiu būdu atsirastų įrankis šalyje reguliuoti studentų skaičių ir įvesti kokybinius parametrus. „Kai kurie universitetai priėmimą į aukštąsias mokyklas pavertė tam tikra verslo sritimi ir nebe taip svarbu kokybė. Jeigu iš tikrųjų ateina nepasiruošę, nemotyvuoti studentai, jei ateina dažniausiai tik dėl diplomo, o aukštoji mokykla žiūri pro pirštus į tokių studentų studijas nuleisdama kartelę, kadangi jis atneša pinigus, savaime suprantama, tokio studento parengimo kokybė prasta“, – konstatuoja R. Vaitkus.

Pasak jo, tarptautiniai ekspertai ne kartą į tai atkreipė dėmesį. Štai šią savaitę R. Vaitkus turėjo rimtą pokalbį su ekspertais, vertinančiais pedagogų rengimo programas. „Daug nusiskundimų buvo dėl to, kad tik vienas grupėje studijuojantis žmogus nemoka už studijas – likusieji moka. Buvo kalbama apie ikimokyklinio ugdymo specialistų rengimą ir atkreiptas dėmesys, kad iš tos grupės niekas neiškrenta – visi baigia studijas. Kaip gali būti, kad iškritimo lygis daugelyje aukštųjų mokyklų 14-20 proc., o vienoje kitoje programoje visi pabaigia šimtu procentų?“, – stebisi pašnekovas.

Pasak R. Vaitkaus, ekspertai klausia, ar nėra nuleista kartelė. Jiems kilo klausimas, ar Lietuvoje parengti absolventai galės dirbti kitose šalyse – ar užsienyje bus pripažinta jų kvalifikacija.

„Aišku, gal tai daugiau kelių ekspertų pasvarstymas, bet tai jau yra signalas, kad pasipinigavimo srityje reikia imti reguliuoti sferą ir kad priimant studentus turi būti saikas. Jeigu nėra galimybės studijuoti, priimti studentų, reikėtų persitvarkyti ir žiūrėti, kokioje srityje aukštosios mokyklos stiprios ir ką reikėtų daryti“, – kalbėjo R. Vaitkus. Pasak jo, pasipinigavimo elementų nemažai tiek valstybinėse, tiek privačiose aukštosiose.

Kieno desperacija didžiausia

„Priimama ir su žemais balais“, – patvirtina Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentas Pranas Žiliukas. Tačiau, sako P. Žiliukas, labai sunku pasakyti, su kokiais balais įstojama į mokamas vietas.

Jei į valstybės finansuojamoms vietoms taikoma vienoda konkursinio balo sandara, tai valstybės nefinansuojamų vietų konkursinis balas skaičiuojamas pagal aukštųjų mokyklų priėmimo taisykles. Norint lyginti nefinansuojamų vietų konkursinius balus, tektų šalia pasidėti kiekvienos aukštosios mokyklos priėmimo taisykles ir išvedinėti lyginimo formules. Be to, kai kurios aukštosios mokyklos, visų pirma, privačios, gana daug asmenų priima ne per bendrąjį priėmimą, o tiek prieš jį, tiek po jo.

ŠMM turi duomenis apie vidutinius kviečiamųjų studijuoti balus į aukštąsias.

Juos peržvelgęs Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių ryšių katedros vyriausiasis mokslinis bendradarbis, Lietuvos mokslo tarybos ekspertas Ainius Lašas daro išvadą, kad vieni universitetai į mokamas vietas kviečia ganėtinai stiprius kandidatus, o kiti – vos ne visus. Liūdniausiai šiuo atveju A. Lašui atrodo Aleksandro Stulginskio universitetas, Šiaulių universitetas ir Lietuvos edukologijos universitetas. Geriausia situacija, anot jo, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Vilniaus universitete bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

„Vertinimas čia paprastas: vieniems universitetams studentų netrūksta, o kiti vos sugeba galą su galu sudurti. Kažkuria prasme tuos vidutinius balus galima vertinti kaip universitetų ir kolegijų desperacijos indeksą – kuo mažesni vidurkiai, tuo didesnė desperacija“, – sako A. Lašas.

A.Lašas: bandoma pratempti dar metelius

„Apie aukštojo mokslo verslą galima kalbėti nebent tik kaip apie pastangas išgyventi. Netgi tokiems privataus aukštojo mokslo flagmanams kaip ISM dabartinėmis sąlygomis nėra lengva. Kiti keičia universitetų bei jų siūlomų programų pavadinimus, vengia įvesti konkursinio balo minimumą, užsiiminėja lobizmu Vyriausybėje siekdami „išmušti“ daugiau tikslinių vietų. Taip ir bandoma pratempti dar metelius kitus vietoje to, kad būtų mąstoma apie ilgalaikę strategiją“, – daro išvadą A. Lašas.

Pasak A. Lašo, pasaulyje yra visokių pavyzdžių, bet jei mes norime lygiuotis į geriausius, tada reikia konsoliduoti ir optimizuoti resursus. „Ką šiuo atveju gali padaryti ŠMM turint omenyje aukštųjų mokyklų autonomijos garantijas? Vienas žingsnis būtų tikslines vietas nustatinėti pagal skaidrius kriterijus, pavyzdžiui pagal darbdavių apklausą. Tada būtų išvengta šito proceso politizavimo“, – siūlo A. Lašas.

Antras radikalesnis žingsnis – priimti nuostatą, jog į valstybinius universitetus būtų priimami tik gerai besimokę absolventai. Tačiau kaip apibrėžti „gerai besimokiusį absolventą“? Pašnekovo teigimu, tai tie, kurių konkursinis balas aukštesnis nei vidurkis.

„Tai apkarpytų stojančiųjų į universitetus srautus ir nukreiptų juos į kolegijas. Mokymo procese būtų galima taikyti tą patį kriterijų užtikrinant gerai besimokantiems nemokamą aukštąjį mokslą“, – mano Oksfordo universiteto Politikos ir tarptautinių ryšių katedros vyriausiasis mokslinis bendradarbis.