Žuvo iškart po pamokų
S. Paulikas laisvėje – jau gerą savaitę, nors iš pataisos namų turėjo išeiti tik kitų metų lapkričio 8 dieną. Jam buvo paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri prasidėjo nuo 2007 metų lapkričio 8 dienos, nes tądien jis buvo sulaikytas ir suimtas.
Buvęs policininkas nuteistas už tai, kad neblaivus vairuodamas automobilį „BMW“ per Aleksandrijos gyvenvietę skriejo maždaug 105 kilometrų per valandą greičiu.
Tuo metu miestelio pagrindinėje mokykloje kaip tik neseniai buvo pasibaigusios pamokos ir trys draugai – dešimtmečiai berniukai – šalikele ėjo namo.
Berniukus S. Pauliko vairuojamas automobilis tiesiog nušlavė nuo šalikelės. Smūgio būta tokio stipraus, kad „BMW“ dar trenkėsi į elektros stulpą bei jį išvertė.
Iškart po avarijos S. Paulikas įsėdo į privažiavusio draugo automobilį ir pabėgo iš įvykio vietos. Po paros jis buvo surastas ir suimtas.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas jam skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę ir kiekvieno žuvusio berniuko šeimai priteisė sumokėti po 1 mln. litų atlyginti neturtinę žalą.
Tačiau aukštesnių instancijų teismai bausmė šiek tiek sumažino – skyrė 9 metus laisvės atėmimo, o neturtinę žalą sumažino iki 300 tūkst. litų kiekvienai šeimai.
Jau matė parduotuvėje
Avarijoje žuvę Aurimas Petkus, Mindaugas Kubilius ir Simonas Bučkus šiemet būtų sulaukę pilnametystės.
„Tai buvo kone patys šauniausi berniukai savo klasėje, visi jie puikiai mokėsi, turėjo daug svajonių. Vienas girto vairuotojo smūgis automobiliu ir viskas žlugo, vaikų nebėra. Jų nesugrąžins ir tai, kad S. Paulikas maždaug pusantrų metų anksčiau paleistas į laisvę. Nieko nepakeisi“, – teigė Aleksandrijos pagrindinės mokyklos direktorė Ona Gerulskienė.
Ji pripažino, kad žinia apie S. Pauliko paleidimą į laisvę buvo nemaloni staigmena.
„Dar negirdėjau, kad žmonės bruzdėtų, organizuotų kokias nors protesto akcijas ar panašiai. Nors žmonės jau kalba, kad S. Pauliką matė parduotuvėje, kad jis tikrai laisvėje. Gal nieko ir nebus, nes nieko juk ir nepakeisi. Apmaudu tik tai, kad nebėra tokių gerų vaikų. Gaila ir tų berniukų tėvų, kuriems žinia apie jų vaikų žudiko paleidimą į laisvę buvo šokas“, – sunkiai žodžius rinko O.Gerulskienė.
Išgirdo ir nepatikėjo
Vieno iš žuvusių berniukų – M. Kubiliaus tėvas Adomas Kubilius kiekvieną rytą, kai eina į darbą, privalo eiti pro tą vietą, kur buvo užmuštas jo vaikas.
Vyras Alekandrijos pagrindinėje mokykloje dirba ūkvedžiu. „Kiekvieną dieną širdį lyg peiliais kas pjaustytų. Sakoma, kad laikas gydo žaizdas, tačiau tai nėra tiesa. Žinoma, pirmaisiais metais buvo dar sunkiau, net nesuvokiau, kas įvyko, o dar į teismus reikėjo važinėti. Bet ir šiandien labai skauda, labai. Jei turėčiau pasirinkimą, nedirbčiau šioje mokykloje, kur tiek daug prisiminimų apie sūnų. Tačiau nėra iš ko rinktis, darbai nesimėto“, – ašaros sužvilgo A. Kubiliaus akyse.
Anksčiau mokykloje dirbo ir kito užmušto berniuko mama, tačiau ji iš darbo išėjo. Dviejų nukentėjusių šeimų maitintojai yra išvykę uždarbiauti į Norvegiją.
Žinia apie tai, kad S. Paulikui jau atsivėrė kalėjimo vartai, nors už grotų jis turėjo praleisti dar daugiau nei pusantrų metų, A. Kubiliui buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
„Išgirdau per žinias ir nepatikėjau, bet paskui paaiškėjo, kad tai tiesa. Aš buvau parašęs raštą, kad mane informuotų, kai S. Paulikas bus paleistas į laisvę, tačiau jokios informacijos negavau. Gal dar prokurorai ką nors darys. Sakote, kad nieko negalima padaryti? Nieko nesuprantu, kaip taip galėjo atsitikti“, – šokiruotas vis dar buvo pašnekovas.
Tačiau jis tvirtino, kad su tokia padėtimi lieka tik susitaikyti. „Nežinau, ar tie pusantrų metų kalėjime dar ką nors būtų pakeitę, juk mūsų vaikų vis tiek neprikelsi. Mano sūnui vasario 7 dieną būtų sukakę 18 metų. Kažkaip buvo ramiau, kad S. Paulikas uždarytas. Nors dabar, kai paleistas anksčiau laiko, gali būti, nors to nelinkiu, kad vėl ko nors prisidirbs. Gal vėl prisigers, ką nors iškrės ir bus grąžintas kalėjimą. Svarbiausia, kad nebūtų aukų“, – pabrėžė A. Kubilius.
SMS žinutėje – nė žodžio
Paklaustas, ar S. Paulikas nors kartą atsiprašė pražudytų vaikų tėvų, A. Kubilius staiga prisiminė keistą sutapimą.
„Sekmadienį gavau keistą sms žinutę. Siuntėjo telefono numeris man buvo nepažįstamas, o žinutės laukas tuščias – nė žodžio neparašyta. Pasirodė labai keista, pagalvojau, jog kažkas suklydo, o po kelių dienų sužinau, kad S. Paulikas laisvėje. Gal tai kaip nors susiję?“ – svarstė pašnekovas.
Žodį „atsiprašau“ iš S. Pauliko lūpų jis vieną kartą girdėjo. „Kai teisme jo paklausė, ar gailisi, jis pasakė, kad atsiprašo. Tačiau žiūrėjo į teisėją, o ne į mus, užmuštų vaikų tėvus“, – teigė A. Kubilius.
Jis nesitiki, kad laisvėje nuo šiol gyvensiantis S. Paulikas sūnų netekusioms šeimoms atlygins neturtinę žalą.
Kol kas iš priteistų 900 tūkst. litų jis yra sumokėjęs kiek daugiau nei 2 tūkst. litų. „Pirmaisiais metais juk nieko negavome, o paskui pervesdavo po 17 ar 18 litų per mėnesį ir tai ne kiekvieną. Netikiu, kad dabar jis puls ieškoti darbo, kad galėtų mums mokėti. Kam dirbti ir mokėti, jei galima to išvengti?“ – nors ir retoriškai klausė, bet atsakymu į tokį klausimą neabejojo A. Kubilius.
Paklaustas, ar jis bent įsivaizduoja, kaip elgsis, kai sutiks S. Pauliką, pašnekovas tikino, jog stengsis nereaguoti. „Pulti muštis tikrai nepulsiu, bet ir nesisveikinsiu. Jis to nenusipelnė“, – teigė A. Kubilius.
Svarbiausia, kad atgailautų
2007 metų rudenį Aleksandrijos seniūnijos seniūno pavaduotoju dirbęs, o dabar seniūno pareigas einantis Edmundas Bertulis tą kruviną avariją prisimena taip, lyg ji būtų vakar įvykusi.
„Manau, kad tas rezonansinis įvykis gyvas Aleksandrijos miestelio žmonių mintyse, jau nekalbu apie žuvusių vaikų tėvelius. Tai, ką padarė S. Paulikas, yra nepateisinama, todėl ir žinia, kad jis į laisvę paleistas iki galo neatlikęs paskirtos bausmės yra labai sukrečianti“, – kalbėjo seniūnas.
Jis svarstė, jog viena vertus, S. Paulikas nelaisvėje turėjo praleisti tiek laiko, kiek skyrė teismas.
„Kita vertus, galbūt tie pusantrų metų nieko nebūtų pakeitę, jis didesnę bausmę dalį jau atsėdėjo. Dabar, kai jis jau laisvėje, svarbiausia, kad atgailautų ir kuo greičiau žuvusių vaikų tėvams atlygintų patirtą žalą, nors ji pinigais ir neišmatuojama. Tačiau finansinė parama, kurių reikia kitiems tų šeimų vaikams, tikrai labai praverstų“, – įsitikinęs E. Bertulis.
Berniukai, kurie žuvo per avariją, buvo vieninteliai sūnūs savo šeimose, jie brolių neturėjo – tik seseris.
„Niekaip negalime suprasti, už ką likimas taip nubaudė tas šeimas, kad jos neteko savo berniukų. Šeimos tokios malonios, labai rūpinasi savo vaikais. Viena jų, praėjus keleriems metams, po sūnaus netekties susilaukė dukters. Su žuvusių berniukų tėvais susitinku, juk gyvename tame pačiame miestelyje, tačiau stengiamės skaudžios temos neliesti. Be to, per tą tragediją nukentėjo ne trys, o keturios šeimos. Užmuštų berniukų tėvai netek savo sūnų. Tačiau S. Pauliko tėvas, po kraupios avarijos praėjus pusantrų metų, mirė, o mamą neseniai ištiko insultas, ji dabar reabilitacijoje,, Manau, kad tai taip pat yra avarijos pasekmės. Todėl labai tikiuosi, kad S. Paulikas tikrai atgailaus ir visais būdais stengsis bent kažkiek ištaisyti tai, ką padarė“, - vylėsi Aleksandrijos seniūnas.
Toje vietoje, apie 100 metrų nuo mokyklos, kur buvo užmušt berniukai, pastatytas simbolinis paminklas. Jame iškalti žodžiai: „Galėjau žengti dar tolį, žiauri mirtis pakirto pakely. Liko tik klasė, knygos, draugai, liko skausmas tėvelių, artimųjų širdy“.
Visi trys berniukai palaidoti greta mokyklos esančiose mietelio kapinėse. Jų kapai – viena šalia kito. Ant paminklų visada padėtos nedidelės angelų skulptūros, simbolizuojančios, jog iš šio pasaulio buvo išplėšti angelai.