Kaip R. Zamolskis gyveno Rusijoje, kaip jam pavyko nuslėpti savo praeitį, kaip iš tikrųjų jis buvo sulaikytas ir kodėl visiems atrodė, kad jis apsimetė šventiku, nors tebuvo paprastas ūkininkas, ir kaip jam pavyko užkariauti išsiskyrusios ir tuo metu labai vienišos rusaitės širdį?
Kas tas ieškomiausiu galvažudžiu laikomas R. Zamolskis, kodėl jį Rusijos ir Lietuvos pareigūnai laiko labai pavojingu nusikaltėliu, o nė sekundės apie jį galvoti nenustojanti Svetlana aiškina, kad jos sutuoktinis negalėjo ne tik žudyti, bet ir išvis nuskriausti kitų žmonių? Kaip šiandien laiką už grotų leidžia Lietuvos pareigūnams iki šiol taip ir nepasiekiamas R. Zamolskis?
Išskirtiniame interviu DELFI Jekaterinburge gyvenanti R. Zamolskio sutuoktinė Svetlana Miakotina prisipažino, kad bet kokia kaina sieks įrodyti, jog pareigūnai už grotų patalpino visiškai nekaltą žmogų, su kuriuo norima susidoroti. „Visi trokšta jo mirties“, – įsitikinusi dviejų vaikų motina.
„Noriu, kad mano vyrui būtų suteikta galimybė gintis ir apsiginti, įrodyti savo tiesą, juk Lietuvos valdžia tiek metų to daryti neleido, tik kaltino ir kalbėjo visokias nesąmones“, – sakė ji.
– Svetlana, papasakokite, kada ir kaip susipažinote su R. Zamolskiu?
– 2003 m. rugpjūtį. Susipažinome per Jekaterinburgo miesto šventę prie Šartašo ežero. Ten ilsėjosi mano draugai. Visos poros jau buvo sukūrusios šeimas, tik aš buvau viena – tada buvau išsiskyrusi. Šventėje buvo ir vieno iš draugų sesuo su savo antrąja puse, tas vyras ir pakvietė Gabiką – taip man tada prisistatė R. Zamolskis. Jis taip pat buvo vienišas. Aukštas, gražus – ko dar gali norėti moteris?
– O kada pradėjote kartu gyventi?
– Kai susipažinome, mano mama ką tik buvo išėjusi į pensiją. Gamykloje jai mokėjo išmokas, aš turėjau savų pinigų už mažame mieste parduotą butą, kurį buvau paveldėjusi. Įsigijome 12 kv. metrų kambarį trijų kambarių bute Jekaterinburge. Ten ir gyvenome – pasidarėme remontą, vyras pats pagamino baldus.
Vėliau tą kambarį pelningai pardavėme. Už gautus pinigus per nekilnojamojo turto agentūrą įsigijome erdvesnį – 20 kv. metrų kambarį jau pačiame Jekaterinburgo centre. Tik šį kartą mums nepasisekė – vos tik baigėme remontą, atsirado pirmosios eilės palikimo gavėjų (kambarį mums pardavė palikimą gavusi moteris). Tampėmės po teismus, dvejus metus kankinomės. Netgi teko vykti į Maskvą, kreiptis į Rusijos generalinę prokuratūrą. Teismus laimėjome, o tą kambarį galiausiai pardavėme ir už tuos pinigus Maskvoje nusipirkome namelį ant ratų, kuriame pragyvenome pirmuosius metus kaime.
Iš pradžių gyvenome iš pinigų, kuriuos gaudavome už atliktus butų remonto darbus. Be to, vyras uždarbiavo ir ritualinių paslaugų firmoje – statė paminklus, padėjo žmonėms teisiniais klausimais, ruošė dokumentus. Taip pat pjaudavo žolę daržuose, soduose, laukuose, padėjo kitiems ūkininkams tiek sodinant, tiek nuimant derlių, valydavo sniegą.
Kaimo glūdumoje niekada negyvenome, gyvenome gyvame kaime (Čeliabinsko srityje, rajone Kaslinskij – aut. past.), kur ilsėtis atvažiuodavo žmonės ne tik iš aplinkinių miestų, bet ir iš kitų sričių. Buvome visiems matomi, niekada nesislapstėme, visi mus gerbė.
Kai vyrą sulaikė, vos per vieną dieną užsitikrinau daugiau kaip 80 žmonių paramą, kurie raštu išreiškė palaikymą mano vyrui ir už jį pasirašė teigiamoje charakteristikoje. Būčiau turėjusi daugiau laiko, būčiau ir daugiau tokių liudijimų surinkusi. Žmonės pasirašė puikiai žinodami, kuo jis kaltinamas.
– O kada sužinojote, kad Jūsų vyras yra ne tas žmogus, kuriuo jis apsimeta – juk jam metami kaltinimai dėl baisių nusikaltimų Lietuvoje?
– Pirmą kartą apie tai išgirdau 2013 m., kai jį pirmą kartą bandė sulaikyti mūsų ūkyje, kažką apie kalbėjo tyrėjai, operatyvininkai ir žiniasklaida. Ir tik po sulaikymo 2014 m. pradėjau daugiau ta tema domėtis, skaityti, ką rašo Baltijos šalių žiniasklaida, panorau išsiaiškinti, iš kur visa tai.
Žinote, spaudoje pasirodžiusi informacija, kad jis žudikas, man pasirodė tarsi kažkieno užsakymas, tarsi jis kam nors būtų neparankus, ir jį paprasčiausiai nusprendė bet kokia kaina sunaikinti. Juk šiais laikais norint žmogų sunaikinti, tereikia reikiamą informaciją perduoti žiniasklaidai – pavyzdžiui, sulaikymo dieną į Jekaterinburgą mes atvažiavome tvarkyti savo buitinių reikalų, o laikraščiai rašė, kad atvykome žudyti Daržovių bazės direktoriaus.
Buvo gyvenime toks nutikimas, daugeliui apie tai pasakojau. Kartą grįžta mano mama iš parduotuvės ir sako: „Ant parduotuvės durų kabo pranešimas, ieškomas vyras, rašoma dėl ko, viskas kaip priklauso, prašo pranešti jį mačiusiuosius ir t. t.“. Mama apimta emocijų. O mano vyras ją ramina ir sako: „Brangi uošve, ar esate tikra, kad šis vyras iš tikrųjų toks, kaip apie jį rašo? Matėte savo akimis? Puikiai žinote, kokiais laikais gyvename, jeigu vienas ar kitas žmogus kam nors neįtinka, apie jį galima parašyti kokią bjaurastį, ir žmonės jį sunaikins patys, atsuks jam nugaras ir atiduos į neteisingumo rankas. Tad nereikia, nepažįstant žmogaus, skubėti daryti išvadas ir, kaip sakoma, parduoti jo už 30 sidabrinių – yra Dievas, jis viską mato, Dievas ir teis“.
Ir šiandien prisimenu šiuos jo žodžius. Dabar, kai apie savo vyrą girdžiu tiek negerų dalykų, viduje jaučiuosi labai pasimetusi, nes puikiai žinau, koks jis yra iš tikrųjų, kad tokių kaip jis daugiau net nėra.
Jis tikrai nepriklausė jokiai grupuotei, nes jiems paprasčiausi nepakeliui, nesutampa požiūriai. Romas yra labai teisingas ir sąžiningas žmogus – toks teisingas, jog man atrodo kaip žmogus iš sovietinės praeities, kai gyveno herojai ir tikri patriotai, jį netgi laikau savotišku ateiviu iš kitos planetos, nes tokių žmonių mūsų žemėje gal net nebėra.
Tik dabar jis man laiškuose rašo, kaip augo, kaip mokėsi mokykloje, kokia buvo jo jaunystė. Šią informaciją perdaviau ir valdžios struktūroms, tačiau manęs niekas neišgirdo.
Viliuosi, kad dar liko adekvačių, zombiais nevirtusių žmonių. Žmonių, kurie objektyviai vertina situaciją ir gali mums padėti susitvarkyti su ta visa pasenusia sistema, užkirsti kelią paskutinių šiame pasaulyje likusių gerų žmonių, galinčių visiems atnešti nemenkos naudos, naikinimui. Tokių, kurie tiesiog nenuleidžia rankų, o eina į priekį. Tokių, kuriems paklūsta naujausios technologijos.
– Ką R. Zamolskis Jums sakė apie tuos kaltinimus, ką pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje?
– Apie Lietuvą nieko nepasakojo, tik kad turėjo pasą G. Boltačiovo pavarde. Dabar laiškuose rašo, kad jam metami kaltinimai neatitinka tikrovės, teigia, kad tai tik kliedesiai ir pramanai.
Noriu pabrėžti, kad su šiuo vyru pragyvenau ne vienerius metus, o apie žmogų geriausiai kalba ne žodžiai, o darbai.
Apie mano vyrą visi kalba, esą kaip gaila vyruko, tokių mažai ir beliko, o galbūt nebėra nė vieno. Tokie žmonės nesėdi internete, todėl jų balso niekas ir negirdi. Visi, kas pažįsta Romą, gali pasakyti tą patį – jis būtent toks ir yra.
– Ką jis pasakojo apie savo šeimą?
– Žinojau, kad jis yra iš vaikų namų, todėl klausimų nekildavo. Dabar laiškuose rašo, kaip jis augo, kaip anksti pradėjo lankyti mokyklą, kaip visame pasaulyje buvo už taiką, kaip lankydavo būrelius, kaip troško tapti geriausiu kariu ir kiek daug treniruodavosi, kaip rengėsi armijai, tačiau vietoj jos pateko į psichiatrijos ligoninę. Pasakojo, kaip buvo laikomas pamišusiu nutrūktgalviu, ir kai mokyklos laikais tarp skirtingų gatvių vykdavo kovos, jis galėdavo vienas atsistoti tarp priešininkų ir šios muštynės liaudavosi. Tai padėdavo, ir visi išsiskirstydavo nesupratę, kas įvyko.
Pas mus, Rusijoje, žurnalistai veikiausiai yra priklausomi nuo jėgos struktūrų, todėl paprasčiausiai draudžiama skelbti ir kalbėti teigiamus dalykus apie mano vyrą. Dėl šios priežasties iš jėgos struktūrų pasklido melaginga informacija, kad mes 2014 m. atvykome kažko žudyti iš Jekaterinburgo daržovių bazės. Tai yra visiški kliedesiai ir melas.
Žinojau, kad vyras yra iš vaikų namų, todėl tuo metu jis neturėjo jokių artimųjų, išskyrus mus. Daug jo neklausinėjau. Jis pats visada sakydavo: „Žmogų visada pažinsi iš poelgių, o ne žodžių“. O jis man atsiskleidė tik iš teigiamos pusės. Taip susiklostė, kad šiandien apskritai neaišku, R. Zamolskis jis, ar ne.
– Oficialiai Rusijoje jis nebuvo R. Zamolskis, turėjo kitą pavardę – Boltačiovo. Ar žinojote, kad jo dokumentai yra suklastoti? Iš kur jis juos gavo?
– Noriu pasakyti, kad jis neturėjo jokių pravardžių. Kai dabar žiniasklaida sako, kad jis atvyko į Rusiją ir buvo vadinamas Gabiko pravarde, aš tik pradedu juoktis. Tai prilygsta „Vovai“ ir, tarkime, „Vovčikui“ – ar tai jau pravardė? Žinoma, kad ne. Taip yra ir šiuo atveju.
Jo pase tikrai buvo įrašyta Boltačiovo pavardė. Jis su šiuo pasu važinėjo traukiniais, netgi ėjo į teismą, pasirašinėjo sutartis. Abejonių, kad jis ne Boltačiovas, nekilo – nebuvo netgi tokių minčių. Kaip gavo tuos dokumentus, žino tik pats vyras.
Tačiau turiu klausimą jums: ar tikrai esate įsitikinę, kad jis yra R. Zamolskis, o ne kas kita? Juk dokumentų, kurie patvirtintų jo tapatybę, šiandien taip ir nėra. Paso kopija, kurią pateikė Lietuva, nėra dokumentas ir net netinka tėvystei patvirtinti. Netgi teismai negali pagal šią kopiją pasakyti, kad vaikai turi tėvą.
– O kiek vaikų susilaukėte nuo R. Zamolskio? Jie žino, kur jų tėvas dabar?
– Turime du bendrus vaikus, jie nepilnamečiai. Sulaikant tėtį, vienas jų buvo šalia, todėl vaikai žino, kad kaukėti žmonės atėmė iš jų tėtį.
Kaukes dėvi tik demonai ir blogi žmonės. Dėl šios priežasties jie žino, kad tėtis nelaisvėje ir kad jį išvežė negeri žmonės su kaukėmis. Geri žmonės kaukių nesimauna ir veidų neslepia.
Vaikai rašo jam laiškus, labai laukia ir viliasi, kad tėtis sugrįš ir daugiau niekada jų nepaliks. Tėvas auklėjo juos pačia geriausia šio žodžio prasme. Jie visuomet būdavo kartu.
– Atrodote išsilavinusi ir protinga moteris, bet kaip galėjote įsimylėti tokį žmogų, kuris piešiamas tik labai juodomis spalvomis?
– Apie Romą galiu pasakyti tik teigiamus dalykus. Iš to laiko, kurį pragyvenome kartu, negaliu pasakyti nieko neigiamo. Aš juo didžiuojuosi ir kiekvienai pasaulio moteriai linkėčiau turėti tokį vyrą kaip jis.
Tačiau kasdienė buitis viską naikina ir atima iš mūsų galimybę bendrauti. Žmonės ir šeimos geriausiu atveju pasimato tik vakarais ir laisvadieniais. Šiais laikais negalima sakyti, kad šeimos nariai vieni kitus pažįsta, nes dienų dienomis nebūna kartu. Šiais laikais vaikai negali gyventi kartu su savo tėvais: tėvai – darbe, vaikai – darželiuose. Vaikai auga nesuprasti, todėl mokyklose ir nėra supratimo.
Tačiau mes būdavome kartu ir mūsų šeimoje nekildavo priežasčių pykčiams. Jis mus mylėjo ir visur saugojo. Ūkyje jis buvo pagrindinė grandis. Dabar mūsų ūkio nėra, jis sugriautas – laukai apželia ir virsta nedirbama žeme, kaip prieš daugelį metų, kai pradėjome ūkininkauti. Aš taip pat moku važiuoti traktoriumi, tačiau be vyro vis tiek neįmanoma išgyventi, nes jis buvo pagrindinis darbininkas, dėl kurio ūkis gyvavo ir klestėjo. Jis galėjo nudirbti ūkio darbus per dvi tris dienas, kai keli žmonės tą patį padarydavo per kelias savaites.
– Kaip reagavote sužinojusi, kad vyras ilgam bus uždarytas į kalėjimą ir įtariamas labai sunkiais nusikaltimais?
– Reakcija mano paprasta – tai visiška nesąmonė. Tikiu jo padorumu, nes jis visuomet buvo už teisingumą ir tiesą. Nei Lietuvoje, nei Rusijoje jis nėra padaręs jokių sunkių nusikaltimų, aš tuo netikiu. Galiu tik patikinti, kad neteisėtas jo persekiojimas ir kaltinimas turės pasekmių.
– Kodėl?
– Jokių nužudymų nebuvo ir nėra. Kaltinti žmogų tuo, ko jis nepadarė, yra nusikaltimas. Aš matau ir žmonės už akių kalba, kad vyksta turto dalybos. Teisėsauga nori išgauti parodymus ir nužudyti vyrą, nes pripaišyti tiu-tiu diagnozės nepavyko, jis neleido pareigūnams iš verslininkų gauti šimtų milijonų. Tačiau nėra nė vienos nužudytojo pavardės. Ta VRM organizuoto nusikalstamumo grupuotė veikiau mane nori nužudyti su vaikais.
– Iš Jūsų žodžių aišku, kad R. Zamolskis kaltės nepripažįsta. Kodėl?
– Ne, ne ir dar kartą ne. Kodėl nepripažįsta? Todėl, kad to nebuvo nei Rusijoje, nei Lietuvoje. Štai kodėl.
– Sakykite, o kaip jo sveikata – Lietuvoje jis buvo pripažintas nepakaltinamu, o Rusijoje – sveikas...
– Sveikata jo bloga, sudėtinga sužinoti net atliktų tyrimų rezultatus – juos slepia. Kodėl būtų naudinga vyrui užčiaupti burną, kaip tai buvo padaryta Lietuvoje? Kad tiesos nepasakytų ir negalėtų apsiginti, nesiskųstų ir taip toliau.
Jei žmogui nustatyta tokia diagnozė, kokia buvo nustatyta Lietuvoje, tai ji rodo organizmo mutaciją ir ji yra amžina. Iš žodžių, ką žmogus kalbėtų ar nekalbėtų, tokios diagnozės nenustatomos. Maža ką žmogus sako ir kaip tai supras ar suvoks kiti – yra faktai, net pačioje DNR ir t. t. Štai dabar ir nustatyta, kad jis niekada tuo nesirgo ir neserga, todėl tai yra Lietuvos gydytojų klaida. Ir taškas.
Man kyla klausimas, ar Lietuvos valdžia pasirengusi jį reabilituoti šiuo klausimu, o tai reiškia, kad ji turėtų peržiūrėti senus kaltinimus, buvo kaltas, ar ne? Juk Romui net neleido pasiteisinti, iš karto teisė. O kaip būtų dabar? Jei nekaltas, o sėdėjo ir kankinosi ligoninėse, tai kaip būtų dabar?
Žinau, kad tais laikais Lietuvoje mafija važinėjo automobiliais su vėliavėlėmis, lydimais motociklų. Tai buvo kiečiau už patį prezidentą, o tai reiškia, kad juos palaikė valdžia. Tai rodo, kad ir jūsų šalyje buvo parsidavusių valdžios atstovų, kurie turėjo ką slėpti nuo valdžios, žmonių ir t. t. Mano vyras buvo kažkam neparankus, todėl buvo persekiojamas. Buvo daroma viskas, kad jo gyvenimas taptų nepakeliamas. Galiausiai buvo norima jį nužudyti, nes į jį nuolat buvo šaudoma. Tai matyti ir girdėti iš jūsų laikraščių ir laidų.
Dabar po Maskvoje atliktų ekspertizių vyras rašo ir kalba, nes buvo pripažintas sveiku, todėl gegužės mėnesį, iš karto po to, kai buvo tokiu pripažintas, kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, būdamas sveiko proto ir šviesios atminties – jūs tai žinote.
– Ar lankote vyrą kalėjime? O gal tik laiškus jam rašote?
– Vyro nemačiau jau beveik metus, jį, galima sakyti, tiesiog slepia, mane bando užčiaupti kaip tik gali, visais įmanomais būdais, tačiau kodėl, jei viskas ir taip aišku?
Mes susirašinėjame, jis mūsų šeimą, vaikus palaiko žodžiais, patarimais, suteikia jėgų visa tai ištverti. Gal tai ir skamba juokingai, bet jis pats dėl sveikatos būklės ir savijautos yra sergantis ir jam reikia pagalbos – jau metus jam lūžusi koja, bet jis mus sveikus drąsina.
Vadovai tokiose įstaigose yra keičiami, o darbuotojai lieka tie patys, todėl ir nevyksta jokių pokyčių, problema lieka. Nukentėjusiųjų giminaičiai tyli, bijo, todėl visa tai tęsiasi, o nenubaustieji dar labiau tyčiojasi, kaip toji senė iš pasakos apie auksinę žuvelę. Jie juk net gerų žodžių nesupranta, tiesiai šviesiai sako – skųskitės. Kur jų adekvatumas ir protas – jų nėra. Taigi ir skundžiuosi, kaip man buvo pasiūlyta. O gal juos dangsto valdžia ir jie yra nebaudžiami?
Dabar esu viena su vaikais prieš visą sistemą, prašome pagalbos, kas gali padėti ar suprasti iš paprastų žmonių, aukštesnio statuso institucijų, advokatų, kad būtų pasiekta teisybė. Prašau, kad vyrui būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, atlikta operacija. Prašau, kad laikymo sąlygos ir režimas suteiktų galimybę visiškai atsigauti organizmui ir pasveikti po vienuolika mėnesių trukusių kankinimų, kuriuos patyrė žmogus, dirbęs Rusijos labui, mokėjęs mokesčius valstybei, o dabar jį kankina ir paprasčiausiai daro taip, kad organizmas pats pasiduotų, vėl vienutėje, buvo pasodintas dienai į kamerą, kur prieš tai buvo atvira tuberkuliozės forma sergantis žmogus, vėliau ir vėl perkeltas į savo kamerą, o tai reiškia naujas ligas. Patalpa maža, primena kapavietę, o juk organizmas ir taip nusilpęs, reikalinga reabilitacija. Ten sąlygos yra siaubingos.
– Jums, kaip žmonai, tikinčiai, kad R. Zamolskis nieko nežudė, turėtų būti sunku. Kaip išgyvenate?
– Gyvenu kaip moteriai ir pridera. Daug kartų rašiau valdžiai, pasakojau apie jį, kaip gyvenome. Iš tikrųjų maniau, kad tuoj išsiaiškins ir padarys išvadą, jog tokie žmonės reikalingi Rusijai, jo nekankins, išsaugos jo gyvybę ir sveikatą, nes jis daug visko gero iš Dievo turi, daug žinių, sugebėjimų. Vis dėlto žmogaus organizmas turi ribas, todėl, savaime suprantama, reikalinga skubi pagalba, kuri nėra suteikiama. Košmaras.
Iš tikrųjų atsitiko taip, kad žmonės valstybiniuose postuose pasigavo Lietuvos teisėsaugos informaciją ir lygiai taip pat aktyviai naikina vyrą, kad jam visą kaltę suverstų. Turbūt tarpusavyje jie Rusijoje kalba taip: „Dabar mes ant jo viską sukabinsime, o vėliau jau ir jūs galite savo pateikti, jei dar išgyvens po mūsų kalėjimų, patys žinote, kokie jie.“
Trokštu, kad liautųsi neteisėti veiksmai prieš mano vyrą, kad valdžia mane išgirstų. Mano laiškus gauna vienas darbuotojas, siunčia kitam darbuotojui, o galbūt jų niekas net neskaito. Paskui gausis taip, kad buvo žmogus ir nebėra žmogaus, o tada rašyti ir reikalauti per vėlu bus.
Pareigūnai tikina, kad mano teiginiai apie Romo kankinimą tėra tik mano spaudimas teisėsaugai, tačiau niekaip nesuprantu, kaip jiems dariau spaudimą. Juk vyras yra laikomas tokiomis sąlygomis, kurios nepadeda jam pasveikti, nesuteikiama kvalifikuota medicininė pagalba, nesuteikiama galimybė atlikti būtiną operaciją laisvėje. Nesuprantu, kodėl keliami 10 metų senumo nusikaltimai, verčia prisiimti kaltę ir kitus apšmeižti, susidoroti su miesto verslininkais, kurie neša naudą valstybei, darbo vietas kuria, mokesčius moka, išgyveno po dešimtojo dešimtmečio. Štai šie žmonės bent kiek prisidėjo prie valstybės gerovės, o ne šiandieninis jaunimas, kuris iš mūsų dar tik mokosi.
– Po jūsų vyro sulaikymo policija žurnalistams pateikė nuotrauką, kurioje R. Zamolskis atrodo kaip dvasininkas. Kodėl jis taip buvo apsirengęs?
– Kodėl jūs nusprendėte, kad jis apsirengęs kaip dvasininkas? Barzdą užsiaugino, nes ji jam visada patiko ir vis dar patinka. Visi vyrai, mano manymu, turėtų būti su barzdomis, kam prieš gamtą eiti, vienų būtų trumpesnė, kitų – ilgesnė.
Jis – tikintis žmogus, todėl ir kryželį visada turi pasikabinęs. Tiesiog nuotraukoje kryželis ant drabužių ir tiek. Ši nuotrauka iš šeimos albumo, ne spaudai. Vyras niekada taip nesirodydavo viešai, jis – kuklus žmogus. Mums net toks įdomus dalykas buvo atsitikęs. Kai atėjome į pažįstamų žmonių surengtą gimtadienio šventę, kažkas buvo užsidėjęs kryželį ant drabužių. Sakiau vyrui, kad parodytų savąjį, įkalbinėjau jį, bet jis nerodė ir atsakė, kad tikėjimu nesilyginama. Su juo žmonės mėgdavo bendrauti, netgi klausdavo patarimo.
– Kaip jūs toliau gyvensite?
– Kaip Dievulis duos, taip ir gyvensime. Romą apkaltino dėl 10 nužudymų, bet įrodymų nėra. Kaltina pasikėsinimu nužudyti, bet ir šie kaltinimai sugrius dar iki teismo. Kaltina itin didelio masto vagystėmis, o jų nėra, teisme tai bus įrodyta. Kas lieka? Ginklo laikymas?
Ne Romas, o valdžia yra pavojinga. Štai ir Lietuvoje jis apkaltintas, nors yra nukentėjusysis, viską apvertė aukštyn kojomis ir jis dabar kaltinamasis, nes tylėjo ir t. t. Mėgino įrodyti, kad jam su galva negerai, įsivaizduokite. Jau geriau jam būtų skyrę bausmę kalėjime, tiesa, nuteisti nepavyko, nes visa tai – melagystės.
Geriau jau būtų buvę Lietuvoje jį nužudyti, kad visam laikui jam burną užčiauptų, pasirodė maža tik nustatyti, kad su galva jam negerai. Žiniasklaida rašė, kad yra nurodymas gyvo jo neimti. Vis dėlto tiesa juk dabar ar, pavyzdžiui, po 27 metų išaiškės. Jei suteiksite jam galimybę apsiginti ir kalbėti, kaip po viso to jam į akis pažiūrėsite, kai tiesą išgirsite? Kaip po to jūsų valdžia gyvens, kai tokius dalykus darė? Juk buvo ne tik medicininė klaida Lietuvoje, bet ir teisinė.
Klausiu, ar Lietuvos valdžia pasirengusi jį reabilituoti, o tai reikštų senų kaltinimų peržiūrėjimą? Buvo jis kaltas ar ne? Juk R. Zamolskiui nebuvo leista gintis, jis buvo nuteistas. Taigi kaip dabar elgtis? Jei jis – nekaltas, sėdėjo, kankinosi, o rimti kaltinimai buvo melagingi. Kur gi tiesa? Dievulis mato ir žino, o už žmonių veiksmus ir neveiksnumą bus atlyginta.
Žiniasklaida rašo, kad jis – žudikas, pavojingas ir pan., o mane tai piktina. Kas suteikė teisę? Kas pasiruošęs atsakyti už visus šiuos žodžius, išsakytus ir surašytus viešai? Ar jie nežino šių žodžių reikšmės? Kur įrodymai? Kur nužudytieji? Kas mokėjo pinigus jam, kad jis žudytų? Valandų valandas galima vardinti karius, kuriems mokamas atlyginimas, jiems nesvarbu, ką žudyti. Ar tai suvokiate? Štai kodėl nėra ir nužudytųjų. Štai kodėl už melagystes Dievas baudžia, maniau, kad tai žino kiekvienas.