Jau dabar vilniečiai kas mėnesį už šildymą permoka apie 1 mln. eurų. Ir tik todėl, kad „Vilniaus energija“ įsivėlė į ginčą su „Lietuvos dujų tiekimu“ dėl nuolaidos už 2013 – 14 m. dujų permoką grąžinimo formos.
Dujininkai siūlo patirtus nuostolius kompensuoti 20 proc. pigesnėmis dujomis, drauge sufleruodami, kad tiek turėtų atpigti šildymas gyventojams. „Vilniaus energija“ reikalauja kompensaciją išmokėti pinigais ir nežada, kad tie pinigai lems sąskaitų už šildymą gyventojams mažėjimą.
O kol vyksta derybos, šilumininkai principingai perka dujas biržoje ir permoka už jas vidutiniškai 20 proc. Tiksliau ne jie, o gyventojai, taip ir nesulaukę žadėto ženklaus sąskaitų mažėjimo.
Remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija 2014 m. lapkričio mėn. tarp penkių didžiųjų miestų už šilumą mažiausia moka Šiaulių, daugiausia – Vilniaus gyventojai. Šiauliuose per metus šilumos kaina sumažėjo ketvirtadaliu, Kaune – 16 proc., Klaipėdoje – 7 proc., Vilniuje – 5 proc., Panevėžyje – 3 proc. „Šviežesnės“ statistikos kol kas nėra, tačiau akivaizdu, kad panašios tendencijos išliks iki pat pavasario, o ženklesnio kainų mažėjimo galėsime sulaukti tik gegužę, kai pasibaigs šildymo sezonas.
Privatų tiekėją galima suprasti – jo noras – gauti kuo didesnį pelną ir patirtį kuo mažiau išlaidų. Kol šilumos ūkis bus privatininkų rankose, tol šildymas pigs vasarą, o brangs žiemą. Todėl 2017 m. pasibaigus Vilniaus šilumos nuomos sutarčiai, jo valdymas turi būti sugrąžintas į savivaldybės rankas. Šis punktas – principinis socialdemokratų rinkimų programos tikslas, kurio vykdymo bus reikalaujama iš būsimos koalicijos partnerių.
Kol šis reikalavimas nebus įgyvendintas negalėsime kalbėti, nei apie skaidrumą, nei apie viešumą, nei apie realų kainų mažinimo planą. Vilniaus mero Artūro Zuoko siekis 2011 metais buvo, kad Vilniaus šilumos kaina sumažėtų iki 5,2 euro cento už kWh. Realybė tokia, kad kaina šiandien yra 35 proc. didesnė.
Kaltinti merą galime tik dėl nepamatuotų pažadų dalinimo, nes kaltinti tuo, kad nesumažėjo kaina jo negalime, nes joks miesto vadovas, kol šilumos ūkį valdys privatus koncernas, neturės svertų realiam šilumos kainų mažinimui.
Socialiai atsakingos valdžios tikslas turėtų būti, kad privatus kapitalas nevaldytų to, kas yra svarbu miestui ir jo gyventojams. Šildymas, Vilniaus viešasis transportas (kurį taip nori privatizuoti konservatoriai), ugdymas ir švietimas, gatvių tvarkymas – savivaldos kontroliuojamos sritis, kurių negalima perduoti į privačias rankas.
Šilumos ūkio kontrolės grąžinimas į savivaldybės rankas – pusė darbo.
Kiti, nemažiau svarbūs darbai, tai žingsniai, be kurių neįmanomas kainų mažėjimas. Pirmiausia, tai bendradarbiavimas su Vyriausybę įgyvendinant nacionalinės energetikos strategiją. Joje numatyta, kad valstybė sieks sumažinti priklausomybę nuo dujų ir skatins biokuro naudojimą savivaldybių šilumos ūkiuose. Valstybės investicinėje programoje tam yra numatytas finanasavimas. Iš savivaldos reikalaujama tik vieno – realaus, pagrįsto darbų plano. Mūsų tikslas – pateikti tokį planą ir garantuoti jo įgyvendinimą. Taip biokuro dalis šilumos gamyboje padidės nuo dabartinių 30 iki 70 – 80 proc.
Valdant šilumos ūkį skaidriai ir viešai, sutaupyti pinigai neišgaruos, o atkeliaus į kiekvienus namus mažesnių sąskaitų pavidalu.
Kitas svarbus žingsnis, tai vamzdynų, radiatorių, laiptinių ir šilumos punktų renovacija. Santykinai nebrangiai kainuojantys darbai, šilumos švaistymą sumažintų 15 proc. ir būtų efektyvi priemonė tiems daugiabučiams, kurie artimiausiais metais nebus renovuojami. Pirmuoju etapu galima būtų sutvarkyti 600 daugiabučių šilumos punktus. Priminsime, kad Vilniuje iš 4 tūkst. daugiabučių pernai buvo baigti renovuoti 4, šiais metais planuojama pradėti darbus 25-iuose.
