Tai politikas, vos per plauką netapęs prezidentu, buvęs generalinis prokuroras, palaikęs valstybinį kaltinimą legendiniam nusikaltėliui Borisui Dekanidzei, asmuo, radikaliai pakeitęs savo požiūrį į Darbo partijos įkūrėją Viktorą Uspaskichą.

Politikas gimė 1953 m. rugpjūčio 23 d., Vilniuje baigė teisės studijas ir iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę įvairiuose miestuose dirbo prokuroru. Vieni reikšmingiausių metų A. Paulausko karjeroje yra 1990-ieji, nes tuomet jis buvo paskirtas nepriklausomos Lietuvos generaliniu prokuroru.

Tai buvo laukinio kapitalizmo ir laukinio nusikalstamumo metai. A. Paulauskas turėjo ne tik sukurti prokuratūros pagrindus, bet ir pažaboti organizuotą nusikalstamumą. 1993 m. Vilniuje buvo nušautas „Respublikos“ žurnalistas Vitas Lingys, o A. Paulauskas palaikė valstybinį kaltinimą prieš vieną „Vilniaus brigados“ lyderių, nužudymo organizatorių B. Dekanidzę ir jo parankinius.

Generaliniu prokuroru A. Paulauskas dirbo iki 1995 m., vėliau dvejus metus ėjo generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas.

Dar reikšmingesnis posūkis A. Paulausko karjeroje įvyko 1997 m., kai jis iškėlė savo kandidatūrą prezidento rinkimuose prieš iš Amerikos atvykusį Valdą Adamkų. Pirmajame ture A. Paulauskas surinko 44,73 proc. balsų ir žymiai pralenkė 27,56 proc. balsų surinkusį V. Adamkų. Tačiau antrajame ture sėkmė nusišypsojo V. Adamkui, kuris A. Paulauską nugalėjo 0,74 proc. skirtumu.

„Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvau laimingas, kai antrame rinkimų ture V. Adamkui pralaimėjau vos 0,8 proc. skirtumu. Tačiau nusivylimas greitai praėjo“, - rašo A. Paulauskas.

Po šių prezidento rinkimų A. Paulauskas visiškai pasuko į didžiąją politiką: sukūrė Naująją sąjunga (socialliberalus), kuri 2000 m. Seimo rinkimuose užėmė antrą vietą daugiamandatėje apygardoje. Prezidento V. Adamkaus pastangomis A. Paulausko Naujoji sąjunga sudarė koaliciją su Rolando Pakso Lietuvos liberalų sąjunga, o pagrindiniai rinkimų laimėtojai – Algirdo Brazausko vardo socialdemokratinė koalicija liko už valdžios borto.

A. Paulauskas tapo Seimo pirmininku, tačiau koalicija ilgai neišlaikė – Naujoji sąjunga perbėgo ir sudarė valdančią daugumą su A. Brazausko vadovaujamais socialdemokratais. A. Paulauskui buvo paliktos Seimo pirmininko pareigos, o buvęs jo koalicijos partneris R. Paksas 2002 m. pabaigoje tapo prezidentu.

2004 m. Lietuvoje buvo surengta apkalta R. Paksui ir prezidentas pašalintas iš pareigų. Jo pareigas tris mėnesius laikinai ėjo tuometinis Seimo pirmininkas A. Paulauskas.

Tais pačiais metais vyko Seimo rinkimai, kuriuose triumfavo Darbo partija. A. Paulausko ir A. Brazausko koalicija atsidūrė antroje vietoje. Valdančią koailciją suformavo „darbiečiai“, socialdemokratai, Naujoji sąjunga ir valstiečiai liaudininkai, vadovaujami Kazimiros Prunskienės. A. Paulauskui vėl teko Seimo pirmininko pareigos, bet 2006 m. daugiausia socialdemokratų, Darbo partijos ir opozicijos balsais buvo atstatydintas iš šių pareigų.

Beje, A. Paulausko ir V. Uspaskicho santykiai verti atskiro dėmesio. Iš pradžių, kol dar nebuvo sukūręs savo partijos, V. Uspaskichas finansavimo Naujosios sąjungos veiklą, Seime dirbo Naujosios sąjungos frakcijoje. A. Paulausko ir V. Uspaskicho keliai išsiskyrė apie 2003-iuosius, kai pastarasis ėmė kurti Darbo partiją.

Po atstatydinimo A. Paulauskas nevyniojo žodžių į vatą ir pareiškė, kad tuometinis liberaldemokratų lyderis R. Paksas bei Darbo partijos pirmininkas V. Uspaskichas yra užsienio spectarnybų naudojami instrumentai.

Skandalams nurimus 2008 m. A. Paulauskas trumpai dirbo socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vyriausybėje aplinkos ministru, tačiau tais pačiais metais įvykę Seimo rinkimai Naujajai sąjungai buvo pragaištingi.

2011 m. A. Paulausko Naujoji sąjunga susijungė su Darbo partija. Aiškindamas savo pažiūrų kaitą A. Paulauskas yra sakęs, kad pavadindamas V. Uspaskichą Rusijos specialiųjų tarnybų agentu jis tiesiog keršijo už prarastą Seimo pirmininko postą. Dabar A. Paulauską rinkimuose kelia Darbo partija.