Naujose memorialinėse lentose turėtų būti įrašytos ne ką mažiau svarbios Lietuvai citatos.
Pirma: „Tėvai tikrai nenori leisti savo vaikų treniruotis tokiomis apgailėtinomis sąlygomis. O galėtų išaugti daug gerų sportininkų, kurie padovanotų Lietuvai medalių. Jevgenijus Šuklinas, kanojininkas, Londono vasaros olimpiados sidabro medalio laimėtojas“.
Čia apie prarastus vaikus. Ir apie Visagino irklavimo bazę, kurios varganose vagonėliuose nėra šildymo, dušo ir net tualeto.
Antra: „Mums baisu dėl vaikų, kurie ateina treniruotis, nes jie gali įsipjauti ir susižeisti plaukiodami tokiame baseine. Giedrius Martinionis, pirmasis olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės treneris“.
Trečia: „Pastatykit mums baseiną bent vieną. Padorų. Kur vanduo šiltas ir lubos nekrenta. Laura Asadauskaitė, penkiakovininkė, olimpinė čempionė“.
Čia apie pelėsių kvapą, krentančias lubas, šaltą baseino vandenį. Apie skurdą ir prarastus talentus.
Ne dėl papuošimo tos atmintinos lentos būtų, o kad valdžiai, kad ir kokia ji būtų – proveržių, permainų ar išvaržų – akis badytų. Dėl tūkstančių jaunųjų talentų, kuriuos jau praradome ir dar prarasime. Nes kalėjimus statyti (jau garsiai viešinami investicijų planai – ne juokas), pasirodo, pigiau, nei rūpintis valstybės ateitimi – vaikais ir ką jie veikia po pamokų.
Kiek dar talentų išvarysim į gatvę? Į užsienį? Iš Lietuvos?
Nereikia milžiniškų stadionų. Sutvarkykim tai, ką turim. Sporto bazes, pastatykim baseiną. Lyg nežinotumėm, nematytumėm, lyg ne Lietuvoje gyventumėm. Lyg valdžia jau emigravo iš Lietuvos, gyvena kitame, virtualiame pasaulyje. Lyg ne mūsų šalyje vaikai vis mažiau galimybių turi sportuoti, ugdytis, lavintis.
Ir kalba net ne apie čempionus. Ne dėl olimpiadų. Dėl vaikų.
Malonu, kad Lietuvą apgins JAV. Juolab kad šiemet, gegužės mėnesį, didžiosios partijos pasirašė susitarimą dėl gynybos politikos 2012-2016 metais. Per ketverius metus (olimpinis terminas) išlaidos gynybai bus padidintos du kartus. Susirūpinta, kad Lietuva, NATO šalis, šiuo metu gynybai neskiria nė 1 procento Bendrojo vidaus produkto (BVP), nors NATO šalys yra įsipareigojusios siekti 2 procentų rodiklio. Skubėta, mat viena karingai nusiteikusi ministrė pareiškė, kad jai bus gėda stovėti prie gėdos stulpo Čikagoje, NATO viršūnių susitikime.
Kur kas labiau reiktų sveikinti politinių partijų susitarimą (vieną kartą ir visam laikui) prioritetu įvardinti šalies švietimą ir kultūrą. Pavyzdžiui, kad vaikų švietimui per ketverius metus skiriamos lėšos padvigubės.
2011 metais Lietuvos BVP sudarė 105,7 milijardo litų. Taigi išsigelbėjimas nuo gėdos stulpo Čikagoje Lietuvai kasmet atsieitų daugiau kaip 2 milijardus varganų litų.
Gal vieną kitą milijoną galima būtų sporto bazėms iš tų 2 milijardų?
Brazilų rašytojas Paulo Koeljo yra rašęs, kad tie, kurie abejingai žiūri į skurdą, ir yra didžiausi skurdžiai.
Galų gale, Rio de Žaneiro olimpiada juk ne už kalnų. Gėdos stulpas – ne Čikagoje. Gėdos stulpas čia, Lietuvoje. Jei negaila čempionų, pagailėkim vaikų.