Jei interesas yra kitas, tai jau nusikaltimu kvepia. Tad visai rimta būtų tuos, kurie daro svarbiausią Lietuvai sprendimą – renka valdžią - kuo geriu informuoti, kuo geriau išaiškinti pasirinkimo motyvus, su jais pasitarti ir galiausiai suprasti jų lūkesčius... tada ir sprendimas bus teisingas.
Atidžiai pažiūrėję į rinkimų kampaniją pamatysime, kad kai kurios partijos stengiasi ją daryti informatyvią ir protingą. To iš tiesų rinkimams ir reikia. Tačiau su didele nusivylimo doze turime pripažinti, kad nemažai daliai rinkimai yra vis dar labiau pramoginis, o ne rimtasis žanras. Nors rinkėjai ne kartą įspėjami, kad išrinktieji kasmet atsakingai skirstys beveik trisdešimt milijardų (30 000 000 000) litų, rinkimai ne vienam Lietuviui yra laisvalaikio paįvairinimas, prilygstantis balsavimui už gražesnes kojas šokių projekte.
Didele dalimi dėl to kaltas populizmas. Jis visų peikiamas, nuo jo visi atsiriboja, tačiau ir populistais būti nori ne vienas netgi respektabilus kandidatas. Populizmo būta visada. Vienas geriausiai istorijoje žinomas pavyzdys – Pontijus Pilotas. Jis žinojo, kad Jėzaus nėra už ką bausti, tačiau pasidavė populistiniams reikalavimui ir paleido galvažudį, o Jėzų pasiuntė į egzekucijos vietą. Nepaisant įvairių formų, populizmas išlaiko savo bruožus. Faktus keičia nuomone apie faktą, realybę – įspūdžiu apie realybę, formaliąją teisę – impresionistine teisės interpretacija. Viskas – pergalei. Nenuostabu, kad populistinė rinkimų kampanija mirga-marga įvairiomis kandidatų išmonėmis.
Populizmas atneša trumpalaikes pergales, tačiau jo ilgalaikės pasekmės liūdnos. Liūdnos ne tik todėl, kad populistai netenka populiarumo taip pat greitai, kaip jį įgyja, bet ir todėl, kad demoralizuoja rinkėją, išmuša jam iš po kojų realybės nuojautą, stumia jį į visų didžiųjų nuodėmių pinkles. Rinkėjai renkasi jau nebe vadovaudamiesi didžiosiomis dorybėmis. Jie vadovaujasi nuodėmėmis.
Didžiųjų nuodėmių sąraše pirmąja paprastai įvardijama puikybė.
Bene didžiausia nuodėmė, kurią įkalė populistai, – tai priversti žmogų kartoti, kad kažkas kažkaip jam priklauso, tik esama valdžia kažko priklausančio neduoda. Valdžia parodoma kaip didžiausias žmogaus priešas. Žmogaus priešų knibždėte knibžda. Darbininko priešas yra darbdavys, vaikų priešai – tėvai ir kiekvienas – priešas kiekvienam.
Gaila pensininkų, moksleivių studentų, valstybės tarnautojų – visų, kurie populistų išmokyti sako, kad jiems visai nesvarbus šalies ar pasaulio likimas, jiems nesvarbu niekas, juk pensija ar stipendija jiems priklauso. Taip, tikrai priklauso. Net jei Titanikas skęsta, jiems priklauso būti išgelbėtiems, o jei taip nepavyks, kalta bus valdžia. Gaila jaunų žmonių, įtikintų, kad valstybė privalo juos išmokyti, o paskui ir suteikti uždarbio šaltinį, valstybė privalo rūpintis jų vaikais ir nepamiršti sumokėti už nesantuokinius vaikus ar vienos lyties sekso pramogas. Populistai prižadės, nes žino, kad mažai kas skaičiuoja, kiek Lietuvoje pinigų ir mažai kas domisi, kas juos sukuria, kas gi iš tiesų surenka tą biudžetą, iš kurio tikrai daug kam priklauso...
Rinkėjas, populistų pamokytas, nesivargina skaičiuot ir todėl, kad jam pasakė, jog skaičiai netikri, pinigų būtų visiems užtektinai... Pažadai neišsipildo, nes ne populistai pinigus „daro“ ar imasi atsakomybės už šalies biudžetą. Tačiau jie verčia ne ieškoti sveiku protu suvokiamos išeities, o dar ir dar labiau pykti ant visos Lietuvos. Nors kuo čia dėta Lietuva...
Antroji didelė nuodėmė yra godumas. Jo nereikėtų painioti su taupumu. Taupumas – geras bruožas. Bet populistų propagandoje jis virsta politiniu godumu. Populistų dėka Lietuvoje nebėra darbštuolių, sumanytojų, novatorių, yra tik sukčiai ir vagys – kaltas kiekvienas, kuris bent kiek daugiau uždirba. Tiesa, žodį uždirba jau senai pakeitė žodis gauna, suprask, niekas nieko neuždirba, tik kiekvienas iš kažko kažką gauna. Gauti galima ir nedirbant. Tai premjeras ar finansų ministras kažkodėl kažko neduoda, matyt, turi kažkokį slaptą planą.
Politinis godumas moko kiekvienos bendruomenės atstovą „tempti antklodę“ į savo pusę vaidinant, kad kiekvienas rūpinasi tik savimi. Mokytojams turi nerūpėti, kaip gyvena gydytojai, vairuotojams nesvarbu, kaip gyvena grioviakasiai, moksleiviams dera stumdytis dėl pinigų su pensininkais.
Džiunglių įstatymas. Ir jau nebestebina vieno moksleivių parlamento nario – kokių penkiolikos metų vyruko – visai rimtas pasakymas, kad būdamas parlamentaru jis rūpinsis tik vienu dalyku – kaip iš biudžeto melžti daugiau pinigų jaunimo reikalams. Tegu ir senolių sąskaita. Svarbiausia juk, kaip kai kurie kandidatai sako, žmogus, dar geriau – savas žmogus ar kaip sakė toks sovietmečio poetas – žmogus... aš.
Trečia didžioji nuodėmė – gašlumas – taip pat nesvetima populistams. Tai rinkimų kampanija, kurioje žmonės – rinkėjai ir ne rinkėjai – patiria „kaifą“. Jiems siūloma kas nors iš vadinamosios kultūrinės pornografijos – (gerai viskas, kas juslinga, seksualu, sensacinga). Troškimas gyventi geriau nėra blogas, bet netikęs yra toks gyvenimo būdas, kai labiau orientuojamasi į „turėjimą“, o ne į „būtį“, ir kai turėti daugiau siekiama ne tam, kad būtų daugiau, bet kad malonus gyvenimo praleidimas taptų galutiniu tikslu. Todėl populistinė kampanija turi būti kuo labiau spalvota, „sufotošopinta“, savotiškai pikantiška. Kandidatai gali pasirodyti „be kaklaraiščių“ kaip šokantys, dainuojantys, žaidžiantys futbolą, ar veisiantys akvariumo žuveles.
Šiai nuodėmei pasiduoda ir rimtų partijų atstovai, dažniausiai manydami, kad būtent tai yra svarbiausias kampanijos elementas. Ir rimtoms partijos reikia populizmo sugadintų rinkėjų balsų, niekur nedingsi. Nereikėtų galvoti, kad mažųjų partijų atstovai yra turtuoliai. Jie tiesiog neturi pinigų gašliems žaisliukams.
Rūstumo nuodėmė dar dažnesnė populistų arsenale. Populistinė rinkimų atributika alsuoja smurtu: bausime, kišime į kalėjimus, nusuksime sprandus, nepasigailėsime, atkeršysime. Populistų psichologai tikriausiai žino, kad žmogų, kuris yra nusivylęs ar ko nors nesupranta, nesunku pakreipti rūstaus keršytojo būsenos link. Tad ir keršijame vieni kitiems. Svarbiausia visus pasodinti, pakeisti, paniekinti, nes jie kalti, jie atsakingi. Nesvarbu, kad gyvenimas dėl to nė kiek nepasikeis, svarbu žinoti, kad ir be didelių pastangų gyvenčiau geriau, bet, va, tie... niekšai valdžioje...
Taip ir sužinome, kad visas Lietuvos bėdas galima išspręsti kažką nubaudus. Iš esmės tai labai lengvas triukas – tie, kurie kalba apie teisinės sistemos reformą, geriau pasiklausius, nori tik pakeisti prokurorą savose bylose ar vieną kitą neįtinkantį pareigūną. Dažnai tai aišku yra niekalas, tačiau šnekoms, rinkiminiams „baletams“ to visai užtenka.
Penkta nuodėmė – pavydas ir visiškas nesugebėjimas gyventi bendruomenėje. Populistai ragina pavydėti ne darbo, o atlyginimo, ne pareigos, o iškabos. Aukšto rango pareigūnai, pasirodo, seniai nedirba – užima postus, dėl kurių vadinamam paprastam žmogui turi kilti pavydas. Ministru juk iš esmės gali būti kiekvienas, o virėja gali valdyti valstybę. Klasikinis populizmas.
Vienas kaimas labai norėjo turėti krovininį automobiliuką... Kiek daug gerų dalykų su juo galima padaryti. Ir ką, Seimo dėka iš Europos fondų tas automobiliukas jiems atiteko. Visi skaitė taisykles ir žinojo, kad Europa sumokėjo už transporto priemonę, tačiau benzinas, tepalai ir priežiūra –jau pačių kaimiečių reikalas. Visi pripažino, kad taip yra teisinga ir turi būti. Netrukus automobilis tapo didžiuliu galvos skausmu jį padėjusiam gauti Seimo nariui. Iš pradžių pasipylė skundai – pasirodo, europietiškos dovanos vairuotojas vagia benziną, seniūnas automobiliu vežė į laukus savo tikrąją uošvę, kaimynas tyčia paliko automobilį prie savo namų, kad ryte pirmas suskubtų pasinaudoti bendra nuosavybe. Supykę kaimiečiai reikalavo, kad Seimas įvestų tvarką ir nubaustų kaltuosius, o kai seimūnas mandagiai pasiūlė kreiptis į prokuratūrą, paaiškėjo, kad dėl vagiliaujančio vairuotojo kaltas Seimas. Galiausiai kalta tapo visa Europa, kuri atvežė tą velnio mašiną. Supyko kaimas ir ėjo balsuoti už vietinį populistą.
Šešta nuodėmė – nesaikingumas. Vienur populistų „pamonyti“ rinkėjai yra pasiryžę eiti į karą dėl kablelio ir daugtaškio, dėl raidės su paukščiuku, kitose srityse visiškai nuolaidžiauja sau ir aplinkiniams. Kitaip sakant, įsipareigoja laikytis tų įstatymų, kurie tam kartui atrodo teisingi. Ten, kur populistai išaiškino, šluosime, mušime be atodairos. Tačiau sau taikysime kuklesnius standartus, juk galime fiktyviai sirgti, išsiskirti, juk nukenčiame ne mes, ne mūsų kaimynai, nukenčia valstybė, kuri yra kažkoks anonimas, kuris neturi sielos, ją galima tąsyti, apiplėšinėti, ją galima apgaudinėti be jokio saiko jausmo.
Galiausiai – tingumas. Pagąsdinsime visus, kad neateisime, patingėsime, pramiegosime. Politikai jaudinsis, o mes patingėsime. Bus, kas prižada duoti tiek, kiek reikia. Po to neduos, bet atmintyje liks patikinimas, kad visko Lietuvoje yra per akis. Tik kažkas neduoda. Mes esame lietuviai ir mums priklauso. Nesvarbu, kas dedasi už lango, nesvarbu, kad norinčių uždirbti mažėja. Priklauso....
O jei jau grįžtame prie viešojo intereso, tai ir klauskime savęs, ko mums reikia? Politika, kaip sakė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, turi nešti žmonėms viltį. Politika neturi būti populistinė ir nuodėminga. Ji turi būti dora. Ir politikos dorybės gerai žinomos. Politikai reikia proto, politikai reikia teisingumo ir tikėjimo savo šalies realijomis. Būtų išties gerai kaip kokiems skandinavams konkuruoti draugiškai ir sąžiningai, skaičių kalba, o ne pornografiniais „kaimais“ ir drabstymaisis.
Netiesa, kad kažkas kažko neleidžia. Pinigus reikia mokėti uždirbti, pinigus reikia mokėti skaičiuoti ir išleisti. Reikia žinoti, kiek turime, o ne paistyti niekus apie tai, kad pinigų yra be galo daug. Ar tikrai reikia evakuotis iš Lietuvos ir dengti stogus Anglijoje? Viskas mūsų rankose, gal tik reikia nepasiduoti populizmui ir visoms jo nuodėmėms.