Svarbiausia – bandyti
Eriko negalią sąlygojo stuburo išvarža, kuri visam gyvenimui jį pasodino į neįgaliojo vežimėlį. Vis dėlto, bendraujant su Eriku galima jausti trykštantį pozityvumą, kurio kartais stokoja ne tik negalią turintys, bet ir visiškai sveiki žmonės. Paklaustas, ar jis visą gyvenimą buvo optimistas, į pasaulį žvelgiantis pozityviai, Erikas sako, kad tai nėra įgimtas dalykas – pozityvumu žmogų gali užkrėsti aplinka, kurioje jis kuria savo gyvenimą.
„Pateiksiu pavyzdį – tarkime, kasdien metus žiūrint kažkokias televizijos laidas, kur nuolat žmonės verkia, kaip viskas negerai, koks gyvenimas yra blogas, tikrai galvoje viskas susisuks ir atrodys, kad gyvenimas tikrai yra blogas ir gyvenime nieko gero nėra. Tai aš suku link to, kad svarbiausia yra tai, kokiais žmonėmis save apsupsi ir kokia informacija tu domėsiesi. Jeigu domėsiesi tokiais dalykais, apie kuriuos ką tik minėjau, tavo galvoje tada ir susiformuos toks požiūris į gyvenimą.
Aš į savo negalią nežiūriu pozityviai – tai nėra gėris gyvenime, bet aš ne tai kad bandau stengtis, aš tiesiog gyvenu taip, kaip man yra duota. Aš tikiu šiek tiek tokiais dalykais, kad yra duota kažkas gyvenime žmogui ir, sakykim, jeigu tai yra duota ir tu to negali pakeisti, tai nereikia tada dėl to nervuotis, save graužti ir gyvenime laiką leisti su tokiomis mintimis. Kam save apkrauti? Aš galvoju, kad aš esu labai prisitaikęs prie aplinkos, prie tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, automobilis. Aš net nebejaučiu kaip aš į jį įsėdu, kaip tą vežimėlį išsiardau ir t. t., nes tai man ant tiek natūralus procesas, kad tai man jokių iššūkių nekelia. O kas gali kelti iššūkius? Rimtai, dabar galvoju ir nežinau“, – pokalbio pradžioje svarsto Erikas.
Tad akivaizdu, kad toks požiūris jam padėjo siekti ir svajonių. Kaip pasakoja Erikas, visą gyvenimą jį kaip magnetas traukė krepšinis. Dar gyvenant Lietuvoje jam teko žaisti Vilniaus ir Kauno komandose, jis buvo pakviestas ir į Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinės stovyklą, tačiau atrankoje patekti į rinktinę nepavyko. Kadangi Erikas kilęs iš Šiaulių, daugiausiai laiko jis žaidė Šiaulių komandoje. Čia jis laisvalaikį leido iki pat išvykimo į Jungtinę Karalystę. Vis dėlto, Erikas neslepia, kad į Angliją jis išvyko ne krepšinio vedamas. Čia, kaip ir daugelis lietuvių, jis sparnus kėlė ieškodamas geresnio gyvenimo ir naujų galimybių.
„Nebuvo taip, kad aš žinojau, jog aš Anglijoje būsiu treneris ir dėl to aš ten vykstu. Aš vykau ten kaip ir daugelis žmonių – tiesiog pabandyti laimę kitur, išbandyti save, išbandyti naujus iššūkius. Važiavau su ta mintimi, kad jeigu kažkas nepavyks, nepasiseks, visą laiką galima grįžti į savo šalį. Labai daug kur remiuosi tokiu mąstymu, kad pabandyk, o jeigu nepavyks, į pradinį tašką sugrįžti visą laiką spėsi, bet jeigu tu nepabandysi, paskui gali būti taip, kad ateityje sakysi: kodėl aš nebandžiau, kaip gaila ir pan. Tai pamėginau ir dabar jau septinti metai esu čia“, – šypteli Erikas.
Krepšinio kelias nušvito netikėtai
Atvykęs į Angliją Erikas leidosi į darbų paieškas. Kaip pasakoja jis, leidžiant laiką prie kompiuterio, ieškant darbo skelbimų ir naujų galimybių, akis netikėtai užkliuvo už pasiūlymo dirbti vaikų krepšinio klube, vyriausiojo trenerio asistentu.
„Kadangi visur, kur pamatau žodį krepšinis, mano žvilgsnis užstringa, tai aš paėmiau, dabar neatsimenu, ar paskambinau, ar parašiau, tiesiai tam treneriui. Papasakojau apie save, kad turiu fizinę negalią, bet labai tuo domiuosi, norėčiau išmokti kažko apie tai iš kitų žmonių, pamatyti, kaip kiti žmonės tai daro, pritaikyti savas žinias, kiek aš žinau apie tai, ir pabandyti dirbti kartu. Mane pakvietė į treniruotę. Tuo metu aš ją stebėjau, niekaip prie jos neprisidėjau. Po treniruotės pasikalbėjome su treneriu, aptarėme esminius dalykus, apie vaikų saugumą ir kitus svarbius aspektus, man visa tai patiko ir aš išreiškiau norą prisijungti“, – pasakoja Erikas.
Minėtas treneris taip pat buvo lietuvis, tad bendrą kalbą jiedu greitai rado ir Erikas darbą gavo. Šiame klube nuo 2017 metų jis praleido tris sezonus: „Jis dėl mano negalios neuždavinėjo jokių klausimų. Pasakė, kad jeigu tau bus kažkas per sunku, tu man sakyk, mes pakeisim užduotis ir liepė nedaryti to, ko negaliu. Ir viskas. Visus tuos tris sezonus, visą tą laikotarpį, aš nekėliau klausimų, kad čia man kažkas per sunku, galbūt man sunku atvažiuoti, ar ten dar kažkas – niekada nekėliau klausimų, nes aš to labai norėjau ir nepradėjau ieškoti kažkokių, kaip anglai sako, – excuses (liet. atsiprašymų).“
Paklaustas, o ką gi daro trenerio asistentas, pašnekovas skuba aiškinti: „Jeigu imsime profesionalias komandas, suaugusiųjų vyrų ar moterų, tai dažniausiai komandoje būna 12 žmonių ir ne daugiau. O tokiuose būreliuose treniruočių metu susirenka nebūtinai 12 vaikų, gali būti 20 ir daugiau. Tai jau vienam žmogui tokį skaičių prižiūrėti ir kiekvienam vaikui skirti dėmesį yra labai sunku. Tai asistentas treniruočių metu atlieka tai, ką jam paskyrė tas pagrindinis treneris. Nes, tarkime, yra duodama kažkokia užduotis vaikams, galbūt kažkokio derinio mokinimas, galbūt kažkokių individualių įgūdžių mokinimas, tai vienoje aikštės pusėje dirba tas vyriausiasis treneris, o kitoje aikštės pusėje dirba asistentas.“
Vis dėlto, kaip ir visiems, taip ir Erikui, koją pakišo koronaviruso pandemija. Kaip sako jis, kai užsidarė visas pasaulis, užsidarė ir krepšinio klubas. Pašnekovui ir klube žaidžiantiems vaikams beliko viltingai laukti dienos, kada jie ir vėl galės išbėgti į aikštelę.
„Kai baigėsi pandemija, klubas vis dar neatsidarinėjo ir neleido užsiimti fiziniu aktyvumu. O kiti klubai jau dirbo, galbūt su tam tikrais apribojimais, bet treniravosi. Tai aš nusprendžiau nebelaukti. Pas mus yra toks internetinis puslapis, kur suvedus savo adresą, tau išmeta artimiausią klubą. Tai aš suvedžiau, pasižiūrėjau artimiausią klubą, susiradau juos socialiniuose tinkluose, parašiau treneriui.
Tarp kitko, į tą klubą jau buvo spėję pereiti du žaidėjai iš mano tos pirmos komandos, dėl lygiai tos pačios priežasties, kad norėjo sportuoti, o mums mokykla dar vis draudė. Tai kai aš tam žmogui parašiau, tas žmogus pats tų vaikų paklausė apie mane kaip apie žmogų ir trenerį, nes jis matė, kad mes draugai socialinėse tinkluose. Tai tiems vaikams irgi didelis ačiū, nes jie mane parekomendavo. Ir gavosi taip, kad mane pakvietė į treniruotę, paprašė ją pravesti. Jis norėjo pasižiūrėti, kaip aš tai darau. Pravedžiau ir po treniruotės jis man pasiūlė prisijungti prie klubo“, – prisimena Erikas.
Iš asistento tapo treneriu
Naujas darbas Erikui atnešė ir naujas galimybes. Šiame klube jis tapo treneriu. Tik prieš tai, kaip pasakoja jis, reikėjo išlaikyti ir specialus kursus.
„Jeigu nori būti vyriausiasis treneris rungtynių metu, tau reikia išsilaikyti Anglijos krepšinio antro lygio kursus. Tada tokiu atveju be kito vyriausiojo trenerio tu gali būti vienas rungtynių metu su vaikais. O treniruočių metu, ar tu esi treneris vyriausiasis, ar tu esi asistentas – tu darai tą patį, tiesiog veda abu žmonės treniruotę. Ir nei vienas, nei kitas nieko nesiskiria, nes jie atlieka tą patį darbą – treniruoja vaikus. Ir tai, kad tu esi asistentas ar esi vyriausiasis treneris, treniruočių metu niekuo nesiskiria. Čia yra kalba tik apie leidimą rungtynių metu būti vienam be kito žmogaus, kuris turi tą diplomą, tą išsilavinimą.
Ta pirma komanda, su kuria aš buvau, žaidė tik vietinėje lygoje – miestas ir aplinkiniai miesteliai susirinkdavo žaisti toje lygoje. Tai ten jokių diplomų niekas nereikalavo, nes tai yra super mėgėjiško lygio žaidimas. O dabartinis klubas žaidžia nacionalinėje, visos šalies masto jaunimo lygoje. Ten net ir asistentas rungtynių ar treniruočių metu privalo turėti pirmo lygio tą vadinamą diplomą, nes vyksta patikrinimai, skiriama labai daug dėmesio vaikų saugumui, o jeigu neturi išsilavinimo, gali grėsti nemalonumai ir pačiam klubui.
Tai iš pradžių išsilaikiau pirmą lygį, po kiek laiko, ilgai nelaukus, išsilaikiau ir antrą, todėl kad mes tuo metu klube buvome tik du treneriai, o komandų buvo 4. Tai treniruočių metu viskas tvarkoje: laikai yra suskirstyti ir kiekvienu laiku eina skirtingo amžiaus vaikai, bet, tarkime, būna taip, kad rungtynės tą pačią dieną vyksta ne vienos ir dar skirtinguose miestuose. Todėl aš turėjau išsilaikyti antrą lygį, kad galėčiau važiuoti su vaikais į tas rungtynes, nes vienas treneris nesuspės dviejuose miestuose tuo pačiu metu būti“, – pasakoja jis.
Čia jis darbuojasi jau trečią sezoną ir treniruoja dvylikamečius, keturiolikmečius, šešiolikmečius ir aštuoniolikmečius: viso – keturias komandas: „Dar turime ir darželinukų amžiaus vaikus, kuriuos taip pat treniruojame, bet jie dar kol kas niekur nežaidžia. Pasiekimų įspūdingų neturime, bet apskritai jaunimo lygoje svarbiausias yra tobulėjimas, o ne laimėjimai. Aišku, esame savo lygoje su keturiolikmečiais laimėję pirmą vietą.“
Lietuvai durų neužtrenkė
Erikas Anglijoje patenkintas ne tik darbu, bet ir aplinka. Kaip pastebi jis, čia žmogaus kitoniškumas nėra jokia naujovė – begalės kultūrų maišatyje kiekvieno žmogaus skirtumai priimami kaip natūralus dalykas, ko Lietuvoje, pasak pašnekovo, neretai trūksta.
„Galbūt čia švietimo sistema dirba ties tuo klausimu, kad gyvenime yra įvairių žmonių ir kalbant ne tik apie negalią, bet ir apie odos spalvą, seksualinę orientaciją, manau, kad vaikai čia yra šviečiami tais klausimas. Čia tikrai yra daug kultūrų šioje šalyje, atvažiavusių iš įvairių šalių ir įvairių odos spalvų žmonės, ir įvairių tikėjimų žmonės, jie visi kartu kalba, bendrauja, žaidžia kartu ir niekas niekam nesako, kad tu atrodai toks, o tu atrodai toks.
Asmeniškai man niekas nėra uždavęs nepatogių klausimų ir netgi kalbant ir apie suaugusius žmones. Net ir šiame klube, kur dabar esu, šiek tiek su treneriu esame apie tai kalbėję, bet labai minimaliai, kažkaip iš pokalbio išėjo ta tema apie mano negalią, jis man pasakė, kad negalia jam nėra įdomi, jam įdomus aš, nes aš atvažiavau, parodžiau norą ir jeigu manau, kad tuos darbus, tas pareigas galiu atlikti, tai negalia tikrai neįdomi. Čia yra gilinimasis į patį žmogų, o ne tai, kaip jis atrodo. Galbūt jų kultūra tokia, jie galbūt nuo ankstyvos vaikystės mokomi to, ko Lietuvoje, manau, reikėtų pasimokyti“, – svarsto Erikas.
Paklaustas, ar neplanuoja sugrįžti į tikrąją krepšinio šalį, kur ši sporto šaka yra kiekvieno piliečio kraujyje, – Lietuvą, Erikas sako, kad niekada nekilo minčių visą gyvenimą likti Anglijoje ir atgal į savo gimtinę nesigręžioti. Tačiau kol kas apie tai rimtai nesvarsto.
„Žinote, būtų labai įdomi tokia patirtis, nes, be abejo, Lietuva yra krepšinio šalis ir Anglijai dar iki to tikrai toli. Norėtųsi galbūt pabandyti, bet aš bendrauju su Lietuva, su kolegomis, jeigu galima taip pasakyti, arba su kitais žmonėms, kurie galbūt ieško klubų, tai atsiranda kartas nuo karto kažkokių susidomėjimų, bet šiai dienai kol kas nebuvo kažkokių rimtų pokalbių. Tikrai neuždarau durų Lietuvai, būtų įdomu ir faktas, kad norėčiau pabandyti save, nes tai būtų dar vienas laiptelis į viršų mano supratimu, nes Lietuva turi gilias tradicijas šioje sporto šakoje ir yra tikrai viena stipriausių pasaulio šalių šioje vietoje“, – pasakoja jis.
O visiems, savimi abejojantiems žmonėms, jis rekomenduoja eiti ir bandyti – tik tada svajonės taps pasiekiamos ranka.
„Pavyzdžiui, aš manau, kad kiekvienoje srityje galima atrasti vietos savanoriavimui. Per savanoriavimą tikrai galima save užsirekomenduoti, galima ir pažinti tą sritį, kurioje tu norėtum būti, ir tikrai po kažkokio laikotarpio tau gali pasiūlyti darbą su atlygiu ir t. t. Aš nežinau priežasčių, kodėl galima atsisakyti tai, ko tu norėtum pasiekti. Eini, sieki ir darai, galima pasidaryti planą, ką reikia padaryti, kad aš nueičiau iki to savo tikslo. Tai pirminis žingsnis būtų susirasti kažkokią organizaciją, kur galėtum savanoriauti, tai čia pats pirminis, o paskui žingsnis po žingsnis, tik svarbiausia nepradėti lipti ir praleidinėti po tris, keturis laiptus, ir viskas taps įmanoma.
O kas tau ką blogo padarys? Ko tu bijai? Mes bijome, kad mums gali kažkas blogo nutikti. O kas tau blogo nutiks, jei tu pabandysi? Gerai, pasakys, kad tu netinki, bet galbūt kitoje vietoje tiksi. Gal vienoje vietoje su vadovu nesutarsi, bet sutarsi kitoje. Reikia daugiau drąsos. Labai dažnai būna, kad žiūri į žmones, kurie leidžia gyvenimą veltui ir sako: aš nenoriu, aš tingiu, aš bijau, būna ir geriančių žmonių ar narkotikus vartojančių, leidžiančių laiką veltui, nesimėgaujančių sau duotu laiku, savo gyvenimu, jie nekuria, nieko nestato, nieko nedaro, kad būtų laimingi. Tiesiog nesuprantu – eiti ir bandyti yra vienintelis kelias. Nėra kitų kažkokių receptų. Reikia eiti ir bandyti, pamiršti savo baimes ir dvejones, ką man pasakys, kai aš nueisiu. Kai nueisi, pamatysi, ką pasakys. Eik ir daryk!“ – drąsina Erikas.
