„Jonas Valančiūnas – septynių pėdų ūgio aikštės generolas“, – savo straipsnį apie akyse tobulėjantį lietuvį pavadino „Toronto Star“ apžvalgininkas Doughas Smithas. Septynios pėdos – tai 25-erių Jono Valančiūno ūgis, kuris pagal Europoje naudojamą matų sistemą atitinka 213 centimerų.
Ir ūgis publikacijos pavadinime pabrėžiamas ne atsitiktinai – vienas aukščiausių „Raptors“ žaidėjų aikštėje išsiskiria ne tik žaidimu po lenta, bet ir atskleistomis savo savybėmis skirstyti kamuolį, kurios anksčiau nebuvo ryškiai pastebimos.
„J. Valančiūnas dabar yra kur kas patikimesnis metikas, talentingesnis perdavimų dalintojas, o jo sugebėjimas „skaityti“ žaidimą – tai, kas aikštėje vyksta pačiame NBA rungtynių įkarštyje – nuolat auga kartu su patirtimi ir didėjančia atsakomybe. Ir kartas nuo karto lietuvis aikštėje tampa 213 cm ūgio gynėju“, – konstatuoja Kanados reporteris.
Kaip pastebi D. Smithas, J. Valančiūnas nesivaro kamuolio per aikštę organizuodamas atakas, neatlieka kitų į akis drastiškai krentančių veiksmų, tačiau jo žaidimas į gerąją pusę evoliucionavo pakankamai, kad D. Casey ir „Raptors“ žaidėjai imtų pasitikėti dauguma sprendimų, kamuoliui atsidūrus galingose lietuvio rankose.
Viena NBA sezono favoričių laikomos „Raptors“ komandos žaidimo filosofija – varžovų veiksmų „skaitymas“ ir greita reakcija į oponentų klaidas gynyboje. Toks krepšinis tiesiogiai priklausomas nuo kamuolio judėjimo, varžovų gynybos ištampymo ir sugebėjimo atrasti progą laiku išmesti kamuolį.
Ir kuo toliau, tuo dažniau J. Valančiūnas su kamuoliu atsiduria prie trijų taškų zonos linijos, bendražygiams bėgiojant aplink ir laukiant, kokį sprendimą priims aukštaūgis.
Kartais pats Jonas tiesiog tampa gyva užtvara, kartais jis klaidindamas atlieka perdavimą tam pačiam gynėjui, kurį pats atkirto nuo jį saugančio žmogaus. O kartais Jonas tiesiog lieka su kamuoliu, apsisuka ir meta į krepšį arba veržiasi po lenta.
„Aš tiesiog mėgaujuosi žaidimu. Nekalbu apie taškų rinkimą, apie atkovotų kamuolių statistikos gerinimą ar kažką panašaus. Aš stengiuosi atiduoti visą energiją, laiku būti teisingoje vietoje, pastatyti tinkamą užtvarą ir panašiai. Man labai smagu šitaip žaisti“, – sako pats J. Valančiūnas.
Ir tai – milžiniškas skirtumas nuo Jono karjeros NBA pradžios 2012-aisiais, kuomet, ant pečių dar neturėdamas šešerių metų patirties lygoje, lietuvis paprasčiausiai braudavosi po krepšiu ir ten laukdavo perduodamo kamuolio.
„Dabar kamuolį savo rankose jis laiko kur kas dažniau, nei tais laikais, kai jo prašydavo tik būdamas po krepšiu. Išaugo pasitikėjimas savimi, turėdamas kamuolį jis jaučiasi ramiai – nesvarbu, ar būtų prie tritaškio linijos, ar po lenta“, – pripažįsta ir D. Casey.
„Tai žaidimo stilius, kurį mes propaguojame pastaruoju metu. Toks krepšinis leidžia mūsų aukštaūgiams dažniau gauti kamuolį, patiems priimti sprendimus. Jie nesijaučia taip, lyg norėdami gauti perdavimą nuolat turėtų bėgti į greitą puolimą. Jie turi kamuolį, kuris krepšinyje yra tikrasis energijos užtaisas“, – tęsia „Raptors“ treneris.
Kaip pažymi D. Smithas, J. Valančiūnas prie savo naujosios rolės prisitaikė tiesiog tobulai, pasikeitė ir jo įpročiai puolime.
Dabar J. Valančiūnas kur kas drąsiau atakuoja pašokęs, o, pavyzdžiui, prieš pastarosios nakties rungtynes su Atlantos „Hawks“ jis apšildamas atliko net 50 tritaškių metimų. Palyginimui, ankstesniais sezonais sezone jis niekuomet nebuvo metęs daugiau nei dviejų tritaškių.
Labai patobulėjo ir jo kamuolio perdavimo įgūdžiai. Jonas nedalija daug rezultatyvių perdavimų – vidutiniškai vieną per rungtynes – bet po jo perdavimų dažnai seka kiti perdavimai, pasibaigiantys metimais ir taškais.
Ir retsykiais lietuvis netgi pademonstruoja visiškai netikėtą kūrybinę drąsą.
„Epizodas, kai sekmadienio rungtynėse Jonas, stovėdamas ties tritaškio linija, atliko perdavimą per nugarą ir leidosi link krepšio, tik parodo, kaip užtikrintai mes – ir jis pats – jaučiamės tokiose situacijose. Mes žinome, kad jis priims teisingą sprendimą, – tvirtina „Raptors“ lyderis DeMaras DeRozanas. – Šį elementą mes kasdien šlifuojame treniruotėse. Jonas sugeba numatyti gynėjų veiksmus, ir aš esu įsitikinęs, jog įgavęs dar daugiau patirties šiame vaidmenyje, Valančiūnas jį atliks tik dar geriau“.
Atsižvelgiant į pastaraisiais tarpsezoniais J. Valančiūno įdėtą darbą, jo tapimas patikimu metiku neturėtų stebinti. Tačiau perdavimų atlikimo ir sprendimų priėmimo aspektas yra daug įspūdingesnis, nes tai reikalauja greitos reakcijos ir gebėjimo akimirksniu perprasti žaidimą.
„Tai man ir tapo didžiausia staigmena. Tai, kaip jis priima sprendimus turėdamas kamuolį savo rankose, – neslepia D. Casey, – Jonas yra pseudo-įžaidėjas – jis tampa įžaidėju dviem ar trims sekundėms. Jis stebi, kaip varžovai tvarkosi su užtvaromis – ar eina kiaurai per jas, ar lenda po jomis. Ir Jonas puikiai įvertina visas šias situacijas".
Tuo metu „Raptors“ žaidimą nuolat analizuojančio portalo „Raptors Republic“ analitikas Louisas Zatzmanas pastebi ir dar vieną labai pozityvų momentą lietuvio žaidime. Tai – akivaizdžiai pagerinti gynybos įgūdžiai.
„Tobulėjimas yra akivaizdus, daugiau nei taktinis. Jonas Valančiūnas kojomis gynyboje ėmė dirbti kur kas greičiau, jis yra atidesnis aplink aikštėje verdantiems įvykiams ir sugeba apsiginti ne tik nuo fiziškai galingų aukštaūgių atakų, bet ir stabdyti varžovų gynėjus.
Akivaizdus pagerėjimas matyti ir stabdant „pikenrolus“, ir tai galima pavadinti tiesiog stebuklingu progresu“, – lietuvį giria L. Zatzmanas.
Rytų konferencijoje pirmaujanti Toronto komanda šiuo metu yra laimėjusi penkerias rungtynes iš eilės. Kovą „dinozaurai“ laimėjo visus tris žaistus mačus, o J. Valančiūnas vidutiniškai rinko po 15 taškų, 8 atkovotus kamuolius ir aikštėje praleido po 24,7 min.
