Kai pabaigęs karjerą kamuolį pasidėjau į spintą, žinojau, kad daugiau krepšinio nebežaisiu, bet nuojauta, kad būsiu arti jo, buvo. Visą gyvenimą praleidęs krepšinyje, toli nuo jo nepabėgsi. Todėl dabar jau galiu paatvirauti - kitą savaitę sėsiu į lėktuvą, kuris nuskraidins mane į JAV. Ten aš oficialiai tapsiu NBA dalimi.

Ne, į aikštelę nebeišbėgsiu. Ir yra gan ironiška, kad svajonė patekti į NBA “išsipildė” tik pabaigus krepšininko karjerą. Iš lėktuvo išlipsiu Denveryje ir prisijungsiu prie Denverio „Nuggets“ vadovybės štabo. Dirbsiu kartu su savo geru draugu Tomu Balčėčiu ir senu pažįstamu Artūru Karnišovu.

Taip vadinamas Front Office Job - tai, kuom tikrai didžiuojuosi ir dėl ko tikrai esu laimingas. Dirbsiu fantastiškoje organizacijoje ir puikioje atmosferoje. Oficialiai mano pareigos vadinsis Basketball Operations Associate - „krepšinio operacijų vadybininkas“. Paklausite, ką tai reiškia? Tai tik pavadinimas. O koks konkrečiai bus mano darbas, pamatysiu tik nuvykęs ten ir praleidęs kažkiek laiko. Žinau, kad darbas didžiąja dalimi suksis aplink komandos reikalus. Algų kepurė, žaidėjų analizavimas, NCAA žaidėjų skautinimas, pasiruošimas NBA naujokų biržai ir daug kitų reikalų taps įprasta kasdienybe. Iš esmės, viskas, kas susiję su klubo valdymu. Teks išmokti labai daug.

Jau norėdamas užbėgti įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad jaučiu kai kurių galvose atsirandančias mintis: „Prastūmė“. Nepykit, bet aš nesutinku. Taip, kad pažįstu abu klube dirbančius lietuvius, tikrai neslėpsiu. Ir kad vienas jų, Tomas Balčėtis, tikrai labai stengėsi ir norėjo mane matyti šiame klube, irgi neneigsiu. Tačiau faktas, kad turiu Duke’o universiteto diplomą kišenėje, kad turėjau neblogą krepšininko karjerą ir kad penkerias vasaras atstovavau Lietuvos krepšinio rinktinei, krepšinio pasaulyje duoda labai daug. Jei atvirai, susidomėjimo buvo daugiau, turėjau ne vieną pasiūlymą, tačiau labiausiai prie širdies buvo Denveris.

Mano būsimai karjerai po krepšinio pamatai buvo pradėti kloti dar kai pats rungtyniavau. Prieš metus dalyvavau T. Balčėčio vestuvėse Lietuvoje. Į jas atvyko visa „Nuggets“ vadovybė – Artūras Karnišovas, Tim Conelly (tuo metu generalinis klubo direktorius, dabar jau prezidentas) bei visi kiti klubo vadovybės darbuotojai. Dar kartą pasikartosiu - viskas vyko Lietuvoje, 8000 kilometrų nuo Denverio. Jau tada galvojau, kad tai yra nerealu, kai visa vadovybė iš JAV atvyksta į vestuves Lietuvoje.

Per vestuves buvo toks labai įdomus momentas. Iškart susibendravome su Denverio klubo tuometiniu generaliniu direktoriumi Timu. Su juo susibendrauti tikrai nėra sunku, jis yra labai puiki asmenybė. Vidury viso vestuvinio šurmulio jis pasisukęs į vieną iš savo kolegų bedė į mane pirštu ir pareiškė: „Šitas vyrukas po metų papildys mūsų štabą“.

Kadangi tuo metu dar žaidžiau krepšinį, juokaudamas atkirtau: „C’mon Timai, tu taip greitai baigi mano karjerą, duodi man tik vienerius metus?“.

Timas atsakė: „Gerai, dar dvejus ar trejus.“

Na, ir visgi, kaip rodo dabartiniai įvykiai, tada Timas buvo teisus.

Vestuvės baigėsi ir jie visi išvyko atgal į JAV. Su Tomu, žinoma, palaikėme nuolatinį ryšį. Su juo artimi draugai esame nuo pat vaikystės, 10 metų kartu rungtyniavome Šarūno Marčiuliono akademijoje. Kai išvykau mokytis ir žaisti į JAV, neilgai trukus į Ameriką atvažiuoti pakviečiau ir jį. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė – aš išvykau į Duke‘o universitetą, o jis įstojo į Harvardą.

Kai baiginėjau karjerą, pasakiau Tomui, kad jau viskas, dedu tašką. Jis mane įtikino, kad privalau atvykti į NBA Vasaros lygą. Sakė, kad tai bus neįkainojama patirtis, be to, užmegsiu daugybę kontaktų. Apie tai, kad baigiau karjerą papasakojo ir Timui. Apskritai, dažnai apie mane užsimindavo. Už tai Tomui esu beprotiškai skolingas.

Šių metų liepą nuskridau į Las Vegasą, Vasaros lygą. Ir iš tikrųjų tai buvo fantastiškas reikalas ir Tomas nemelavo, naudos gavau daugiau nei galėjau įsivaizduoti. Suvažiavęs visas krepšinio pasaulis, viską pamatai iš vidaus, susipažįsti su žmonėmis, užmezgi daugybę kontaktų.

Galiausiai viskas išsirutuliojo į tai, kad po kurio laiko jau turėjau daug susidomėjimo ir klausimų, ar nenorėčiau persikelti dirbti už Atlanto. Žmonės kalba. Kažkas kažkam kažką pasako, kažkas pats prisimena, kad baigei karjerą ir pakviečia prisijungti ar parekomenduoja kitam. Taip tų pasiūlymų ir daugėjo.

Northwestern universitetas ir Air Force Academy universitetas siūlė prisijungti prie trenerių štabo. Atskriejo susidomėjimas ir iš Indianos „Pacers“. Jie taip pat siūlė “Player Development” poziciją ir galimybę mokytis trenerio darbo ypatumų iš arti.

Į Indianą buvau nuvykęs. Susipažinau su trenerių štabu, padėjau keliose individualiose treniruotėse. Buvo tikrai įdomu. Po Indianos skridau į Denverį, dar kartelį susitikau su Tim’u Connelly ir Artūru Karnišovu.

Grįžus namo atėjo laikas apsispręsti.

Aš visą gyvenimą sakydavau, kad niekada nebūsiu treneris. Mano tėtis treneris ir aš nuo pat mažens mačiau, koks sunkus, alinantis ir nedėkingas darbas tai yra. Tačiau, į karjeros pabaigą man labai pradėjo imponuoti trenerių Š. Jasikevičiaus ir F. Katsikario krepšinio filosofija ir tai, kaip profesionaliai ir teisingai yra treniruojamos jų komandos. Manau, kad per paskutinius du sezonus išmokau labai daug. Pradėjau svajoti ir apie trenerio darbą. Aišku, būčiau turėjęs dar labai daug ko išmokti.

Vienokį ar kitokį sprendimą privalėjau priimti. Timas iš „Nuggets“ man labai paprastai pasakė: „Apsispręsk, ko tu labiau nori, front office ar trenerio darbo“.

Negana to, tą pačią dieną susidomėjimas atskriejo iš San Antonijaus „Spurs“. Pas juos kaip tik atsilaisvino vaizdo koordinatoriaus ir žaidėjų įgūdžių lavinimo specialisto pozicija, tokia pati kaip ir Indianos „Pacers“.

Vis dėl to nebenorėjau blaškytis, nes širdyje jau buvau su Denverio klubu. Žinojau, kokia puiki atmosfera laukia ekipos viduje ir su kokiais žmonėmis teks dirbti. Kai po Indianos buvau nuskridęs į Denverį ir kalbėjomės su Timu, jis man pasakė: „Mūsų klube dirbsi ne mums, tu dirbsi kartu su mumis“. Tai yra auksiniai žodžiai.

Pranešiau Timui, kad noriu būti jų klubo dalimi. Jis pasakė: „Sveikas atvykęs, buk pasiruošęs atmosferai, kuri tau leis augti ir tobulėti kiekviename posūkyje.”

Pilnai suprantu, kad privalėsiu išmokti begalę naujų dalykų. Kai žaidžiau Europoje, nuo NBA krepšinio buvau atitolęs. Neturėjau laiko tuo domėtis. O dabar žinoti reikės viską – ne tik mūsų, bet ir kitų komandų žaidėjus, jų istorijas, stipriąsias ir silpnąsias puses, baigiant universitetų ar Europos krepšininkais, algų kepure, ir viskuom kas vyksta NBA virtuvėje.

Manau, kad aš tam pasiruošęs. Po truputį jau pradėjau visko mokytis bei studijuoti. Būdamas Las Vegaso vasaros lygoje, praėjau savaitės trukmės kursus, skirtus NBA komandų atstovams, kuriuose pagrindinė tema ir buvo NBA algų kepurė. Man tai įdomu. Aš neturiu ko bijoti, nes pasitikiu savo jėgomis. Juk būtent savo jėgomis aš pabaigiau Duke‘o universitetą, kuris yra vienas geriausių pasaulyje.

Žinau, kad manęs laukia daug darbo. Daug valandų. Žinau, kad manęs laukia nebe tokia alga, kokią uždirbdavau žaisdamas krepšinį. Denveryje reikės išsinuomoti butą, nusipirkti mašiną, pasirūpinti draudimu ir dar daug kitų reikalų. Bet ne pinigai mane motyvuoja. Man įdomu. Mane motyvuoja mano naujas kelias ir naujas puslapis mano karjeroje. O pradėti tą puslapį nuo NBA yra neįtikėtina.

Galbūt kai sakiau, kad neturiu, ko bijoti, šiek tiek pamelavau. Iš tikrųjų labiausiai bijau sėdėjimo prie stalo. Žinoma, sakau tai pusiau juokais, bet aš esu žmogus turėjęs dvi nugaros operacijas. Patikėkite, visą darbo dieną išsėdėti kėdėje bus tikrai sunku.

Reikės laiko, kad priprasčiau. Reikės laiko, kad suprasčiau, kad išmokčiau. Nebebūsiu rūbinėje, tačiau labai laukiu naujojo iššūkio savo gyvenime.

Na, o kol kas einu ieškoti patogios ofiso kėdės.