„Nuggets“ klube dirbu nuo 2013 m. Kai papasakosiu istoriją, kaip ten atsidūriau, dauguma gali pamanyti, kad viskas, ko užtenka, tai su tam tikrais žmonėmis išgerti bokalą alaus. Tai nėra tiesa. Norint pakliūti ten, kur esu dabar, reikia įdėti begalę darbo ir pastangų. Aišku, atsiradimas tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku dar irgi niekam šiame pasaulyje nepakenkė.

Denveryje pradėjau nuo krepšinio analitikos vadybininko pareigų, vėliau pakilau iki direktoriaus, o prieš savaitę – strategijos direktoriaus.

Tačiau viskas turi savo pradžią.

Baigęs Harvardo universitetą, 2012 m. įsidarbinau „NBA Europe“ padalinyje Londone. Kadaise svajojau tapti profesionaliu krepšininku, tačiau šios svajonės teko atsisakyti. Darbas Londone, nors ir buvo šalia krepšinio, tačiau su šiuo sportu turėjo mažai ką bendro. Dirbau verslo srityje – turėjau pardavinėti transliacijų teises Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

Jau per pirmas porą savaičių ten man labai pasisekė. Mano bosas paprašė kartu su juo vykti į Maskvą, kur vyko NBA projektas „Krepšinis be sienų“. Dažniausiai, vos tik pradėję dirbti, žmonės į tokius dalykus nevažiuoja, bet aš gavau šansą, nes mokėjau rusiškai. Bosas sakė: „Moki rusiškai, važiuojam kartu, reikia pardavinėti transliacijų teises rusų kanalams“.

Patirtis Maskvoje buvo neįtikėtina. Sutikau ir susipažinau su daugybę žmonių – iš žiniasklaidos, NBA pasaulio. Tarp jų ir Šarūnas Marčiulionis, Artūras Karnišovas, kurį pažinojau jau anksčiau. Būtent ten susipažinau su Timu Connelly, dabartiniu „Nuggets“ operacijų prezidentu. Tuo metu jis užėmė Naujojo Orleano „Hornets“ generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas.

Su Timu susipažinome ir iškart radome bendrą kalbą. Išgėrėme alaus, „pasitūsinome“ Maskvoje ir gerai sutarėme.

Po projekto Maskvoje grįžau į Londoną. Su Timu nebendravome apie pusę metų.
2013 metų rugpjūtį Hiustone vyko NBA visų žvaigždžių rungtynės. Vykau ten kaip „NBA Europe“ atstovas. Timas pakvietė mane apsilankyti ir Naujajame Orleane. Taip šiek tiek atnaujinome ryšį. Visada rasdavome bendrų temų pokalbiui, nesvarbu, apie krepšinį ar kitus dalykus.

Birželio mėnesį Timas gavo fantastišką pasiūlymą – tapti „Nuggets“ generaliniu direktoriumi. Sužinojęs šią naujieną nusiunčiau jam žinutę su sveikinimais. Gavau atsakymą: „Atsiųsk savo CV“. Nusiunčiau.

Po dienos sulaukiau Timo skambučio. Be jokių užuolankų jis iškart manęs paklausė, ar norėčiau prisijungti prie „front office“, tai yra, prie Denverio ekipos vadovybės. Timas papasakojo, kad šiuo metu yra vienas ir buria komandą.

Nekilo jokių dvejonių prisijungti ar ne. Iškart pasakiau „taip“. Londonas – brangus miestas, darbas, nors ir neblogas, buvo pabodęs. Sutarėme, kad prisijungsiu.

Po poros dienų vėl sulaukiau skambučio. Timas man pranešė, kad į komandą priėmė dar vieną žmogų. „Naujas mano asistentas bus Artūras Karnišovas“, – pasakė.

Artūrą pažinojau dar nuo pirmųjų savo metų universitete. Beje, mus supažindino geras mano draugas Martynas Pocius. Ir tą akimirką, kai sužinojau, kad Artūras irgi taps „Nuggets“ dalimi, supratau, kad kadaise mūsų juokais ištarta frazė virto realybe. Kai 2013 m. gegužę Londone vyko Eurolygos finalo ketvertas, su Artūru juokavome, kad ateis laikas, kai dirbsime kartu. Po kelių mėnesių šie žodžiai išsipildė.
Artūras Karnišovas

Nusprendęs, kad atėjo laikas kelti sparnus į JAV, pranešiau apie tai savo darbdaviams Londone. Jokių kliūčių jie man nekėlė, tik paprašė pabaigti pradėtus darbus.

Timas mane pakvietė 10-čiai dienų atvykti į Denverį. Liepos pradžioje kaip tik vyko laisvųjų agentų turgus, sakė: „Atvažiuok, pasirašysim sutartį, apsižiūrėsi, susipažinsi su žmonėmis“.
Nuskridau nedvejodamas. Tiesą sakant, nors ir neoficialiai, jau tada prasidėjo darbai.

Gal nuskambės juokingai, bet vos tik atvykus į Denverį, Timas paprašė atvažiuoti į barą. Ten susitikau jį ir susipažinau su dar vienu nauju kolega.. Tą vakarą apie darbą apskritai nekalbėjome. „Sukosi“ daug temų, tačiau jos nebuvo susijusios su mano naujomis pareigomis.

Kitą dieną atvykau į „PEPSI Center“ Denverio areną, kurioje įsikūrusi ir vadovybė.

Turiu prisipažinti, kad likau sužavėtas kolegų santykiais savo naujojoje darbovietėje. Neformalus bendravimas, draugiškumas – viskas atrodė labai sava ir kartu kaip svajonių darbas.

Tą pačią dieną susipažinau su Joshu – „Nuggets“ komandos savininko sūnumi. Tačiau klube su juo elgiamasi kaip su savininku. Tuo pačiu susipažinau ir su dviem jo buldogais.

Po poros akimirkų įvyko tai, kas galutinai įrodė, kad atsidūriau fantastiškoje organizacijoje…

Tie du buldogai, su kuriais buvau ką tik susipažinęs, nusprendė, kad gera mintis yra privemti prie mano darbo vietos. Nežinau, gal čia toks susipažinimo gestas? Mano didžiuliai nuostabai, Joshas, kuris čia laikomas klubo savininku, iškart pasišovė išvalyti šunų „dovanėlę“.

Įsivaizduojate? Žmogus, turintis aukščiausias pareigas klube, ketino išvalyti vėmalus prie žmogaus, kurį mato pirmą kartą gyvenime, darbo vietos.

Aš primygtinai reikalavau, kad jis to nedarytų. Jam buvo labai gėda. Ir tai parodė, kokia kultūra propaguojama „Nuggets“ klube, o patį Joshą aš iki šiol vadinu geros širdies milijardieriumi.
Kaip ir minėjau, dirbti pradėjau jau per tas pirmąsias dešimt dienų. Nenorėjau švaistyti laiko, nes turėjau išmokti daug dalykų. Aš net negalėjau pasakyti, koks yra tikslus mano pareigų apibrėžimas, tačiau žinojau, kad pats turiu būti iniciatyvus ir teikti pasiūlymus.

Pavyzdžiui, dar net nebūdamas oficialus Denverio „Nuggets“ narys ėmiausi skaičiuoti ir tirti, kaip keisis Andre Iguodalos žaidimo kreivė. Ir tiesą sakant, mano prognozuoti skaičiai nebuvo labai toli nuo realybės. Aišku, A. Iguodala vėliau du kartus tapo NBA čempionu bei naudingiausiu finalo žaidėju, bet tokių dalykų nuspėti išvis nėra galimybių.

Po dešimties dienų Denveryje dar grįžau į Londoną pasibaigti darbų, o po to porai savaičių atvykau į Lietuvą. Per tą neilgą viešnagę, beje, sutikau ir savo būsimą žmoną Rasą. Sakiau jai, kad vyksiu gyventi ir dirbti į Denverį. Turbūt nedaug kas tikėjosi, kad liksime kartu, bet užtenka paminėti vieną iškalbingą faktą – mes vis dar susituokę.

Į Denverį atvykau rugpjūčio pradžioje. Tai ir buvo mano oficialaus darbo pradžia, tačiau visus jau pažinojau ir buvau šiek tiek apsipratęs. Jau iki tol buvau pradėjęs mokytis apie NBA algų struktūrą, mūsų žaidėjus.

Jokio pirmojo priskirto darbo neturėjau. Pats ėmiausi iniciatyvos ir siūliau savo projektus. Pavyzdžiui, atlikau analizes, kaip mūsų varžovai atrodys ateinančiame sezone, atsižvelgiant į tai, kokius žaidėjus jos įsigijo, kaip jie istoriškai prisideda prie savo komandos sėkmės.

Analizavau ir kaip atrodys mūsų komanda. Kokie penketai gali geriausiai atrodyti aikštelėje, kurie žaidėjai geriausiai dera vienas šalia kito. Tą 2013 m. sezoną buvome įsigiję N. Robinsoną ir J. J. Hicksoną, todėl aiškinausi ir kokią naudą jie gali atnešti ekipai. Be to, traumuotas buvo D. Gallinari, todėl reikėjo analizuoti, kaip atrodysime be jo.

Žinoma, dirbti buvo sunku. Turėjau įdėti beprotiškai daug darbo ir pastangų. Iš verslo atėjau į krepšinį, daug dalykų buvo visiškai nauji. Sunkumą nugalėjo įdomumas. Be to, aš iki šiol žaviuosi, kokioje organizacijoje dirbu. Galvojau, kad viskas bus labai formalu, bet Timas mane dėl to net patraukdavo per dantį. Sakydavo: „Taip, mes dirbame sunkiai, bet svarbiausia, kad pasirūpintume darbu. Visą kitą – nesvarbu. Kam rūpi, jei ateisi be kaklaraiščio?“.

Kai pradedi naują darbą, niekada nesinori nusišnekėti. Nors man pasitikėjimo savimi dažniausiai netrūksta, bet NBA komandos valdymo specifikos iš knygų ir straipsnių nelabai išmoksi. Todėl prastų idėjų, pavyzdžiui, kalbant apie komandų mainus ar „skautingo“ ataskaitų, pradžioje tikrai buvo. Tačiau mes visada sakėme ir sakysime – blogų idėjų nebūna, nes ir labiausiai kvaištelėjusios mintys priveda prie įdomių diskusijų. Vieni kitus čia palaikome, diskutuojame ir ieškome geriausių sprendimų.

Kiekvieno žmogaus svajonė dirbti darbą, kurį mėgsti ir kuris yra tavo hobis. Ši mano svajonė virto realybe. Ir tikiuosi, kad tai tęsis dar labai ilgai.