Mike‘as Fratello dar nebuvo užsitarnavęs „Caro“ pravardės, kai su savo auklėtiniais stovėjo apleistame oro uoste Gruzijos pakraštyje. Sovietų Sąjungoje jo statusas buvo toli nuo caro – specialistas tuo metu dirbo vyriausiuoju „Hawks“ treneriu, tačiau tikruoju klubo vadovu buvo žiniasklaidos magnatas Tedas Turneris, kurio dėka komanda ir atsidūrė „kitoje Džordžijoje“ (Tiek Džordžijos valstija, tiek Gruzijos valstybė JAV vadinama „Georgia“ – DELFI).

Tą 1988-ųjų metų vakarą M. Fratello Suchumio oro uoste tenorėjo greičiau atsiimti komandos bagažą. „Hawks“ užkaukazėje nusileido kartu su Sovietų Sąjungos nacionaline rinktine ir laukė dviejų savaičių trukmės diplomatinės, tačiau abstrakčios misijos pradžios. Ne už ilgo žaidėjai savo daiktus aptiko ant pakilimo tako – ten, kur bagažas buvo išmestas iš lėktuvo. M. Fratello netoliese rado sunkvežimį ir su keliais žaidėjais nuėjo tvarkyti logistinių klausimų. Ir arkliui aišku, jog tokia procedūra nė iš tolo nepriminė NBA darbo įpročių.

Liepos 25-ąją dieną Atlantos klubas tapo pirmąja stipriausios pasaulio krepšinio lygos ekipa, sužaidusia draugiškas rungtynes Sovietų Sąjungos teritorijoje, kai pirmąjį iš trijų numatytų kartų metė iššūkį vietos rinktinei Gruzijos sostinėje Tbilisyje. Šiandien atsimindamas tą akimirką, M. Fratello ją vadina „lūžio tašku“. Klubo savininko T. Turnerio sprendimu ir su tuometinio lygos komisaro Davido Sterno palaiminimu „Hawks“ perskrido pusę pasaulio vardan šios krepšinio ekskursijos.

Oficialiu kelionės tikslu įvardintas siekis populiarinti krepšinį ir suartinti dvi šalis, išvargintas besibaigiančio Šaltojo karo įtampos. Komunistų partijos vadovo Michailo Gorbačiovo „perestroika“ signalizavo kardinalų ideologinį ir ekonominį pokytį, galiausiai privedusį prie Sovietų Sąjungos griūties. Sovietų rinktinė savo gretose turėjo geriausius Sąjungos narių krepšininkus, kurių dėka dominavo tarptautinėse rungtynėse, o Gorbačiovo šilti santykiai su T. Turneriu sudarė sąlygas kelionei, visiems laikams pakeitusiai NBA lygą.

Mike'as Fratello

Patiems keliauninkams ši idėja skambėjo išpūstai romantiškai, o galimos jos pasekmės atrodė pernelyg tolimos. Varžovų komandos masyviu IL-86 laineriu kartu atskrido iš Maskvos į Suchumį, kur „Hawks“ atstovai tikėjosi apsistoti žadėtame Olimpiniame treniruočių komplekse ant Juodosios jūros kranto. Ekipos laukė trejos rungtynės – Tbilisyje, Vilniuje ir Maskvoje, tačiau tai ir buvo vienintelės suplanuotos kelionės detalės, nesukėlusios Atlantos atstovų nuostabos.

Vietoje žadėto skrydžio pirmąja klase „Hawks“ žaidėjai iš Maskvos į Gruziją skrido kartu su vietiniais gyventojais ir jų gyvūnais, o vienintelius patogumus skrydžio metu įkūnijo medinis dubuo su visiems keleiviams skirtu geriamu vandeniu. Kelionė autobusu iš oro uosto į treniruočių bazę buvo šaltakraujiškai pertraukta žvyrkelio centre išsirikiavusios galvijų bandos. Galiausiai pasiekus patį Suchumį paaiškėjo, jog tai toli gražu ne kurortinis paplūdimys, kuriame norėtum apsilankyti atostogų metu. M. Fratello šiandien teigia, kad „vienintelis dalykas, kurio jie mums nepasakė, buvo tas, jog tas kompleksas turbūt jau keletą metų buvo uždarytas ir apleistas. Šitą jie kažkaip nutylėjo“.

Amerikiečių delegaciją sudarė žaidėjai, klubo darbuotojai, žiniasklaidos atstovai bei visos šios kompanijos draugai ir šeimos nariai. Kai kurių keliauninkų su savimi atsigabenti lankstinukai su informacija apie nardymą Juodojoje jūroje bei jodinėjimą arkliais tarp vietinių sukėlė santūrią, tačiau nuoširdžią juoko bangą.

„Aš bandžiau jiems paaiškinti kur mes važiuojam, nes jie akivaizdžiai net neįsivaizdavo kas jų laukia“, – pasakoja tuomet 24-erių metų amžiaus sulaukęs A. Volkovas. Kompleksas, geriausiu atveju, buvo „tinkamas naudojimui“: žvėriškame karštyje atsidūrę amerikiečiai nerado nė vieno oro kondicionieriaus, dušuose juos pasitiko ledinis vanduo, patogumų ir maisto pasirinkimas pribloškė savo skurdumu, o viską vainikavo ištisi spiečiai agresyvių uodų.

A. Volkovo bei jo komandos draugų tokios sąlygos nestebino – metų metus Sovietų Sąjungoje jie treniravosi būtent tokiomis aplinkybėmis, tačiau svečiai pamatę savo laikinuosius namus liko be žado.

„Šiandien aš tą kelionę atsimenu su dideliu malonumu, tačiau tuomet mes dvi savaites maitinomės beveik išskirtinai vien agurkais, pomidorais ir šilta degtine“, – prisiminimais dalinosi ilgametis „Hawks“ rungtynių radijo komentatorius Steve‘as Holmanas, kurį vėliau M. Fratello pakrikštijo „kelionės metraštininku“.

Tris naktis Suchumyje amerikiečiai praleido klausydamiesi reperio Kool Moe Dee įrašų ir derėdamiesi su tais delegacijos nariais, kuriems nuojauta pakuždėjo į kelioninius krepšius įsimesti užkandžių. Elektra ir telefono ryšys veikė pagal neprognozuojamą grafiką, tad iniciatyvos ėmėsi draugiškus santykius tarp žaidėjų užmezgę tuometinis „Hawks“ įžaidėjas Docas Riversas ir akustine gitara bei lietuvių liaudies dainomis „apsiginklavęs“ Šarūnas Marčiulionis. Nepaisant aplinkybių, svečiai iš už Atlanto jautėsi pakankamai ramiai.

Visgi rūpesčių amerikiečiams kėlė ne tik uodai bei patogumų stoka. M. Fratello žodžiais, „Mes ne tik išvykom į visiškai mums nepažįstamą kraštą, mes nieko nežinojom ir apie politinius abiejų šalių santykius, kadangi jų interpretavimas mūsų spaudoje buvo labai nevienareikšmis. Ar mūsų santykiai pasitaisę ir geri? Ar mūsų šalys ir toliau nesutaria? Kas rašo tiesą, kas meluoja? Mes nuoširdžiai nežinojom kokia yra reali situacija, tad kartais klausdavom savęs į ką mes čia įsivėlėm“.

„Aš net nenorėjau ten važiuoti, – teigia vidurio puolėjas Kevinas Willisas, praleidęs vizitą Gruzijoje ir kartu su klubo žvaigžde Dominique‘u Wilkinsu prie komandos prisijungęs Vilniuje. – Tačiau Turneris man liepė nešti savo pasturgalį į lėktuvą ir aš nebeturėjau pasirinkimo. Tai viena iš tų gyvenimo situacijų, kai absoliučiai neįsivaizduoji, kas tavęs laukia“.

Nors nemaža dalis „Hawks“ narių dviprasmiškai vertino šią avantiūrą, dauguma ją šiandien atsimena su šypsena. Ilgametis „Sports Illustrated“ reporteris Jackas McCallumas gailisi tik vieno: „Jei tais laikais būtume turėję internetą, aš kasdien būčiau rašęs reportažus mūsų puslapiui, ir tai neabejotinai būtų buvusi viena geriausių mano kada užrašytų istorijų“.

„Hawks“, kaip ir bet kurios kitos JAV delegacijos tuo metu apsilankiusios Sovietų Sąjungoje, laukė ir jau minėtas diplomatinis spaudimas. Tikrosios kelionės priežastys buvo bent kelios, tačiau jos nebuvo aiškiai apibrėžtos. Būtent T. Turneris sugalvojo 1986-ųjų metų inauguracines Geros Valios Žaidynes, vykusias Maskvoje, ir turėjusias atšildyti sportinius santykius tarp 1980-ųjų Olimpines žaidynes boikotavusių JAV ir 1984-ais metais tą patį sprendimą priėmusios Sovietų Sąjungos. „Tedas stengėsi užmegzti kuo daugiau ryšių“, – teigia M. Fratello, komentavęs minėtąjį renginį ir šiandien vis dar dirbantis T. Turneriui priklausančiame „Turner Sports“ kanale, kuriame ir užsitarnavo „Caro“ pravardę.

Žaidynės atvėrė duris 1987-ais metais Milvokyje vykusiam draugiškam „McDonald‘s Open“ krepšinio turnyrui, kuriame dalyvavo vietos „Bucks“, Sovietų Sąjungos rinktinė ir Milano „Tracer“ klubas. Gimusios pažintys sukūrė pakankamą pasitikėjimo lauką, pritraukusį „Hawks“ į Sovietų Sąjungą, kur T. Turnerio draugiški ryšiai su M. Gorbačiovu pasitarnavo abiems pusėms.

„Lyga palaikė šią idėją, nes būtent tuomet D. Sternas ėmė realiai žvalgytis į galimybes NBA paversti globaliu prekiniu ženklu. Vienas pirmųjų numatytų šio proceso žingsnių buvo krepšininkų iš Rytų Europos integravimas į lygos ekipų sudėtis, – teigia Kim Bohuny, prisidėjusi prie Atlantos klubo kelionės organizavimo ir šiandien einanti lygos tarptautinių krepšinio operacijų viceprezidentės pareigas. Specialistė aktyviai rinko informaciją apie sportininkus Geros Valios Žaidynėse ir jau buvo susipažinusi su Sovietų Sąjungos krepšininkais. – Geležinė uždanga skyrė mus nuo viso būrio puikių žaidėjų, ir NBA išsikėlė sau užduotį nugriauti tarp mūsų ir jų stovėjusias kliūtis“.

Būsimojo Naisimitho Krepšinio šlovės muziejaus nario Aleksandro Gomelskio vadovaujama rinktinė tiesiog tryško talentu ir potencialu. Jų gretose rungtyniavo ir vidurio puolėjas Arvydas Sabonis, laikytas geriausiu pasaulio aukštaūgiu, žaidžiančiu už NBA ribų. Teisės į jį jau priklausė Portlando „Trail Blazers“ ekipai, o vienas pagrindinių „Hawks“ interesų šioje kelionėje buvo vieša paslaptis – klubas siekė prisivilioti Š. Marčiulionį ir A. Volkovą, vėliau tapusius Europos krepšininkų migracijos į NBA pradininkais.

Atlantos organizacija lenkė likusią lygą tarptautinio talentų stebėjimo tinklo atžvilgiu. Dar 1970-ais metais „Hawks“ naujokų biržoje pasirinko meksikietį Manuelį Ragą ir italą Dino Meneghiną, tapusius pirmaisiais užsienio krepšininkais pašauktais į NBA (nė vienas iš jų lygoje taip ir nedebiutavo). A. Volkovą Atlanta pašaukė 1986-ųjų metų biržos šeštajame rate, tačiau klubas ypatingai domėjosi tvirtai sudėtu gynėju Š. Marčiulioniu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, jau buvo užmezgęs ryšius su Donnie Nelsonu, kurio dėka vėliau atsidūrė „Golden State Warriors“ gretose. Abu krepšininkai jau seniai žavėjo NBA skautus, abu mėgo agresyviai atakuoti krepšį ir abu paneigė stereotipus apie prastą europiečių fizinį pasirengimą.

Be kita ko, „Hawks“ tapo ir pirmąja komanda biržoje pašaukusia A. Sabonį, kurį Atlantos organizacija pasirinko ketvirtajame 1985-ųjų metų biržos rate. Visgi klubui nepavyko apeiti tuometinių lygos taisyklių, leidusių ekipoms kviesti tik bent 21-erių metų sulaukusius krepšininkus (A. Saboniui tuomet buvo 20). Nepaisant klubo protestų, lyga anuliavo šaukimą ir kitais metais aukštaūgis atiteko „Blazers“ klubui.

Šis ginčas padėjo pamatus šiandien plačiai naudojamai „draft-and-stash“ („pašaukimo ir palikimo“) taisyklei, leidžiančiai klubams išlaikyti naujokų biržose pasirinktų krepšininkų teises iki pat jų pirmojo NBA kontrakto pasirašymo. „Hawks“ šis taisyklių pakoregavimas naudos A. Sabonio situacijoje neatnešė, tačiau teisių į aukštaūgį klausimas visiems laikams pakeitė NBA naujokų biržų modelį.

Nors Sovietų Sąjunga nebuvo linkusi leisti geriausiems savo krepšininkams persikelti už Atlanto, „Hawks“ organizacija tikėjosi, jog T. Turnerio bičiulystė su M. Gorbačiovu jiems suteiks pranašumą tokio plauko derybose.

Tuo tarpu Sovietų Sąjungos krepšininkai gyveno nedrąsiomis svajonėmis. Š. Marčiulionis, A. Volkovas ir kiti 1987-ųjų metų vasarą gavo galimybę išvykti į JAV ir dalyvauti „Hawks“ treniruočių stovykloje, tačiau atvirkštinis scenarijus – NBA klubo atvykimas į Sovietų Sąjungą – vis dar skambėjo kaip nežemiška fantazija.

A. Volkovas pasakoja: „Treneris Gomelskis mums dar prieš kelis mėnesius minėjo, jog Atlantos „Hawks“ atvyks pas mus, kartu treniruosis ir mes su jais sužaisim keletą rungtynių, o mes sakėm „m-hm, a-ha, Atlantos „Hawks“ Sovietų Sąjungoje, žinoma!“. Mes juokėmės keletą dienų, bet laikas bėgo, vasara artėjo ir mes pamatėm, jog... „Hawks“ iš tikrųjų atvažiuoja pas mus.

Sovietų Sąjunga tuomet vis dar buvo Sovietų Sąjunga. Nepaisant Gorbačiovo „Perestroikos“ tai vis dar buvo ta pati šalis. Mes negalėjom patikėti, kad tai vyksta, ir beprotiškai laukėm tos dienos“.

Sovietų rinktinė tuomet ruošėsi Seulo Olimpinėms žaidynėms, kuriose iškovojo auksą po to, kai pusfinalyje parklupdė geriausių universitetų žaidėjų vedamą JAV rinktinę su Davidu Robinsonu priešakyje.

Galimybė žaisti NBA lygoje vis dar atrodė kaip sapnas, ir dauguma krepšininkų elementariai netikėjo, jog jie atitiktų „kito pasaulio“ krepšinio lygį. Susitikimas su „Hawks“ leido Sovietų žaidėjams patikėti savo jėgomis, ir būtent šį niuansą po pralaimėto pusfinalio su nusivylimu akcentavo tuometinis JAV rinktinės treneris Johnas Thompsonas.

Nepaisant ankstesnių pažinčių su JAV krepšiniu, susitikimas su ką tik iki Rytų konferencijos pusfinalio nukeliavusiais „Hawks“ Sovietų žaidėjams tapo visai kito lygio išbandymu. Savaime aišku, jog NBA rungtynės nebuvo transliuojamos Sovietų Sąjungoje, tad vienintele vaizdo pasiruošimo medžiaga tapo komandos veterano Sergėjaus Tarakanovo iš draugų gautos VHS vaizdajuostės su rungtynių įrašais.

Nors varžovų analizės atžvilgiu vaizdajuostės ypatingai nepasitarnavo, jos pridėjo dar daugiau emocinio svorio būsimam susitikimui. S. Tarakanovo žodžiais, „jausmas buvo toks, lyg tu pažiūrėtum filmą, ir po jo galėtum susitikti su jame nusifilmavusiomis Holivudo žvaigždėmis“.

Mintis apie susitikimą su aktoriais tapo savotiškai pranašiška. Įvairių įsipareigojimų turėję „Hawks“ krepšininkai į turą po Sovietų Sąjungą atvyko dviem grupėmis, tad siekiant užpildyti klubo sudėtį kartu su komanda keliavusiems palydovams Gruzijoje teko vilktis „Hawks“ aprangą ir net išbėgti į aikštę. Tarp šių aktorių pasitaikė ir ekipos žaidėjų Antoine‘o Carro brolis bei Cliffo Levingstono kambariokas.

Sovietų žaidėjai tikėjosi, jog varžovai atvyks nusiteikę arogantiškai, tačiau buvo nustebinti šilto amerikiečių bendravimo. Atsikračius išankstinių nusistatymų tarp žaidėjų užgimė natūrali draugystė. „Sakyčiau, jog atvirumo ypatingai siekė A. Volkovas ir Š. Marčiulionis, troškę visiems įrodyti, jog visi esame vieno pasaulio piliečiai“, – pasakoja J. McCallumas. Abiejų ekipų žaidėjai pamėgo leisti laiką kartu, nepaisant juos skyrusio kalbos barjero.

Šarūnas Marčiulionis "Golden State Warriors" komandoje

A. Volkovas atsimena dar vieną linksmą nutikimą. „Mes turėjom laisvą dieną, ir keli amerikiečiai priėjo prie manęs ir pasakė, jog jie nori nueiti į naktinį klubą. Aš atsakiau gerai, bet... Naktinį klubą? Suchumyje? Jūs suprantat, ko jūs prašot? Aš buvau įsitikinęs, kad aplink šitą treniruočių kompleksą tikrai nėra jokių naktinių klubų, bet paskambinau porai draugų pasidomėti. Po poros valandų prie manęs priėjo KGB agentas ir pasakė „Saša, būk geras, nedaryk nesąmonių“. Aš, aišku, apsimečiau kvaileliu, bet jis pridėjo „pasakyk jiems, kad pas mus religinė šventė ir kad klubai šiandien uždaryti“. Taip niekas tą vakarą nepaliko treniruočių bazės“.

Iš Suchumio komandos išvyko į Tbilisį. Ten juos pasitiko ženkliai geresnės gyvenimo sąlygos, treniruotėse lankėsi būriai susidomėjusių žiūrovų, o galiausiai 10,000 žiūrovų stebėjo po atkaklios kovos „Hawks“ iškovotą pergalę rezultatu 85:84. Rungtynes su nuoširdžiu susidomėjimu žiūrėjo ir būsimojo NBA čempiono Zazos Pačulijos mama.

Rungtynes praleido atskirai į Tbilisį atvykti turėjęs D. Wilkinsas, nespėjęs į jungiamąjį skrydį ir dvylikai valandų įstrigęs Maskvos oro uoste. Laukdami klubo lyderio „Hawks“ atstovai buvo nuvesti į ekskursiją po milžinišku karščiu tvoskiančias kasyklas. Giliai po žeme atsidūrę amerikiečiai lengviau atsikvėpė grįžę į paviršių. „Jiems kažkodėl atrodė, kad tai įdomi turistinė atrakcija. Aš ten buvau su M. Fratello, mes leidžiamės tuo baisiu liftu, visur kraupiai dvokia, nuo to prakeikto karščio prakaitas žliaugia kibirais ir Mike‘as sako „oho, Dominique‘as nagus nusigrauš, kad praleido šitą nuostabią akimirką“, – su šypsena porina J. McCallumas.

Kita stotelė – Vilnius, dėl krepšinio išprotėjusios Lietuvos sostinė. Jaunam Žydrūnui Ilgauskui stebint aikštėje rungtyniaujantį kelionės išvargintą D. Wilkinsą „Hawks“ po pratęsimo šventė pergalę 110:105. Nors „Hawks“ buvo išsekę, nukamuoti ir toli nuo savo komforto zonos, rungtynių atkaklumas paliko įspūdį Atlantos atstovams. Sovietų rinktinė garsėjo savo ištverme ir neprilygstamu darbštumu. „Jie buvo nežmoniškai talentingi, stiprūs, labai disciplinuoti, niekada nepasiduodantys ir be perstojo rungtyniaujantys pilna jėga“, – įspūdžiais dalinasi K. Willisas.

Galutiniu kelionės tašku tapo Maskva. Kai kurie „Hawks“ krepšininkai traktavo dvi pasiektas pergales kaip laimėtą seriją ir leido sau atsipalaiduoti. Maskvoje M. Fratello, garsėjęs pomėgiu lepinti savo žaidėjus itališku maistu ir tais laikais turėjęs asmeninį virėją, paruošė abiejų komandų krepšininkams vakarienę.

Lyga pasirūpino stratego mėgstamų spagečių ingredientų atskraidinimu, o gausiai prikrautas lėkštes žaidėjams dalino pats D. Sternas. S. Holmano teigimu, visi tą vakarą juokavo, jog puotauja taip, lyg rytoj jų lauktų mirties bausmė elektros kėdėje. (JAV nuteistiesiems myriop suteikia teisę paskutinei vakarienei užsisakyti bet kokį trokštamą patiekalą – DELFI).

Grįžus į aikštę Atlantos žaidėjai rungtyniavo tingiai ir Sovietų rinktinė pagaliau pasiekė pergalę – 132:123. T. Turnerio sporto kanalas TBS šį susitikimą transliavo nacionaliniu JAV mastu, o amerikiečių dėmesį itin patraukė A. Volkovas ir Š. Marčiulionis, pelnę atitinkamai 35 ir 23 taškus.

„Sports Illustrated“ reporteris J. McCallumas iš šių rungtynių parsivežė ateityje dažnai naudotą sparnuotą frazę. Angliškai paprašęs A. Gomelskio pakomentuoti neįspūdingą abiejų komandų žaidimo kokybę amerikietis sulaukė atsakymo: „Many shoot, few make“ („Mesti daug, pataikyti mažai“).

Visi šio sportinio nuotykio dalyviai šiandien su šypsena atsimena tas dvi savaites ir jų ilgalaikį poveikį NBA lygos raidai. Š. Marčiulionio teigimu, „Tai buvo nuostabi galimybė, ir mes buvom labai dėkingi tiems žmonėms už jų drąsą ir ryžtą pralaužti šią uždangą. Nei mes, nei jie tuomet nesupratome, kaip stipriai tai padėjo atverti europiečiams duris į NBA lygą. Jau Olimpinėse žaidynėse mes metėm Gomelskiui iššūkį – jei mes laimim, tai jis mums padeda persikelti rungtyniauti už Sovietų Sąjungos ribų, tačiau nė vienas realiai nesvarstėm galimybės, jog „už Sovietų Sąjungos ribų“ taps žaidimu NBA pirmenybėse“.

Sovietų Sąjunga tą rugsėjį Seule iškovojo auksą, o Marčiulionis ir Volkovas gavo leidimus nuo 1989-ųjų metų rungtyniauti JAV, kurių dėka pirmasis išvyko į „Warriors“, o antrasis – į jau pažįstamų „Hawks“ gretas.

Praėjus aštuoniems mėnesiams po Sovietų pergalės NBA leido savo lygos krepšininkams atstovauti JAV rinktinei tarptautiniuose turnyruose. Visgi ryšys tarp 1988-ųjų metų Olimpinių žaidynių rezultatų ir 1992-ų „Svajonių komandos“ suformavimo nėra absoliučiai tiesioginis – apie tokią galimybę NBA svarstė dar 1986-aisiais. Ir nors lyga į tarptautines varžybas žiūrėjo skeptiškai, minėtosios JAV rinktinės įtaka krepšinio populiarumui pasaulyje lieka nenuginčijama.

Berlyno siena griuvo 1989-ais, 1991-ais jos pavyzdžiu pasekė ir Sovietų Sąjunga, ir Lietuva, Latvija bei Estija sulaukė oficialaus pripažinimo prieš 1992-ųjų metų Barselonos Olimpines žaidynes. Kūrybingų lėšų rinkimo būdų, į kuriuos buvo įtraukta net ir legendinė hipių roko grupė „Grateful Dead“, dėka Marčiulionis, Sabonis ir kiti pagaliau gavo galimybę atstovauti savo gimtajai šaliai. Istorinėse rungtynėse Lietuva įveikė „jungtinę rinktinę“, sudarytą iš kitų posovietinių šalių krepšininkų.

Rusijos krepšinio flagmanas Maskvos „CSKA“ 1994-ais į savo gretas pasikvietė pirmąjį amerikietį, o po metų A. Sabonis pagaliau atvyko į Portlandą. Kiti žaidėjai nepasinaudojo galimybe persikelti į Vakarus, tačiau žemynus jungiantys vartai atsivėrė ir artimiausiais metais būrys buvusių Sovietų Sąjungos valstybių krepšininkų persikėlė per Atlantą ir prisijungė prie NBA lygos.

Praėjęs NBA sezonas startavo NBA klubams savo sudėtyse viso turint 113 legionierių iš 41 skirtingos valstybės. Gausų atstovų skaičių čia turėjo ir Rytų Europa – stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje rungtyniavo 9 krepšininkai iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių ir 14 buvusios Jugoslavijos žaidėjų.

Prieš 10 metų Rusija, vedama JAV ir Izrealio pilietybes turinčio stratego Davido Blatto, tapo Europos krepšinio čempione. Latvis Kristapas Porzingis šiandien laikomas Niujorko „Knicks“ klubo veidu. Tarp Lietuvos atstovų NBA lygoje – Jonas Valančiūnas ir A. Sabonio jauniausias sūnus Domantas. Kas kažkada atrodė kaip sapnas, šiandien tapo realia viso pasaulio krepšininkų galimybe.