Tuometinėje ABA lygoje nuo jos įsikūrimo iki susijungimo su NBA pirmenybėmis rungtyniavęs žaidėjas galėjo pasigirti apsčiu finansiniu pertekliumi bei to nulemtu itin ekstravagantišku gyvenimo stiliumi.

1942 metų rugpjūčio 2-ąją dieną gimęs Netolicky užaugo Ajovos valstijoje, kur jo tėvas buvo užsitarnavęs vieno geriausių visoje šalyje smegenų chirurgų reputaciją. Aukštas vaikinas krepšiniu bent kiek rimčiau susidomėjo tik paskutiniais mokymosi vidurinėje mokykloje metais bei toje pačioje valstijoje esančiame Drake'o univeristete.

Jau studijuodamas Bobas garsėjo kaip talentingas žaidėjas, tačiau kalbas apie jo pasiekimus aikštelėje užgožė jo pašėlęs gyvenimo būdas. Aistra sportinėms mašinoms pasižymėjęs krepšininkas garsėjo kaip nepasotinamas mergišius, o savo ekscentriškumą pabrėžė dviem egzotiškais gyvūnais – naminės katės ir tigro hibridą primenančiu ocelotu bei studijų metais jo kambaryje gyvenusiu liūtu.

Atsimindamas savo būsimąją pažintį su Netolicky, tuometinis Indianos „Pacers“ generalinis vadybininkas Mike'as Storenas pasakoja, jog buvo girdėjęs apie Drake'o universiteto vidurio puolėjo vonioje miegantį liūtą. „Bet aš taip pat girdėjau, jog Neto yra 206 cm ūgio vyrukas, galintis pataikyti kamuolį į krepšį, man nerūpėjo kokius gyvūnus jis augina“.

25-erių metų sulaukusio krepšininko talentas lėmė, jog „Pacers“ pasirinko jį antrajame inauguracinės 1967-ųjų ABA naujokų biržos rate. Tačiau neužilgo Indianos klubas susidūrė su rimta kliūtimi. Netolicky patraukė ne tik Storeno dėmesį – po mėnesio vykusioje NBA biržoje krepšininką pašaukė San Diego „Rockets“.

Naujai susikūrusio ir naujokų biržos metu net vyriausiojo trenerio dar neturėjusio klubo vadovai suprato, jog konkuruoti su didžiosios profesionalų lygos pasiūlymu bus labai sudėtinga, tačiau ryžosi nenuleisti rankų ir pakviesti ekscentriškąjį krepšininką derėtis dėl kontrakto sąlygų.

Netolicky atvykimas į Indianapolį tapo itin simboliška įžanga į jo nuotykių kupiną gyvenimą Indianos valstijos sostinėje. Krepšininkas į susitikimą su ne pirmos jaunystės automobilyje jo laukusiais klubo atstovais atskrido privačiu lėktuvu. Negana to, kaip vėliau paaiškėjo, Bobas savo tėvui priklausiusią transporto priemonę pilotavo pats.

Derybų metu „Pacers“ potencialiam savo naujokui pasiūlė 16500 JAV dolerių vertės sutartį. Galimybę vykti į Kaliforniją ir žaisti NBA lygoje turėjęs Netolicky nusprendė, jog kiek daugiau nei 500 kilometrų nuo jo namų Ajovos valstijoje nutolęs Indianapolis jam suteiks geresnes galimybes ir toliau mėgautis savo išskirtiniu gyvenimo stiliumi, ir priėmė šį pasiūlymą, iškėlęs dar vieną papildomą sąlygą.

Neto pareikalavo, kad „Pacers“ jam visam sezonui išnuomotų automobilį. Generalinis vadybininkas Storenas sutiko patenkinti šį prašymą, tačiau dėl savo neapdairumo pateko į keblią situaciją. Netolicky užsigeidė „Chevrolet Corvette“, o automobilių rinkoje ne itin gerai orientavęsis specialistas nieko neįtardamas pažadėjo gauti ją krepšininkui. Galiausiai Indianos klubas už šio sportinio automobilio draudimą nuomos kompanijai sumokėjo daugiau, nei pačiam Netolicky už visą sezoną.

Kontraktą pasirašiusiam žaidėjui beliko įrodyti tik viena – savo įgūdžius krepšinio aikštėje. Ir nepaisant jį nuolat lydėjusios vėjavaikio auros, tą Netolicky sugebėjo įgyvendinti su kaupu.

Jau debiutiniame savo sezone „Pacers“ aukštaūgis fiksavo solidžią statistiką rinkdamas po 16,3 taško ir 11,5 atkovoto kamuolio per rungtynes. Toks stabilumas leido jam patekti į pirmąsias ABA Visų žvaigždžių rungtynes, tačiau Indianos klubas iškovojo tik 38 pergales ir patyrė 40 pralaimėjimų, o pirmajame atkrintamųjų varžybų etape 0:3 nusileido būsimiesiems čempionams Pitsburgo „Pipers“.

Pirmąjį sezoną užbaigusioje lygoje netrūko su finansiniais sunkumais susidūrusių klubų. Iš vienuolikos lygos komandų net keturios tarpsezonio metu persikėlė į kitus miestus, o dalis iš jų buvo priverstos parduoti geriausius savo krepšininkus.

Šia situacija pasinaudojo „Pacers“, susisiekę su Minesotos „Muskies“ organizacija. Po ilgų derybų Indianos klubas įsigijo metų naujoko titulą ką tik pasibaigusiame sezone iškovojusį aukštaūgį Melą Danielsą, tapusį pagrindiniu komandos vidurio puolėju ir „nustūmusį“ Netolicky į sunkiojo krašto puolėjo poziciją.

Iš absoliučiai skirtingų socialinių sluoksnių kilę Netolicky ir Danielsas stebėtinai greitai rado bendrą kalbą ir tapo artimais bičiuliais. Knygą apie ankstyvąjį „Pacers“ egzistavimo laikotarpį parašęs žurnalistas Markas Montiethas jųdviejų santykį apibūdino kaip „mušeikos ir klasės klouno draugystę“. Kardinaliai skirtingos asmenybės sugebėjo apjungti savo priešingybes ir įžiebti sėkmingiausią Indianos klubo erą.

Jau 1968-69 metų sezone „Pacers“ gretose debiutavęs Danielsas buvo išrinktas naudingiausiu lygos krepšininku, o „minkščiausią metimą turinčio aukštaūgio“ reputacijos užsitarnavęs Netolicky dar kartą pateko į Visų žvaigždžių rungtynes. Priekinės linijos tandemo vedama ekipa nukeliavo iki pat ABA finalo, kuriame buvo priversta pripažinti Ouklando „Oaks“ pranašumą.

Sėkmingas komandos žaidimas sulaukė milžiniško krepšiniu kvėpuojančios valstijos gyventojų dėmesio. Indianos klubas pirmavo visoje lygoje pagal vidutinį lankomumą, o labiausiai aptarinėjamų temų sąraše nusileido tik Netolicky šėlionėms.

„Prieš rungtynes Neto visad atvykdavo į areną su pritrenkiančio grožio moterimis“. „Gražiausios moterys, kurias mačiau vaikystėje, visada eidavo įsikibusios į Netolicky parankę“. „Jis visada būdavo su moterimi, kartais net ir su dviem, ir nei vienos iš jų aš nemačiau antrą kartą“. Tokiais gyvais prisiminimais dalinasi interneto svetainės remembertheaba.com lankytojai.

Susidomėjimą jam sukėlusias gražuoles Neto galėjo vestis ne tik į „Pacers“ namų rungtynes. Vos atvykęs į Indianapolį krepšininkas nusprendė atsidaryti savo naktinį klubą ir galiausiai tą padarė naujai įsikūrusiame „Meadows“ prekybos centre. Lokacija tapo tobulu įkvėpimu rimuotam klubo pavadinimui – „Neto's at the Meadows“.

„Tai buvo psichodeliško interjero baras, kurio dizainą aš nusižiūrėjau nuo vieno iš Niujorko klubų. Kadangi jis buvo visai šalia arenos, kai kurie fanai išeidavo per ilgąją pertrauką ir eidavo užsiimti geresnių vietų klube po rungtynių vyksiančiam vakarėliui.

Ten tilpdavo apie 300 žmonių. Mes turėjome šokių aikštelę, gyvai grojančią grupę, o virš baro buvom įmontavę didelę krepšinio lentą. Visur buvo pilna raudonai-baltai-mėlynų ABA kamuolių ir krepšininkų, lenktynininkų bei kitų įžymybių nuotraukų. Kelis metus iš eilės į mano barą ateidavo turbūt visos jaunos Indianapolio merginos ir moterys, todėl lankytojų pas mus niekada netrūko“, pasakoja pats Netolicky.

Bobas Netolicky
Foto: Getty images

Klubo sėkmei pasitarnavo ir viena iš kontroversiškų „Pacers“ vyriausiojo trenerio Bobby Leonardo taisyklių. Strategas reikalavo, kad po kiekvienų rungtynių visi jo komandos krepšininkai eitų kartu išgerti. Jo teigimu, jam buvo visiškai nesvarbu, ką jie gers – apelsinų sultis, vandenį, vyną, alų ar viskį, bet komandos mikroklimatui šis bendro laisvalaikio elementas buvo būtinas. Indianos žaidėjai šios taisyklės laikėsi su malonumu.

Po kiekvienų Indianapolio „State Fairgrounds Colliseum“ arenoje vykusių rungtynių prie „Neto's at the Meadows“ išsirikiuodavo įspūdingų krepšininkų automobilių eilė – Rogerio Browno rožinis Cadillac El Dorado, Jimmy Railo 427 Cobra, Freddie Lewiso žalias Cadillac ir Netolickio oranžinis Porche 911 Targa. Po pergalių žaidėjai mėgdavo griausmingu variklių riaumojimu drebinti aplinkinių pastatų langus ne silpniau, nei krepšinio lentas savo dėjimais.

Tačiau bene pikantiškiausia klubo detalė slypėjo ne krepšininkų automobiliuose ar psichodeliniame septintojo dešimtmečio pabaigos interjere. Jau pirmosiose laikraščiuose pasirodžiusiose „Neto's at the Meadows“ reklamose ši vieta buvo vadinama „naujausiu ir svingeriškiausiu Indianos naktiniu klubu, atviru visų rasių lankytojams“.

Buvusį krepšininką savo artimu draugu vadinantis Indianapolio žurnalistas Alas Hunteris teigia, jog ši klubo reputacija nebuvo laužta iš piršto: „galiu tik pasakyti, jog Bobas su manimi pasidalino tokiomis istorijomis apie tai, kas dėdavosi tame klube, jog jas išgirdęs ir jūreivis paraustų. Pažadėjau jam niekam jų nepasakoti, bet pakaks pasakyti tiek, jog „svingeriškiausio miesto klubo“ vardą ta vieta turėjo neatsitiktinai“.

Sunku būtų patikėti, jog lėbavimu ir vakarėliais savo rungtynes palydėdavę „Pacers“ su Netolicky priešakyje galėjo pasiekti gerų rezultatų krepšinio aikštelėje. Visgi pats Neto ABA Visų žvaigždžių rungtynėse viso dalyvavo keturis kartus, o jo, Danielso, George'o McGinniso ir Rogerio Browno vedama komanda tris kartus iškovojo lygos čempionų titulą ir tapo tituluočiausia visų laikų ABA komanda.

Pats Netolicky per savo karjerą spėjo du nepilnus sezonus praleisti Dalaso „Chaparrals“ ir San Antonijaus „Spurs“ klubuose, tačiau paskutiniuosius trejus metus atstovavo „gimtajai“ Indianos komandai.

Nuo ekipos reikalų krepšininkas savu būdu neatitolo ir persikėlęs rungtyniauti į Teksasą: „nors tuo metu žaidžiau Dalase, kartą atvykau į Indianapolį pažiūrėti kaip „Pacers“ žais su Jutos klubu. Laukdami rungtynių mes su bičiuliu sėdėjome mano buto svetainėje, kai staiga per televizorių pamatėme „March of Dimes“ organizacijos labdaringos rinkliavos reklamą.

Tas mano draugas mokėjo puikiai pamėgdžioti trenerio Leonardo balsą. Liepiau jam paskambinti reklamoje nurodytu numeriu ir prisistačius „Pacers“ strategu pažadėti, jog jis asmeniškai paaukos po 100 dolerių už kiekvieną tašką, kuriuo jo auklėtiniai šįvakar įveiks Jutą.

Jam pavyko taip puikiai, kad tiesioginės transliacijos metu arenoje sėdėję žurnalistai jau pranešinėjo žiūrovams apie kilnų Leonardo poelgį. Jei atvirai, aš galvojau, kad jie laimės taško ar dviejų skirtumu – po pirmo kėlinio jie pirmavo penkiais, po dviejų jau dešimčia, o po trijų dvidešimčia taškų, ir aš pagalvojau „o, Viešpatie!“.

Ketvirto kėlinio viduryje jie pirmavo beveik trisdešimties taškų skirtumu. Arenos pranešėjas ištransliavo žinią apie Leonardo „dosnumą“ ir aš pamačiau, kaip treneris pasimetęs kraipo galvą išgirdęs šiuos žodžius.

Galiausiai jie laimėjo beveik trisdešimčia taškų. Kitą dieną nacionaliniame laikraštyje „USA Today“ puikavosi antraštės apie tai, kaip Leonardas paaukojo tūkstančius dolerių šiai ne pelno siekiančiai organizacijai. Prisipažinti jam, kad tai buvo mūsų kaltė, išdrįsau tik praėjus keturiasdešimčiai metų“.

Bobby Leonardas ir Markas Boyle'as
Foto: Getty images

Per savo ABA karjerą Netolicky viso surinko 9876 taškus ir 5518 atkovotų kamuolių. Po šios lygos sujungimo su NBA pirmenybėmis, ekscentriškasis aukštaūgis buvo išrinktas į geriausių visų laikų ABA krepšininkų trisdešimtuką.

Čekų kilmės žaidėjo karjera truko lygiai tiek pat, kiek ir spalvingosios ABA lygos egzistavimas – nuo 1967-ų iki 1976-ų metų. Ir nors Netolicky nebuvo nei pats talentingiausias, nei juo labiau pats darbščiausias anų laikų „Pacers“ krepšininkas, jo vardas dar ir šiandien Indianoje yra laikomas vienu iš sėkmingiausios Domanto Sabonio atstovaujamo klubo eros simbolių.

Šioje serijoje taip pat skaitykite:

Pamiršti „Pacers“ didvyriai: be pagrindo visam gyvenimui diskvalifikuoto Browno istorija