Per keletą pastarųjų metų kai kurios liepos mėnesio naujienos jau tapo savotiška tradicija. Maždaug tuo pačiu metu, kai Palangos verslininkai ima skųstis dar viena jų lūkesčių nepatenkinančia vasara, karjeros atgimimą žadantis Dwightas Howardas velkasi dar vienos naujos ekipos marškinėlius. Šie metai taip pat netapo išimtimi iš taisyklės – šįkart aukštaūgis paliko iš NBA skaistykla laikomos vidutiniokų zonos niekaip išlipti negalinčius Šarlotės „Hornets“.

Šiuo metu „Florence“ uragano siaubiamos Šiaurės Karolinos valstijos klubas pernai jau antrą sezoną iš eilės iškovojo lygiai 36 pergales. Toks skaičius įspraudžia „Hornets“ į itin nedėkingą situaciją – akivaizdu, jog komanda stokoja talento, jog galėtų rimčiau pakovoti atkrintamosiose varžybose, tačiau jų sudėtis nėra pakankamai bloga, kad atneštų klubui aukštą naujokų biržos šaukimą.

Būtent naujokų biržų šaukimai šiuo metu išlieka pagrindine Michaelo Jordano valdomos organizacijos nesėkmių priežastimi. Peržvelgus pastarųjų keturiolikos metų „Hornets“ ir tuometinių „Bobcats“ pasirinkimų sąrašą susidaro įspūdis, jog vyriausiąjį trenerį ir klubo prezidentą šią vasarą pakeitusios širšės labiau turėtų susirūpinti savo skautų departamento bei už žaidėjų tobulėjimą atsakingų trenerių darbu.

Nuo 2004-ų metų Šarlotės klubas turėjo net vienuolika pirmojo devintuko šaukimų, kurių nesugebėjo paversti aukšto lygio krepšininkais. Vienintele išimtimi drąsiai galime laikyti 2011-ųjų biržoje devintuoju numeriu pakviestą ir palaipsniui vienareikšmišku klubo veidu tapusį Kemba Walkerį.

NCAA čempionu tapęs įžaidėjas praėjusių metų vasarį sugebėjo padaryti tai, ką „Hornets“ krepšininkai šiame tūkstantmetyje pasiekia itin retai – pakliūti į Visų žvaigždžių rungtynes. Be 2017-ais ir 2018-ais šiame renginyje Šarlotei atstovavusio Walkerio, organizacija per šį laikotarpį į parodomąjį žvaigždžių mačą delegavo tik 2010-ais žibėjusį Geraldą Wallace'ą ir gūdžiais 2002-ais tokios garbės sulaukusį Baroną Davisą.

Grįžtant prie šaukimų temos – net dešimt kitų itin aukštais numeriais pakviestų krepšininkų per visą NBA praleistą laiką nė sykio nebuvo pripažinti vienais iš penkiolikos geriausių savo konferencijos krepšininkų.

Nesėkmių sąrašas daugiau nei įspūdingas. Emeka Okaforas (2-as šaukimas), Raymondas Feltonas (5), Adamas Morrisonas (3), Brandanas Wrightas (8), D. J. Augustinas (9), Bismackas Biyombo (7), Michaelas Kidd-Gilchristas (2), Cody Zelleris (4), Noah Vonleh (9) ir Frankas Kaminsky (9).

Adamas Morrisonas
Foto: Getty images

Dar įdomiau šiame kontekste yra tai, jog po dvigubų Howardo ir Timofėjaus Mozgovo mainų ateinančiame sezone „Hornets“ savo gretose turės beveik pusę šio dešimtuko – Biyombo, Kidd-Gilchristą, Zellerį ir Kaminsky.

Trejus metus iš eilės mažesnį pergalių skaičių, nei ikisezoninėse ekspertų prognozėse renkanti komanda naująsias pirmenybes pasitiks su beveik nepakitusiu „amžinai perspektyvių“ krepšininkų branduoliu. Tačiau tai – tik pirmasis sezono žingsnis, neišvengiamai atvesiantis Širšes prie esminių sprendimų kryžkelės.

Naujas treneris, nauja filosofija ir tos pačios neišsprendžiamos užduotys

Jamesas Borrego
Foto: Getty images

Nors, kaip jau įprasta, kritikos dėl savo įtakos komandos mikroklimatui sulaukęs Howardas buvo išspirtas iš Šarlotės klubui nenaudingų mainų su Bruklino „Nets“ metu, aukštaūgio žaidimas pernai buvo viena ryškiausių „Hornets“ sezono detalių. Dwightas ne tik fiksavo geriausią statistiką per pastaruosius ketverius metus, bet ir pasižymėjo įspūdingiausių klubo epizodų dešimtuke.

Supermeno išvykimas palydėjo pirmąjį naujojo klubo prezidento Mitcho Kupchako žingsnį – vyriausiojo trenerio Steve'o Cliffordo atleidimą. Kartu su Howardu Orlando „Magic“ klube dirbęs strategas grįžo į šią Floridos valstijos organizaciją, kur bandys atvesti kitą tarpusavyje nepritapusių žaidėjų kupiną sudėtį į atkrintamąsias varžybas.

Būtent šis pokytis laikytinas esminiu „Hornets“ vasaros tašku. Penkerius metus Šarlotėje išdirbusį Cliffordą klube pakeitė buvęs San Antonijaus „Spurs“ patriarcho Greggo Popovičiaus asistentas Jamesas Borrego, jau spėjęs vietos žiniasklaidai atskleisti pagrindines savo darbo filosofijos gaires.

Kaip ir galima tikėtis, naujasis vyriausiasis treneris tikisi Šiaurės Karolinos klube įdiegti kamuolio judėjimu paremtą puolimo sistemą. Pernai per šimtą atakų vidutiniškai po 107 taškus pelnę „Hornets“ pagal šį skaičių užėmė tryliktą poziciją, tačiau tik 55 procentai jų sėkmingų atakų buvo užbaigtos po rezultatyvių perdavimų. Labiau nuo individualaus žaidimo priklausomomis komandomis liko tik „Timberwolves“, „Suns“, „Pacers“, „Thunder“ ir „Trail Blazers“.

Kitais pamatiniais žaidimo elementais Borrego laiko greitą krepšinį ir tolimų metimų gausą. Pirmąją užduotį komandai ženkliai palengvinti turėtų žaidimo nugara į krepšį niekaip neatsisakančio Howardo atsikratymas, o antrąjį klausimą naujasis treneris planuoja spręsti išbandydamas kai kuriuos klubo senbuvius naujose pozicijose.

Viešai įvardintais planuojamos pozicinės rokiruotės nariais tapo du šio straipsnio pradžioje minėti žaidėjai – lengvasis kraštas Kidd-Gilchristas ir sunkusis kraštas Kaminsky. Strategas teigia, jog planuoja šiuos du krepšininkus pastumti „aukščiau“, pirmajam jų suteikiant ketvirtojo numerio, o antrajam – vidurio puolėjo vaidmenis.

Tokio pobūdžio evoliucija gynybos specialistu laikomo Kidd-Gilchristo žaidime atrodo ne tik logiška, bet ir pakankamai pavėluota. Praėjusiame sezone MKG tapo vieninteliu startiniu lengvuoju krašto puolėju, per visą sezoną nepataikiusiu nė vieno tolimo metimo. Negana to, per visą karjerą puolėjas jų pataikė vos 7, o artėjantis sezonas taps jau septintuoju krepšininko karjeroje.

Michaelas Kidd-Gilchristas
Foto: Getty images

Prieš šešerius metus iškart po savo tuometinio komandos draugo Kentukio universitete Anthony Daviso antruoju šaukimu pakviestas žaidėjas turi pakankamai jėgos, kad galėtų stumdytis su tradiciniais sunkiaisiais krašto puolėjais, ir pakankamai mobilumo, jog sugebėtų neatsilikti nuo Ersano Ilyasovos tipažo šios pozicijos snaiperių.

Abejonių kelia Kidd-Gilchristo gebėjimas kovoti su aukštesniais ir stambesniais oponentais dėl atšokusių kamuolių, tačiau potencialus žaidimas šalia apgaulingai atletiško Zellerio nors kiek sumažintų „Hornets“ šio scenarijaus metu patirsimas problemas. Visgi to paties anaiptol negalima pasakyti apie potencialų Kidd-Gilchristo ir Kaminsky priekinės linijos duetą.

Daugiau nei solidžiu 38 procentų taiklumu iš toli pernai atakavęs „Frankas-Tankas“ pagal šį rodiklį kartu su Dirku Nowitzki, Karl-Anthony Townsu, Kelly Olynyku ir Kristapu Porzingiu sudarė efektyviausiai iš toli atakavusių NBA aukštaūgių penketuką.

Frankas Kaminsky
Foto: Getty images

Tokio pobūdžio ginklas puolime gerokai atlaisvintų erdves Walkerio, Tony Parkerio ar Jeremy Lambo prasiveržimams, tačiau kitoje aikštės pusėje Kaminsky gali tapti tikra juodąja skyle.

Praėjusiame sezone varžovai per Kaminsky iš baudos aikštelės ribų atakavo net 62,1 proc. taiklumu. Prasčiau krepšį saugoti sekėsi tik aštuoniems vietų reguliarioje rotacijoje sulaukusiems lygos aukštaūgiams. Dalis jų – Nikola Vučevičius, Kevinas Love'as, Nikola Jokičius, Tristanas Thompsonas – savo gynybinius minusus kompensavo naudingu žaidimu puolime ir/ar patikima kova dėl atšokusių kamuolių, tačiau „Hornets“ aukštaūgis tokių kontrargumentų savo arsenale neturi.

Dar depresyviau atrodo Kaminsky atkovotų kamuolių išplėstinė statistika. Būdamas aikštėje šis krepšininkas laimėjo tik 8,5 proc. visų įmanomų dvikovų po lentomis ir pagal šį rodiklė užėmė beviltiškai paskutinę vietą tarp visų NBA aukštaūgių.

Šių dviejų krepšininkų stipriųjų savybių optimizavimo rebusas įkūnija visą būsimojo Borrego darbo pagrindą. Nemaža dalis „Hornets“ krepšininkų aukštesniu nei vidutinišku lygiu išpildo vieną ar kitą žaidimo elementą, tačiau naujojo trenerio pirmtakas Cliffordas taip ir nesugebėjo rasti būdo sėkmingai išryškinti šios sudėties pliusus ir maksimaliai sumažinti minusus.

Jei naujasis strategas bent iš dalies išpildys šią užduotį, „Hornets“ laukia du galimai šviesūs scenarijai. Pirmuoju atveju, susilpnėjusioje Rytų konferencijoje Šarlotės klubas turės galimybę kovoti dėl patekimo į atkrintamąsias varžybas. Antruoju – bent trumpam blykstelėję krepšininkai pakels savo vertę mainų rinkoje, kurioje buvęs „Lakers“ architektas Kupchakas šiais metais gali darbuotis itin agresyviai.

Jamesas Borrego ir Mitchas Kupchakas
Foto: Getty images

Pats Borrego akivaizdžiai tikisi pirmosios tikimybės išpildymo. Duodamas pirmąjį interviu Šarlotės žurnalistams, treneris teigė, jog jo pirminiu tikslu artėjančiame sezone taps kova dėl pergalių, o ilgalaikis jaunųjų žaidėjų progresas taps antraeiliu planu.

Visgi nurašyti jaunųjų Maliko Monko ar šių metų biržoje pakvieso Mileso Bridgeso proveržio šansų nederėtų. Būsimosios rotacijos prototipu Borrego laiko jam puikiai pažįstamą Popovičiaus filosofiją – dažną klubo lyderių tausojimą bei neretus talentingųjų krepšininkų šansus pradėti rungtynes starto penkete.

Ši pozicija sužadina viltis kitąmet išvysti atakuojančio gynėjo Monko atsiskleidimą. Paskutinėse penkeriose praėjusio sezono rungtynėse žaidybinio laiko pagaliau gavęs tuometinis naujokas vidutiniškai rinko net po 20,4 taško, o iš toli atakavo „sultingu“ 41 procento taiklumu.

Būtent šis krepšininkas gali tapti „Hornets“ lyderiu tuo atveju, jei Kupchakas pasirinktų kardinalaus sudėties atjauninimo kelią. Link tokio sprendimo klubo prezidentą pastūmėti gali ne tik komandos rezultatai, bet ir „vieninteliu šimtaprocentiniu starto penketo nariu“ Borrego pavadinto Walkerio ateitis.

Ar išeidamas Kemba išjungs paskutinę vilties lempą?

Kemba Walkeris
Foto: Getty images

Viso artėjančio sezono metu „Hornets“ klubą žiniasklaidoje lydės vienas ir tas pats klausimas, kurį nesėkmių atvejų su kiekviena diena girdėsime vis garsiau. Visą karjerą Šarlotėje praleidęs Walkeris kitų metų vasarą taps neapribotu laisvuoju agentu, o spekuliacijos apie jo ateitį NBA gerbėjus pasiekia jau dabar.

Jei Kupchakas bent kiek stipriau suabejos šiuo metu ištikimybę komandai viešai ne kartą pareiškusio Kembos lojalumu, organizacija gali būti priversta atsisveikinti su vienintele pastarojo penkmečio savo žvaigžde.

Ateinančią liepą Walkeris gali palikti „Hornets“ tuščiomis rankomis. Siekdamas užkirsti kelią tokiai įvykių eigai, Kupchakas gali ryžtis išmainyti įžaidėją į kitą klubą ir gauti bent minimalią kompensaciją už jo išvykimą.

Visgi komanda šią vasarą išsprendė vieną iš esminių pastarųjų sezonų komplektacijos spragų. Pastarąjį kartą atkrintamosiose „Hornets“ rungtyniavo vedami Walkerio ir Jeremy Lino dueto, tačiau po pastarojo krepšininko persikėlimo į Bruklino „Nets“ Širšės niekaip nesugebėjo rasti tinkamo atsarginio įžaidėjo.

Parkerio įsigijimas leis Borrego išbandyti Cliffordo sėkmingai taikytą taktiką. Svarbiausiomis rungtynių minutėmis anuomet Walkeris ir Linas rungtyniaudavo kartu, suteikdami vienas kitam daugiau erdvės žaisti be kamuolio ir kurtis progas po itin efektyvių Zellerio užtvarų.

Kemba Walkeris ir Jeremy Linas
Foto: Getty images

Nei Ramonas Sessionsas, nei Brianas Robertsas, nei juo labiau Michaelas Carteris-Williamsas nesugebėjo kompensuoti Lino kūrybingo ir gebėjimo efektyviai veržtis link krepšio. Jei prancūzų veteranui pavyks išvengti traumų, Kemba pagaliau šalia savęs turės būtent tokiu žaidimo stiliumi pasižymintį partnerį.

Pats Walkeris po žinios apie Parkerio atvykimą neslėpė džiaugsmo ir noro praleisti kuo daugiau laiko su veteranu treniruočių metu. Šis subtilus žingsnis gali padėti „Hornets“ išlaikyti savo lyderį, jei Kupchakas ryšis rizikuoti ir neišmainyti įžaidėjo iki mainų lango užsidarymo pabaigos.

Būtent Kembos situacija nulems artėjančio „Hornets“ sezono sėkmę. Jei žvaigždžių kaip oro stokojanti organizcija praras vienu geriausių visų laikų klubo krepšininkų tituluojamą įžaidėją, Jordano era Šarlotėje patirs dar vieną milžinišką smūgį.

Geriausio visų laikų krepšininko reputacija „kitoje uždangos pusėje“ ir taip neblizga. Kwame Browno pasirinkimo pirmuoju naujokų biržos šaukimu vainikutoas fiasko Vašingtone gimtojoje MJ valsitjoje ne tik nenutrūko, bet ir įgavo naujų spalvų.

Jordano kūrybingumo – ar pasitikėjimo žmonėmis – stoką puikia iliustruoja jo pastaraisiais metais priimti sprendimai. Šiaurės Karolinos universitete 1981-1984 metais studijavusi krepšinio legenda visus svarbiausius postus savo valdomoje organizacijoje beveik be išimčių patiki tik šio universiteto absolventams.

Krepšinio operacijų prezidentas Kupchakas Šiaurės Karolinoje studijavo 1972-1976 metais. Vyriausiasis jo asistentas Buzzas Petersonas ten pat mokėsi 1981-1985 metų laikotarpiu. Prieš kelias dienas dukterinės „Hornets“ komandos Grynsboro „Swarm“ vyriausiuoju treneriu paskirtas Joe Wolfas – 1983-1987 metais. Net savotiškai keista, jog naujuoju strategu tapęs Borrego neturi jokio ryšio su Jordano atstovautu universitetu.

„Namuose“ savo patirtį kaupę specialistai tapo pagrindiniu „Hornets“ organizacijos stuburu. Šiandien jie visi kartu privalo sukryžiavę pirštus tikėtis, jog Popovičiaus mokinys Borrego sugebės sukurti mažą stebuklą ir atskleisti klubo surinktos sudėties potencialą.

Anglakalbiai sporto žurnalistai dažnai naudoja frazę „namuose užaugintas talentas“ („homegrown talent“). Savo šaukimais pakviestais krepšininkais besiremiantis Šiaurės Karolinos klubas dar vienos nesėkmės atveju į sporto terminų žodyną įvestų naują terminą – „namuose iššvaistytas talentas“.

Komandos sirgaliams belieka dėti viltis, jog „Hornets“ pagaliau atsikratys nevykėlių etiketės ir sugebės įgelti juos nurašantiems lygos gerbėjams.

Šioje serijoje taip pat skaitykite:

Organiškai sudėtį buriantys „Hawks“ seka sėkmingais „Warriors“ ir „76ers“ pavyzdžiais

Miegančio milžino prabudimas: sugrįžtančių lyderių sulaukę „Celtics“ – ir vėl NBA favoritai

Kodėl iš ilgalaikio košmaro išsikapstę „Nets“ savo strategija nusipelno NBA sirgalių pagarbos