Sunku rasti su „Celtics“ susijusių temų, kurios dar nebūtų plačiai išanalizuotos ir aptartos tiek profesionalių apžvalgų, tiek virtuvės pokalbių lygmenyse. 2017-ų metų reguliariojo sezono nugalėtojais tapusią sudėtį išdraskęs Bostono klubas iš jos pasiliko tik keturis krepšininkus, tačiau lygiai po metų ir vėl kovėsi dėl bilieto į NBA superfinalą.
Išankstinės artėjančių pirmenybių rezultatų prognozės turėtų nuteikti „žaliakraujais“ save vadinančius ekipos sirgalius itin optimistiškai. Dauguma lažybininkų bei sporto naujienų portalų prognozuoja „Celtics“ reguliariojo sezono Rytų konferencijos nugalėtojų vardą bei triumfą 2019-ųjų metų konferencijos finale.
Nemaža ekspertų dalis iš Bostono krepšininkų laukia dar sėkmingesnių rezultatų – bent 60 pergalių reguliariosiose pirmenybėse ir rimto iššūkio į NBA finalą penktą kartą iš eilės veikiausiai nukeliausantiems „Golden State Warriors“.
Žibalo į įsiliepsnojusį lūkesčių laužą kliūstelėjo ir trečią sezoną lygoje pradėsiantis Jaylenas Brownas, prieš kelias dienas pareiškęs, jog Bostono ekipa „be abejonės žais kitų metų NBA superfinale“.
Seniai nematytas pasyvumas, kurį „Celtics“ pademosntravo šio tarpsezonio metu, nedviprasmiškai atskleidžia, jog panašios pozicijos laikosi ir klubo generalinis vadybininkas Danny Ainge'as.
Kiekvieną vasarą itin agresyvia mainų politika pasižymėjęs specialistas pirmą sykį nuo Paulo Pierce'o, Kevino Garnetto ir Ray Alleno laikų artėjantį sezoną pasitiks su beveik nepakitusia sudėtimi.
Nors rimtesnių pokyčių Bostono galva gali imtis artėjant mainų lango užsidarymui, tikėtina, jog atkrintamosiose varžybose aukščiausių tikslų sieks tas komandos branduolys, kurį matome šiandien.
Po ilgos pertraukos tęstinumu pasigirti galėsianti komanda vasarą atliko tik kosmetinius pokyčius – atkrintamosiose varžybose ant suolo sėdėjęs Gregas Monroe išvyko į Toronto „Raptors“, trečio įžaidėjo rolę užėmęs Shane'as Larkinas grįžo į Europą, o Kadeemo Alleno ar Abdelo Nadero pavardžių dingimą iš „Celtics“ sudėties pastebėjo tik labiausiai prisiekę klubo sirgaliai.
Išvykusių Monroe ir Larkino vietas komandos rotacijoje atitinkamai užims 27-asis šių metų biržos šaukimas Robertas Williamsas ir Eurolygoje pastaraisiais metais žibėjęs Bradas Wanamakeris.
Pastarasis žaidėjas į „Celtics“ žaidybines schemas turėtų įsipaišyti dar geriau, nei smulkaus sudėjimo Larkinas. Tarp rezultatyviausių antros pajėgiausios pasaulio krepšinio lygos žaidėjų figūravęs Wanamakeris ne tik galės sunkiomis akimirkomis truktelti komandos puolimą, bet ir efektyviau įsilieti į apsikeitimo ginamaisiais principu paremtą Bostono gynybą.
Neišvengiamo progreso dirigentas
Nors kiek atidžiau NBA lygos naujienas sekantiems skaitytojams nereikia priminti, jog koja kojon su „Cavaliers“ dėl vietos finale kovoję Bostono krepšininkai tą darė be dviejų ryškių savo žvaigždžių.
Pirmose sezono rungtynėse koją susilaužęs Gordonas Haywardas savo reabilitacijoje jau pasiekė dėjimų į krepšį stadiją, o nuo pat 2015-ųjų metų atkrintamųjų varžybų kelio skausmų kamuotas Kyrie Irvingas artėjančiame sezone turėtų būti geriausios fizinės formos per pastaruosius trejus metus. Nominalių klubo lyderių sugrįžimas į pagrindinę komandos sudėtį paradoksaliai tapo viena iš pagrindinių „Celtics“ silpnybių ieškančių apžvalgininkų aptarinėjamų temų.
Jaunųjų Jaysono Tatumo ir Browno duetas atkrintamosiose varžybose pademonstravo stebėtinai brandų krepšinį ir neišvengiamai lauks toliau augančio minučių skaičiaus. Adekvataus savo sugebėjimų įverintimo tikėsis ir iškritusį Kyrie lemiamose kovose puikiai pavadavęs Terry Rozier ir kontraktą su klubu po kiek ilgokai užsitęsusių derybų pratęsęs Marcusas Smartas.
Į klausimą „kaip išlaikyti laimingus septynis starto penketo kalibro krepšininkus?“ ieškosiantis Stevensas yra bene geriausiai tokio pobūdžio problemas visoje lygoje sprendžiantis strategas.
Jaunas (vis dar vos 41-erių) treneris ne tik meistriškai laviruoja „Celtics“ rotaciją nuolatos rasdamas būdų neužplaukti ant „minusinių“ penketukų seklumos, bet ir yra itin vertinamas kaip puikus komunikacijos specialistas, gebantis užglostyti bet kurio komandos nario besišiaušiantį ego.
Skeptikai gali pabrėžti septintąsias serijos su „Cavaliers“ rungtynes, kuriose Bostono trenerių štabas nerado atsakymo 19 taškų pelniusiam Jeffui Greenui ir nesugebėjo sukurti efektyvesnių galimybių vos 29 iš 85 (34 proc.) metimų iš žaidimo pataikiusiems savo auklėtiniams.
Žvelgiant iš kitos pusės, Stevensas sugebėjo tris ne vyresnius nei 24-erių metų krepšininkus starto penkete turėjusią komandą atvesti iki lemiamo konferencijos finalo mūšio. Lyderių sugrįžimas ir jaunųjų talentų progresas sirgaliamas leidžia tikėtis, jog šiais metais „Celtics“ nužygiuos bent vienu žingsniu toliau.
Užduotį po aštuonerių metų pertraukos grįžti į superfinalą Bostonui palengvino ir 48 minutes minėtose septintose rugntynėse sužaidusio Jameso persikėlimas į Los Andželą. Visgi jaunasis Brownas atvirai nusivylė dėl šio LeBrono žingsnio, kadangi, jo manymu, Masačiusetso valstijos klubas šiais metais buvo pajėgus tapti pirmąja Rytuose karalių eliminavusia ekipa nuo... tų pačių 2010-ųjų metų „Celtics“.
Pagrindiniai komandos ginklai – universalumas ir elitinė gynyba
Nors Keltai šiame sezone negali pasigirti „Warriors“ prilygstančia žvaigždžių armada, Stevensas savo dispozicijoje turės galbūt net dar įdomesnį sudėties spektrą. Eilę lygiaverčių žaidėjų turinti komanda gali prisitaikyti prie bet kurio varžovo žaidimo stiliaus ir bet kurioje dvikovoje rasti efektyvių kozirių.
Nominaliu „Celtics“ starto penketu kol kas laikomas Irvingo, Browno, Haywardo, Tatumo ir Alo Horfordo kvintetas. Nežmonišku puolamuoju potencialu pasižyminti žaidėjų kombinacija tuo pačiu metu įgalina vyriausiąjį trenerį ir toliau remtis agresyviai žmonėmis gynyboje besikeičiančia sistema.
Šiam penketukui gali pritrūkti ūgio mūšiuose su Jono Valančiūno ar Andre Drummondo gabaritų vidurio puolėjais, tačiau šioms dvikovoms Bostono ekipa turi australą Aroną Baynesą. Susidūrus su aukščiausio rezultatyvumo įžaidėjais, nuo suolo su malonumu kils pitbuliu savoje aikštės pusėje tampantis Smartas. Jei Haywardas ar Tatumas nusileis savo tiesioginiem oponentam fizine jėga, Stevensas į aikštę galės mesti Marcusą Morrisą. Ieškoti skylių „Celtics“ gynyboje artėjančiame sezone bus užduotis, kurios nelauks nė vienas lygos strategas.
Net ir rungtyniaudami be Haywardo, Bostono krepšininkai pernai užfiksavo geriausią gynybos reitingą visoje lygoje. Pagrindine tokio efektyvumo priežastimi tapo dusinantys „Celtics“ perimetro gynybos gniaužtai – varžovai į Stevenso auklėtinių ginamąjį krepšį tritaškius metė vos 33,9 procento taiklumu. Šis skaičius taip pat tapo ženkliai geriausiu visos NBA lygos pasiekimu.
Vienu esminių „Celtics“ gynybos bruožų tapo kantrybė. Bostono ekipa pernai nerizikuodavo bandant perimti kamuolį ar blokuoti varžovų metimus ir pagal šiuos rodiklius žengė apatinėje lygos pusėje. Tačiau drausmingumas, kurį pavyko įdiegti Stevensui, lėmė, jog jo auklėtiniai itin sėkmingai sumažino lengviausius – greito puolimo, antrųjų šansų – oponentų taškus.
Po ilgų šios komandos silpnybių paieškų labiausiai į akis krentančiu komponentu lieka kiek netikėtai neefektyvus puolimas. Pagal per 100 atakų pelnomų taškų vidurkį Bostono klubas reguliariajame sezone užėmė vos 18 vietą.
Pamačius šį skaičių išsyk į galvą šauna elementari jo priežastis – Irvingo trauma. Be Kyrie Bostono klubas reguliariajame sezone stokojo vienas prieš vieną galimybių susikurti galinčių krepšininkų, kol atkrintamosiose varžybose šios savo savybės neatskleidė nuo Kareemo Abdul-Jabbaro laikų nematytą stabilumą pademonstravęs Tatumas.
Tačiau pagrindinio atakų kūrėjo netektis „Celtics“ puolimui turėjo netikėtos įtakos. Iki Visų žvaigždžių savaitgalio pertraukos (su Kyrie) Bostono ekipos atakų efektyvumas buvo vos 22-as visoje lygoje, o antroje sezono dalyje (be Kyrie) pakilo iki 16-os pozicijos.
Stringančiam puolimui naujos jėgos įpūs grįžtantis Haywardas, o, reikalui esant, toks vaidmuo gali tekti ir pirmą sykį garantuotą NBA sutartį pasirašiusiam 29-erių Wanamakeriui. Visgi tikėtis šuolio į efektyviausiai puolančių komandų penketuką „Celtics“ tikėtis būtų pakankamai naivu. Raktu į pergales Bostono krepšininkams ir toliau liks plieninė bei nepralaužiama gynyba.
Analizuojant „Celtics“ šansus kovoje dėl čempionų titulo daug dėmesio sulaukia pagrindinio jų penketuko lyginimas su būsimųjų pagrindinių varžovų atitikmenimis. Ar Irvingas-Brownas-Haywardas-Tatumas-Horfordas pranoks Kyle'ą Lowry-Danny Greeną-Kawhi Leonardą-O. G. Anunoby ir Joną Valančiūną? Kokiais keliais šie krepšininkai gali įgauti pranašumą prieš Stepheną Curry-Klay Thompsoną-Keviną Durantą-Draymondą Greeną ir DeMarcusą Cousinsą?
Kad ir kurios pozicijos besilaikytumėte šiose diskusijose, akivaizdu – tituluočiausias klubas NBA istorijoje grįžo į pagrindinių favoritų gretas. Pirmą kartą nuo jau minėto Alleno, Pierce'o ir Garnetto trejeto laikų nepatekimas į superfinalą „Celtics“ taptų nesėkmingo sezono rezultatu.
Prieš penkerius metus su tuometiniais klubo lyderiais mainų su Bruklino „Nets“ metu atsisveikinęs Bostono klubas sudėties perstatymo procesą įgyvendino rekordiškai greitai. Turbūt net optimistiškiausi „Celtics“ sirgaliai nesitikėjo, kad jų palaikoma komanda nuo 2013-ųjų metų praėjus vos penkmečiui vėl bus laikoma galingiausia Rytų konferencijos ekipa.
Meistriški Ainge'o mainai, nepriekaištingas klubo skautų departamento darbas, jaunų žaidėjų tobulėjimas bei vunderkindu laikyto trenerio prisiviliojimas tapo beprecedentės klubo sėkmės pamatu. Jei krepšinio dievai bus maloningi ir apsaugos Bostono komandą nuo traumų, šis derinys gali atnešti „Celtics“ istorinį aštuonioliktąjį NBA čempionų titulą.
Šioje serijoje taip pat skaitykite:
