LeBrono atvykimas Los Andžele sukėlė dvi reakcijų bangas. Pirminį šoką ir isterišką džiaugsmą „Lakers“ sirgalių lūpose pakeitė nuostaba, kurią iššaukė eilę metų nematytas Jameso sprendimas. Klivlando klubą bent iš dalies įkaitu laikęs Karalius atsisakė „Cavaliers“ gretose jam įprastu tapusio 1+1 sutarties modelio ir pasirašė ilgalaikį 3+1 metų kontraktą, leidžiantį jam 2021-ųjų metų vasarą turėti žaidėjo teisę likti klube dar vienam sezonui.
Kalifornijos klubo gerbėjai nedelsdami ėmė lyginti būsimąją Jameso erą su geriausiais Kobe Bryanto metais bei svarstyti kurioje tikslioje „Staples Center“ arenos pašonės vietoje organizacija turės statyti LeBrono statulą.
Euforija truko neilgai. „Lakers“ beveik iškart po žinios apie LBJ prisiviliojimą pranešė, jog klubą papildys vienerių metų trukmės kontraktus pasirašę Lance'as Stephensonas ir JaVale'as McGee.
Sutartį su „Ežeriečiais“ identiškai trukmei pratęsė ir Kentavious Caldwell-Pope'as, o po poros dienų naujokų sąrašą papildė ir trumpalaikį kontraktą sudaręs įžaidėjas Rajonas Rondo. Tie patys sirgaliai, kurie buvo pasiryžę klubo vadovus nešioti ant rankų po LeBrono įsigijimo, ryškiai pakeitė toną ir ėmė garsiai klausti – ką, po velnių, daro Magicas Johnsonas ir Robas Pelinka?!
Žingsniai prieš srovę tritaškių svarbą auginančioje NBA lygoje
Pagrindiniu tokias ir dar skambesnes frazes iššaukusiu aspektu tapo akivaizdus bendras „Lakers“ naujokų trūkumas. Kalbant apie Rondo, Lance'o ir McGee trijulę, diplomatiškas išsireiškimas „negarsėja snaiperių savybėmis“ yra gerokai per švelnus.
Visos savo karjeros metu buvęs Naujojo Orleano „Pelicans“ įžaidėjas Rondo tritaškius meta vos 31 procento taiklumu. Su Domantu Saboniu pernai Indianoje rungtyniavęs Stephensonas – 30 procentų tikslumu. Pasitikdamas naujuosius metus 2013-ų sausio pirmą McGee pataikė tritaškį į Los Andželo „Clippers“ krepšį. Tai vienintelis jo taiklus tolimas metimas iš penkiolikos bandymų per dešimt NBA praleistų sezonų.
Jei beveik bet kuriam kitam klubui trijų iš toli nepataikančių krepšininkų įsigijimas neturėtų milžiniškos įtakos, tą patį pasakyti apie „Lakers“ būtų sunku. Kodėl gruodžio mėnesį Angelų miesto klubas aktyviai domėjosi Mindaugu Kuzminsku? Todėl, kad komandai mirtinai trūko patikimesnių snaiperių.
2017-18 metų sezoną „Lakers“ užbaigė pataikę 34,5 procento visų mestų tritaškių. Tai antras blogiausias rezultatas visoje NBA lygoje. Prasčiau iš toli atakavo tik maksimaliu greičiu sąmoningai pralaimėjimus rinkę Finikso „Suns“.
Tiek Klivlando „Cavaliers“, tiek, bent iš dalies, Majamio „Heat“ aplink Jamesą būrė jo žaidimo stilių labiausiai atitinkančius krepšininkus. Paskutiniaisiais Klivlande praleistais metais LeBroną svarbiausomis rungtynių minutėmis beveik nuolat supo keturi snaiperiai.
Fenomenaliai aikštę matantis ir kamuolius skirstantis puolėjas tokiose sąlygose lengviausiai ir efektyviausiai atskleisdavo savo talentą. Jo prasiveržimai link krepšio, reikalaujantys dvigubos varžvų gynybos, beveik kas kartą pasibaigdavo laisvu komandos draugo metimu iš toli.
Jei LeBronui turint kamuolį rankose varžovai gali sau leisti ignoruoti vieną, du ar netgi tris ties tritaškio linija stovinčius jo bendražygius, karaliui kelią link baudos aikštelės tenka skintis per daug tankesnes gynybines barikadas.
Tad kodėl gi „Lakers“, su paties Jameso palaiminimu, savo sudėtį papildė būtent šiais trimis krepšininkais?
Ilgalaikės užduotys ir šio sezono tikslai
Nors LBJ vis dar pelnytai išsaugo geriausio planetos krepšininko statusą, negalime pamiršti, jog jam jau 33-eji metai. Kad ir kokiomis antžmogiškomis fizinėmis savybėmis šiandien jis bepasižymi, su kiekviena diena artėja neišvengiamas jo regresas. Nė vienas sportininkas nėra pasiekęs pergalės prieš patį negailestingiausią varžovą – laiką.
Tiksintis LeBrono dominavimo laikmatis skatina „Lakers“ žvelgti į ilgalaikę perspektyvą. Praėjusiame sezone visas 82 reguliariojo sezono rungtynes pirmą kartą karjeroje sužaidęs krepšininkas pademonstravo, jog vis dar gali atlaikyti nežmoniškus krūvius. 3,026 minutes aikštėje praleidęs žaidėjas pagal šį skaičių pirmavo visoje NBA lygoje.
Visgi Los Andželo klubas siekia maksimaliai išnaudoti trejus garantuotus Jameso kontrakto metus. Viena iš esminių šio tikslo siekimo užduočių – išvengti pernai Klivlande matyto absoliutaus komandos priklausymo nuo LeBrono žaidimo kūrimo įgūdžių.
Pats krepšininkas neretai priimdavo pirmąjį perdavimą iš už galinės linijos ir leisdavosi į agresyviai jį pasitikusių varžovų apsunkintą kelionę link varžovų krepšio. Artėjančiame sezone tokį vaizdą turėtumėme išvysti daug rečiau.
Tragiškai iš toli atakuojančių įžaidėjų Rondo ir Lonzo Ballo duetas šią silpnybę kompensuoja puikiu kamuoliu valdymu ir ne ką prastesniu aikštės matymu. Vienas kitą keisdami krepšininkai teoriškai užtikrins, jog „Lakers“ aikštėje visada turės tai, ko taip stipriai stokojo „Cavaliers“ – patikimą žaidėjo kūrėją, galintį palengvinti Jameso užduotis.
Į šią kategoriją patenka ir Stephensonas. Nors jis ir nėra įžaidėjas, jo žaidimo kūrimas tapo pagrindiniu „Pacers“ atsarginių žaidėjų penketo ginklu, o dirigavimą komandos žaidimui Lance'as dažniausiai perimdavo iš kanadiečio Cory Josepho. Nominalusis įžaidėjas daugiau laiko ant parketo praleisdavo be kamuolio, nei skaitydamas varžovų gynybos schemas ir ieškodamas tinkamo perdavimo.
Tiek Rondo, tiek Lonzo, tiek Lance'as ar tas pats LeBronas gali inicijuoti žaidimą du prieš du su itin pavojingai link krepšio besileidžiančiu McGee, pasižyminčiu elitiniu gebėjimu užbaigti „alley-oop“ perdavimus.
Visi įsigytieji krepšininkai leidžia Jamesui sutaupyti kuo daugiau jėgų atakų metu ir maksimaliai save išnaudoti tik svarbiausiuose rungtynių epizoduose. Ryškus kontrastas nuo Klivlando, kur LeBronui neturint kamuolio savo rankose puolimas įklimpdavo į lakųjį smėlį.
Negalima nepaminėti ir dar vieno žaidimo niuanso, kuris „Cavaliers“ ekipoje paskutiniaisiais Karaliaus metais pasiekė neregėtas žemumas. Klivlando krepšininkai per 100 atakų į savo krepšį vidutiniškai praleisdavo net 109,5 taško. Kaip ir „Lakers“ tritaškių kontekste, tai buvo antras blogiausias rezultatas lygoje, ir taip, blogesnį rodiklį fiksavo tik tie patys Finikso „Suns“.
Los Andžele ši problema neturėtų tapti tokia opia. Praėjusiame sezone „Lakers“ užfiksavo dvyliktą geriausią gynybos reitingą tarp trisdešimties komandų. McGee krepšį saugo daug patikimiau, nei Brookas Lopezas, o Lance'as ir Rondo pasižymi agresyviu ir kibiu žaidimu. Dažnai perdavimų trajektorijose rizikuojantys gynėjai tą galės daryti daug drąsiau, žinodami, kad už jų nugaros varžovą nesėkmės atveju pasitiks atletiškasis JaVale'as.
Per pastaruosius penkis sezonus LeBrono atstovaujama komanda Top-10 gynybą reguliariajame sezone pademonstravo tik kartą – 2015-16 metų pirmenybėse, kurias „Cavaliers“ užbaigė iškovodami vienintelį čempionų titulą klubo istorijoje.
Patekimas į pirmąjį dešimtuką turėtų tapti pagrindine „Lakers“ šio sezono užduotimi. Šiame sakinyje Los Andželo klubo pavadinimą pakeitus į „Cavaliers“ toks tikslas taptų nepasiekiama utopija.
Efektyvus varžovų atakų stabdymas atveria duris greitam komandos puolimui. Nors Luke'o Waltono treniruojama komanda susidurs su sunkumais atakuodama iš toli, greiti jų išpuoliai turėtų puošti visus gražiausių NBA epizodų dešimtukus. Talentingi chirurgai Rondo, Ballas ir Jamesas turės šansą skalpelių aštrumo perdavimais pjaustyti bet kurio oponento gynybą.
Viso pasaulio lygos gerbėjams spekuliuojant apie galimus Kawhi Leonardo mainus, „Lakers“ turi šansą palaukti 2019-ųjų metų vasaros ir pasirašyti sutartį su laisvuoju agentu tapsiančiu gynybos specialistu.
Jei Los Andželo klubas bijo galimo Paulo George'o scenarijaus pasikartojimo, mainus Johnsonas ir Pelinka gali bandyti įžiebti jau dabar, tačiau bent artimiausią savaitę jų tikėtis nereikėtų.
Lygos apžvalgininkų teigimu, pagrindininu „Spurs“ taikiniu galimuose mainuose (kartu su net keturiais (!!!!) ateities pirmojo rato šaukimais) tapo Kyle'as Kuzma. Puikų debiutinį sezoną sužaidęs krašto puolėjas užsirekomendavo kaip vienas iš nedaugelio gerų „Lakers“ metikų, tad komanda kol kas neskuba jo įtraukti į mainus. Kol kas.
Las Vegaso Vasaros lygoje Los Andželo klubo gretose debiutuoja du lygos naujokai – ukrainietis Sviatoslavas Mykhailiukas ir vokietis Moritzas Wagneris. Abiejų krepšininkų vizitine kortele NCAA pirmenybėse tapo būtent taiklūs tolimi metimai, o Berlyno „Albos“ jaunimo akademijos auklėtinis, kaip tyčia, žaidžia būtent krašto puolėjo rolėje.
Negana to, panašią funkciją ilgalaikėje perspektyvoje atliks ir visas 2018-19 metų sezonas. Sunku tikėtis, jog „Lakers“ jau dabar bus pajėgūs mesti rimtą iššūkį „Golden State Warriors“ krepšininkams, tačiau per šiuos metus klubas gali įsitikinti vienų ar kitų jaunų žaidėjų talentu ir nusibraižyti ateities planus.
Kitą vasarą Los Andželas tikrai turės į ką taikytis: laisvaisiais agentais taps Klay Thompsonas, Kyrie Irvingas, Jimmy Butleris, Kawhi Leonardas ir visa eilė kitų pirmojo ryškumo žvaigždžių.
Jei pagrindiniai varžovai išvengs katastrofiškų traumų, gynybinio plano klubu tapti planuojantys „Lakers“ dėl titulo kovos 2019-20 metų pirmenybėse. Tačiau šis sezonas taps įžanga į naują Angelų miesto auksinę erą. Prisisekite diržus, „Lakers“ gerbėjai, kelias laukia duobėtas.
