Prieš savo norą į NBA metraščius patekęs E. Watsonas tapo pirmuoju pro duris išspirtu treneriu per daugiau nei pusantro sezono, tačiau daugiau negu tikėtina, jog „Suns“ pavyzdžiu jau neužilgo paseks ir daugiau lygos komandų.
Šiandien tinklaraštyje „Iš viršaus“ apžvelgsime ant ploniausio ledo atsidūrusius lygos strategus. Šiame sąraše pateiktos pavardės išrikiuotos pagal atleidimo grėsmę – pirmasis jame atsidūręs strategas gali būti sąlyginai ramus dėl savojo posto lyginant su paskutiniuoju specialistu, beveik garantuotai neužbaigsiančiu sezono dabartiniame klube.
Nepaisant prastų rezultatų, į šį sąrašą nepakliuvo palankiose aplinkybėse atsidūrę Dave'as Joergeris (Sakramento „Kings“) ir Rickas Carlisle'as (Dalaso „Mavericks“).
Kalifornijos sostinės klubas pasitiki vyriausiojo trenerio galimybėmis užauginti jauną, perspektyvią ir stratego filosofiją aikštėje įgyvendinančią komandą bei po pastaraisiais metais išgyvento chaoso siekia įgauti organizacinį stabilumą.
D. Joergerį puikiai pažįstančių veteranų Zacho Randolpho ir Vince'o Carterio atvykimas į Sakramentą tik pabrėžia Vlade Divaco vadovaujamo klubo siekį nepaversti dabartinio stratego penktu per penkis sezonus atleistu vyriausiuoju treneriu.
Savo ruožtu „Mavericks“ savininkas Marcas Cubanas ne kartą viešai kalbėjo apie absoliutų pasitikėjimą vienu iš geriausių trenerių lygoje laikomu R. Carlisle'u.
Nors Teksaso valstijos ekipa šiais metais potencialiai vilksis turnyrinės lentelės dugne, jos pergalių ir pralaimėjimų skaičius neturės įtakos dešimtąjį sezoną Dalase pradedančio ir vienintelį čempionų titulą klubo istorijoje „Mavs“ padovanujosio specalisto ateičiai.
R. Carlisle'as dabartiniame klube turi Greggui Popovičiui San Antonijuje prilygstantį statusą ir vadovaus komandai tol, kol iš jos nepasitrauks savo noru.
Atskiro paminėjimo nusipelno ir Indianos „Pacers“ vadovaujantis Nate'as McMillanas, prieš sezoną vertintas kaip vienas realiausių kandidatų palikti savo postą toli gražu nesužaidus 82-ejų rungtynių.
Nors pirmenybės dar tik prasidėjo ir geri buvusios Sietlo „Supersonics“ legendos auklėtinių rezultatai negalėtų nulemti ilgalaikės prognozės dėl itin siauros jų pasiekimo imties, trenerio reputaciją ženkliai sustiprino ryškūs žaidybinio stiliaus pokyčiai.
N. McMillano paskyrimas į prieš praėjusį sezoną atleisto Franko Vogelio vietą daugumą lygos analitikų privertė kilstelti antakius. Tuometiniam klubo generaliniam vadybininkui Larry Birdui kalbant apie norą propaguoti greitesnį žaidimą „Pacers“ paskyrė absoliučiai priešinga krepšinio filosofija pasižymėjusį strategą.
Nuo 2005-ųjų metų šešis pilnus sezonus Portlando „Trail Blazers“ vadovavęs specialistas pagal vidutinį žaidimo tempą per šiuos metus tarp trisdešimties lygos komandų chronologine tvarka užėmė 28-ą, 26-ą ir 29-ą vietas, o trijuose paskutiniuose sezonuose jo auklėtiniai kasmet žaidė lėčiausią krepšinį visoje NBA lygoje.
Visgi šių metų pirmenybių pradžioje „Pacers“ pasižymi itin aukšta žaidimo sparta ir, svarbiausia, remdamiesi tokiu žaidimo stiliumi sugeba iškovoti pergales. Įrodęs šiuo metu itin vertinamą gebėjimą keistis ir pristaikyti prie situacijos N. McMillanas sugebėjo išbraukti savo pavardę iš su atleidimu siejamų vyriausiųjų trenerių sąrašo.
Indianos stratego pavyzdžiu pasekti norinčių specialistų netrūksta, o apie savo ateitį artimiausiu metu su vis didesniu nerimu galvoti pradės šie vyriausieji treneriai.
Brettas Brownas, Filadelfijos „76ers“
Samo Hinkie inicijuoto „Proceso“ bedugnę savo kailiu patyręs specialistas Filadelfijoje išgyveno tai, ką G. Popovičius pavadino „absoliučiu košmaru“. Klubui sąmoningai stengiantis pralaimėti kuo daugiau rungtynių ir gauti kuo aukštesnius šaukimus naujokų biržose B. Brownas sugebėjo milžiniškų valios pastangų dėka išlaikyti „76ers“ profesionalumą ir optimizmą.
Iki šio sezono starto savo NBA vyriausiojo trenerio karjeros reziumė buvęs Australijos rinktinės strategas turi 75 pergales ir 223 pralaimėjimus, tačiau reikliausiais sirgaliais visoje šalyje pasižyminčiame Filadelfijos mieste yra gerbiamas dėl savo sugebėjimo išvairuoti komandos laivą per itin galingas audras.
Visgi šiais metais B. Browno laukia naujas iššūkis. Pademonstravęs gabumus jaunų žaidėjų įgūdžių lavinimo sferoje šiame sezone strategas susiduria su išaugusiais lūkesčiais – dalies lygos ekspertų teigimu, „Proceso“ vaisius skinantys „76ers“ šiemet turėtų kovoti dėl patekimo į atkrintamąsias varžybas.
Nors tikras pragaro kančias per pastaruosius ketverius metus su šypsena atlaikęs vyriausiasis treneris nusipelno išlaikyti savo postą ir nesėkmės atveju, kiekvienas Filadelfijos klubo pralaimėjimas šįmet bus analizuojamas daug nuodugniau, nei iki šiol, o stratego darbas atsidurs po itin stipriu padidinamuoju stiklu.
B. Browno užduoties nepalengvins ir negailestingas tvarkaraštis: per pirmąsias 20 rungtynių „76ers” net penkiolika kartų susitiks su pernai atkrintamosiose varžybose žaidusiomis komandomis, o šešis šių susitikimų žais išvykoje. Iškalbingas faktas – per pirmąjį sezono ketvirtį Filadelfijos klubas sužais abejas rungtynes su lygos čempionais „Golden State Warriors“.
5-6 pergales per šį laikotarpį realiai pasiekti galinčios komandos rezultatas nublokš ją į Rytų konferencijos antrąją pusę, o toks skaičius paskatins diskusijas dėl B. Browno ateities Filadelfijoje.
Mike'as Malone'as, Denverio „Nuggets“
Lietuviškojo „Nuggets“ klubo strategas šį sezoną pradeda įdomioje situacijoje – gynybos specialisto reputaciją turintis treneris pernai atrakino Denverio komandos puolimą, tačiau nuo sausio mėnesio jo auklėtiniai pasižymėjo pačia blogiausia gynyba visoje NBA lygoje.
Šią vasarą Paulu Millsapu pasipildžiusi ekipa tikisi, jog veterano atvykimas padės sustyguoti žaidimą savoje aikštės pusėje. Generaliniam „Nuggets“ vadybininkui Artūrui Karnišovui neseniai pareiškus, jog Denverio klubo šio sezono tikslas yra po penkerių metų pertraukos grįžti į atkrintamąsias varžybas, M. Malone'o pečius užguls milžiniškos atsakomybės našta.
Buvusio „Kings“ stratego gyvenimą dar labiau apsunkina itin abejotina situacija Denverio įžaidėjų grandyje. Komandai kiek netikėtai atsisveikinus su veteranu Jameeru Nelsonu Kolorado valstijos klube liko tik du šios pozicijos krepšininkai – 20-ies metų Jamalas Murray ir 21-erių metų Emmanuelis Mudiay.
Nuo patirties stokojančių aikštės generolų žaidimo smarkiai prikslausomas M. Malone'as net ir priešsezoninėje spaudos konferencijoje išdavė savo neužtikrintumą žaidėjų pasirinkimu: paklaustas kas šiais metais užims startinio „Nuggets“ įžaidėjo rolę strategas atsakė, jog šio krepšininko pavardė prasideda raide „M“ ir baigiasi raide „Y“.
Likusioms Vakarų konferencijos komandoms užtikrintai stiprinant savo pozicijas Denverio klubas itin atidžiai stebės komandos progresą (ar jo nebuvimą) gynybos rezultatuose. Šlubuojantis žaidimas savo aikštės pusėje gali paskatinti A. Karnišovą ir kompaniją atsisakyti gynybos ekspertu tiuluojamo M. Malone'o paslaugų.
Fredas Hoibergas, Čikagos „Bulls“
Aukštesnės pozicijos šiame sąraše F. Hoibergas neužima dėl dviejų priežasčių – puikių santykių su „Bulls“ organizacijoje sprendimus priimančiais Garu Formanu ir Johnu Paxsonu bei akivaizdaus klubo tikslo artėjančioje naujokų biržoje turėti kuo aukštensį šaukimą. Kitaip tariant, pralaimėti kuo daugiau rungtynių šiame sezone.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog turėdamas tokias sąlygas trečią sezoną Čikagoje pradedantis strategas turėtų būti ramus dėl savo pozicijos klube, tačiau tiek praėjusių metų, tiek ir šio sezono pradžios įvykiai meta tamsų šešėlį ant buvusio snaiperio ateities.
Iš Ajovos universiteto į „Bulls“ be ankstesnės trenerio darbo patirties NBA lygoje patekęs F. Hoibergas Čikagoje buvo pristatytas kaip modernaus, tolimais metimais, aukšta žaidimo sparta ir plačia atakų erdve pasižyminčio puolimo specialistas. Paradoksalu, tačiau prieš dvylika metų taikliausiai visoje NBA tritaškius metęs strategas iki šiol neturėjo galimybės atskleisti šiame „reklaminiame lankstinuke“ įvardytų stiprybių.
Pernai „Bulls“ savo sudėties pamatu pasirinkus iš toli silpnai atakuojančių Jimmy Butlerio, Dwyane'o Wade'o ir Rajono Rondo trejetą vyriausiasis treneris buvo priverstas improvizuoti ir paminti savo žaidimo filosofiją.
Nors Čikagos klubas užėm aštuntąją vietą Rytų konferencijoje, praėjusio sezono sėkmingu pavadinti tikrai negalima, o F. Hoibergo statusas patyrė rimtą smūgį po J. Butlerio viešos kritikos „per minkštam“ treneriui.
Šiais metais specialistas pagaliau turi galimybę dirbti su jaunais, greitais ir tolimus metimus adekvačiu taiklumu realizuoti galinčiais krepšininkais, tačiau Bobby Portiso ir Nikola Mirotičiaus konfliktas pakurstė dar garsesnes kalbas apie tai, jog F. Hoibergas nesugeba sukontroliuoti situacijos komandoje.
Skirtingai nei kitų trenerių atveju, „Bulls“ stratego ateitį nulems ne komandos rezultatai, o vidinis mikroklimatas. Jei F. Hoibergo akyse įvyks dar vienas komandos darbo atsmoferai kenksmingas incidentas, net ir seni bičiuliai G. Formanas ir J. Paxsonas gali nuspręsti atsisveikinti su 45-erių metų specialistu.
Alvinas Gentry, Naujojo Orleano „Pelicans“
Ekspertų manymu, pasauline džiazo sostine laikomo miesto klubas stovi ties permainų slenksčiu. Patekimas į atkrintamąsias varžybas laikomas žūtbūtiniu DeMarcuso Cousinso ir Anthony Daviso vedamos komandos tikslu, tačiau įgyvendinti šią užduotį gali tekti jau kitam „Pelicans“ strategui.
Neabejotinai svarbiausia klubo dalimi galime laikyti šeštąjį sezoną Naujajame Orleane pradedantį A. Davisą. Išskirtinio talento aukštaūgis per penkerius iki šiol klube praleistus metus tik kartą pateko į atkrintamąsias varžybas, kuriose 0:4 nusileido „Golden State Warriors“ ekipai.
Būtent po šio pralaimėjimo Monty Williamsą vyriausiojo trenerio poste tapo čempiono titulą su „Pelicans“ eliminavusia komanda iškovojęs A. Gentry, o jo atėjimas buvo vertinamas kaip milžiniškas žingsnis pirmyn, padėsiantis atrakinti Naujojo Orleano ekipos puolimą.
Vidutiniškai po 32 pergales per du sezonus pasiekęs specialistas ne tik nepakėlė komandos puolimo efektyvumo – per šiuos dvejus metus užfiksuotas skaičius buvo mažiausias A. Daviso karjeroje.
Toks rezultatas šią vasarą pakurstė kalbas apie galimą A. Gentry atleidimą, tačiau organizacija nusprendė, jog strategas nusipelnė galimybės pasiruošimo sezonui laikotarpiu sukurti abu aukštaūgius sėkmingai integruoti galinčią sistemą.
Nors Luizianos valstijos klubo bokštai sezoną pradėjo pakankamai įspūdingai, patikimų pagalbininkų stoka neleidžia „Pelicans“ demonstruoti tokio žaidimo, kokio tikėjosi klubo sirgaliai.
Jei Naujojo Orleano komanda ir toliau strigs kovodama dėl pergalių, A. Gentry bus desperatiškai pakeistas kitu strategu, o jei naujasis specialistas nesukurs stebuklo džiazo sostinėje, vasario mėnesį komanda veikiausiai išmainys vasarą laisvuoju agentu tapsiantį D. Cousinsą.
Jeffas Hornacekas, Niujorko „Knicks“
Šį sąrašą užbaigia mažiausią galimybę išsilaikyti vyriausiojo trenerio poste iki sezono pabaigos turintis „Knicks“ vedlys J. Hornacekas. Ir nors tokią poziciją bent iš dalies nulemia autoriaus subjektyvumas – kodėl nežaidžia Mindaugas, Jeffai? – tai toli gražu ne vien Lietuvoje plačiai aptarinėjamas įvykių kloties variantas.
Pradėkime nuo to, jog klasikinis NBA organizacijos modelis skelbia, kad klubui pasisasmdžius generalinį vadybininką šis pasirenka jo viziją labiausiai atitinkantį vyriausiąjį trenerį. Nors naujasis „Knicks“ klubo sprendimus priimantis asmuo Steve'as Millsas į šį postą buvo paaukštintas iš žemesnių iki šiol klube eitų pareigų, jo ilgalaikis projektas smarkiai skiriasi nuo Philo Jacksono propaguotų idėjų.
Pastarasis specialistas J. Hornaceką pakvietė į komandą dėl šio gero trikampio puolimo išmanymo, o kartu su P. Jacksono nušalinimu Niujorko klubas stengiasi atsikratyti ir Kristapui Porzingiui nepatogių puolimo schemų.
Nors buvęs Jutos „Jazz“ snaiperis dirbdamas Finikso „Suns“ klube vadovavosi visai kita žaidimo filosofija, paremta greitomis atakomis ir tritaškių metimų gausa, ikisezoninėse rungtynėse ir sezono pradžioje (nepaisant mažo imties dydžio) „Knicks“ kol kas žaidžia vadovaudamiesi sunkiai apibrėžiamu dviejų priešingybių deriniu.
Negana to, S. Millsas prisistatydamas Niujorko žurnalistams kaip naujoji orgnaizacijos galva ne sykį pabrėžė gynybinio krepšinio viziją, o J. Hornacekas savo vyriausiojo trenerio karjeroje toli gražu negarsėja kaip šios žaidimo pusės ekspertas.
Iškalbinga ir tai, jog šio straipsnio rašymo metu „Knicks“ buvo pralaimėję visas aštuonerias ikisezonines bei reguliarojo sezono rungtynes, o jų metu viso į savąjį krepšį praleidę 126 taškais (vid. 15,1 per rungtynes) daugiau, nei pelnė patys.
Strategui vis dar nerandant optimalios rotacijos ir būdų išspausti maksimumą iš ne pačios talentingiausios sudėties tiksintis laikrodis skaičiuoja paskutiniuosius S. Millso kantrybės lašus. Spekuliuojama, jog J. Hornacekas gali likti trenerio poste kiek ilgiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – tol, kol viena iš likusių komandų atleis vieną ar kitą „Knicks“ dominantį strategą.
Toks ėjimas atrodo neišvengiamas matant Niujorko organizacijos bandymus atversti naują puslapį ir atsikratyti su senąja valdžia tiesiogiai susijusių komponentų. Viena pagrindinių P. Jacksono fiasko primenančių figūrų lieka vyriausiasis treneris, kurio dienos „Knicks“ klube atrodo suskaičiuotos.
Tikėkimės, jog naujasis strategas savo rotacijoje atras vietos ir nepelnytai į paraštes nustumtam M. Kuzminskui.
