Jei ES šalių vadovai nusilenks Europos Parlamento valiai, naujuoju Komisijos prezidentu turėtų būti paskelbtas būtent Dublino didvyris – liuksemburgietis Jeanas Claude’as Junckeris.
Tačiau iš didelio debesies lietaus buvo mažokai. Jau vien konservatorių apsisprendimas, nukelti suvažiavimą į kovą, sukėlė daug spėlionių. Ar ši didžiausią EP frakciją sudaranti europinė šeima nominuos vieną iš dabartinių šalies vadovų ir todėl nori atitolinti kandidato paskelbimą? O gal EPP išvis rimtai nežiūri į idėją rengti rinkimų kampaniją visos ES mastu? Junckerio kandidatūra šiuos nuogąstavimus tik sustiprino.
Savo varžovą, prancūzą vidaus rinkos eurokomisarą Michelį Barnier, Dubline Junckeris nugalėjo palyginti kuklia persvara, 382 balsais prieš 245, ir tai tik po to, kai trečiasis kandidatas, buvęs Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis, iš varžybų pasitraukė savo balsus atiduodamas kolegai iš Liuksemburgo. Palyginus su Europos socialdemokratų kandidatu Martinu Schulzu, kuris gavo 91 procentą delegatų balsų, Junckeris atrodo nekaip. O kadangi demokratija partijos viduje EPP negarsėja, toks didelis Barnier palaikymas praktiškai reiškia revoliuciją.
Didelių permainų Europoje iš Junckerio nesitikima. Net 18 metų išbuvęs Liuksemburgo premjeru ir tapęs vienu iš ilgiausiai valdžioje išsilaikiusiu demokratiniu vadovu pasaulyje, Junckeris dar ir aštuonerius metus vadovavo eurozonos šalių finansų ministrų organui – Eurogrupei. Tai, kad jis buvo krizės meto taupymo politikos architektas Pietų Europoje, yra vienas dažniausių priekaištų, kuriuos Junckeriui tenka girdėti debatuose.
Kitas "karštas" klausimas buvusiam Liuksemburgo premjerui yra, kodėl politikas, pernai pralaimėjęs nacionaliniuose rinkimuose ir nefigūruojantis nei viename EP rinkimų sąraše, pretenduoja tapti Europos Komisijos prezidentu. Juk pagrindinis EP iniciatyvos, nominuoti europinių partijų šeimų kandidatus dar prieš rinkimus, tikslas yra skatinti demokratiją ES viršūnėse. Tačiau neaišku, kaip prie to prisideda kandidatas, už kurį negalima balsuoti net jo gimtajame nykštukiniame Liuksemburge.
Junckerio kandidatūrą apraizgiusi virtinė gandų. Spekuliuojama, kad jis tik šildo vietą iki rinkimų, o po jų ES lyderiai, diriguojami galingiausios konservatorių partijos galvos Merkel, pasirinks vieną iš dabartinių šalių vadovų. Dar priduriama, kad Juckeris apskritai šio posto nenori, o taikosi būti Herman van Rompuy įpėdiniu, Vadovų Tarybos pirmininku, kurio vietos nebūtų atsisakęs jau 2009 metais. "Economist" teigia, kad Merkel Junckerį palaikė tik todėl, kad jis puikiai kalba vokiškai ir turi šansų neblogai pasirodyti Vokietijos kandidatų dvikovoje, kur debatuos su socialdemokratų lyderiu vokiečiu Schulzu.
Jei tai iš tikrųjų buvo viena iš priežasčių, Merkel, atrodo, prašovė. Pirmuosiuose istoriniuose kandidatų debatuose Mastrichte Junckeris pasirodė nesąs dideliais retoriniais gabumais išsiskiriantis politikas, sunkokai murmėjo angliškai, į debatų galą išvis prarado norą diskutuoti ir dovanodavo savo laiką varžovams. Europoje Junckeris žada siekti politinio konsensuso ir efektyvesnės Sąjungos, daug kalba apie ES svarbą taikai, ketina tęsti taupymo politiką (nors to taip atvirai ir nesako) ir, kaip ir visi kandidatai, planuoja kurti darbo vietas ir suteikti daugiau galimybių smulkiajam verslui.
Migraciją į ES jis norėtų suvaldyti įvesdamas legalią imigracijos sistemą kaip JAV ar Kanadoje. Su kraštutinės dešinės atstovais, problematiškiausiu naujojo Europos Parlamento dėmeniu, Junckeris sakosi nebendradarbiausiąs. Tačiau EPP gretose jų jau ir dabar netrūksta - vien ko verti Berlusconis ir Vengriją autoritariniu keliu tvirtai vedantis Orbanas.
Kaip geras eurobiurokratas, Junckeris nesišvaisto drąsiomis vizijomis, abstrakčiomis formuluotėmis išsisuka iš konkretesnių klausimų, o charizma nėra jo geriausia draugė. Junckerio diplomatiškumas ir gebėjimas rasti kompromisą - ES vandenyse labai gerbtinos savybės, bet ar jų užtenka Komisijos prezidentui?