Nebėra kam auginti morkų, burokėlių, netgi bulvių. Lietuviškos kiaulienos šalyje irgi reikėtų gerai paieškoti. O jei netyčia atrastum, ji būtų užauginta, gyvulį šeriant pigiais, iš genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) pagamintais importiniais pašarais. Tokios saviškių užaugintos mėsos užvalgę, nenorėdami tapsime GMO bandymuose dalyvaujančiais gyvūnais. Kas šiomis aplinkybėmis Lietuvoje yra toji „darbo jėga“, kuriai ES skyrė milijonus, kad perorientuotų iš žemės ūkio į kitokią veiklą?

30 milijonų – į balą?

Pagal Lietuvos žemės ūkio ministerijos 2008–2012 metais vykdytą projektą „Kaimo vietovių darbo jėgos persiorientavimas iš žemės ūkio į kitas veiklas“ buvo išleista daugiau kaip 30 milijonų litų. Visi jie gauti iš ES struktūrinių fondų. Už projekto įgyvendinimą buvo atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Apie projekto iniciatyvą sakoma, kad vykstant struktūriniams pokyčiams ekonomikoje žemės ūkio veikla prarado dominuojančią poziciją. Nors Lietuvos gyventojų užimtumas žemės ūkyje, medžioklėje, miškininkystėje ir žuvininkystėje 2002 metais siekęs 17,8 proc., pastaraisiais metais sumažėjo iki 10,4 proc., šiuo metu Lietuvoje žemės ūkio veikla užsiimančių gyventojų dalis yra per didelė. Projekto tikslas – didinti kaimiškų vietovių darbo jėgos persiorientavimo iš žemės ūkio į kitas veiklas, integracijos į darbo rinką galimybes, skatinti ekonominės veiklos įvairinimą kaimo vietovėse.

Projekto tikslinės grupės – dirbantieji žemės ūkyje ir kiti kaimo gyventojai. Tai 11 tūkstančių asmenų, kurie dalyvaus mokymuose, o reikiamas efektas jaučiamas iki 2015 metų. Siekta, kad projekto pabaigoje ne mažiau 40 proc. projekto dalyvių, dalyvavusių mokymuose, pakeistų savo veiklos pobūdį.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas tokį projektą vadina tiesiai šviesiai: „lėšų įsisavinimu“, iš kurio – jokios naudos. „Nematau, ką čia reikėtų remti. Rėmėm, suremontavom mokyklas, o dabar jos stovi tuščios, nes vaikų ten nėra. Gal kai kurioms šalims tokios programos ir tinka, bet Lietuvoje lėšos turėtų būti nukreipiamos kitur. Pinigus reikėtų nukreipti, remiant kaime vaikus auginančias moteris. Išmokos tokios mažos, kad jos stengiasi auginti vieną vaiką arba nė vieno“, – aiškino J. Talmantas.

Ūkininkauja seneliai

Pirmiausia, ką reikėtų daryti Lietuvos kaime, anot J. Talmanto – gerinti kaimo demografinę padėtį. „Vieni seniukai ten. 45 procentai ūkininkų yra vyresni nei 65 metų. Kai tie nunyks, nebebus kam ūkininkauti“, – sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas.

Jo manymu, nuo žemės ūkio žmonių neatitrauksi, kadangi žemės ūkyje dabar geriausi atlyginimai – ten visi kaimo žmonės ir nori dirbti. Kaimiečiai į ten įsteigtas įmones dirbti neina, nes tose įmonėse labai maži atlyginimai. Kaimo žmonių atitraukimą nuo žemės ūkio, anot J. Talmanto, remia visi, tačiau iš tiesų nebesą ką remti.

Suma, skirta kaimo žmonių atitraukimui nuo žemės, jam irgi neatrodo didelė. „Trisdešimt milijonų – tai juk vaikiška suma. Ir nepadeda jie persiorientuoti iš žemės ūkio į kitas veiklas“, – tvirtino Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas.

Svarbiausia į kaimą šiuo metu esą reikėtų privilioti jaunus žmones. Ir kuo greičiau.

„Reikėtų sudominti jaunimą. Bet kaip dabar sudominsi? Keliai nepravažiuojami, nesutvarkyti. Vietinės reikšmės keliams per savivaldybes skiriamos kapeikos. Žiemą užpusto tėvų sodybas, vaikai pas juos negali atvažiuoti. Jeigu vaikai žiemą visą mėnesį negali atvažiuoti pas motiną, tai kaip jis eis į tokius namus gyventi? Niekas nesudaro sąlygų. Visiems svarbu, kad būtų išasfaltuotas Vilnius, Kaunas, kad būtų gražu aplinkui Klaipėdą, o kaime tas pats, kas Azerbaidžane: už tvoros – skurdas baisiausias, o palei kelią – viskas užtverta, viskas gražu“, – aiškino J. Talmantas.

Trūksta melžėjų ir traktorininkų

Anot Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininko Sauliaus Bucevičiaus, šalies žemės ūkyje užimtų žmonių skaičius mažėja. Tai tendencija, būdinga išsivysčiusioms šalims. Šiuo metu žemės ūkio veikla besiverčiantys žmonės šalyje sudaro apie 8 procentus.

„Palaipsniui artėjame prie išsivysčiusių Europos šalių lygio, kur šiame sektoriuje darbuojasi 4–5 proc. visų dirbančiųjų. Per 20 metų dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius sumažėjo daugiau negu dvigubai“, – teigė S. Bucevičius.

Jam žinoma ir tai, kad bedarbių kaime skaičius augo greičiau nei mieste. Socialinė politika, paremta ilgalaikiu pašalpų mokėjimu, neskatino žmonių ieškoti darbo ir kelti kvalifikaciją, labai pablogimo ekonominę padėtį kaime. Tačiau jis nemano, kad žmones reikia skatinti palikti kaimą.

„Apie 40 proc. bedarbių kaime sudaro nekvalifikuoti darbininkai. Juos perorientuoti yra vienas iš svarbiausių valstybės institucijų uždavinys. Tuo labiau, kad ilgalaikėje perspektyvoje žemės ūkis gali nesugebėti tinkamai apsirūpinti darbo ištekliais. Jau dabar kaime trūksta kvalifikuotų melžėjų, traktorininkų, kombainininkų. Pastaruoju metu juntamas ir agronomų bei veterinarijos gydytojų stygius“, – tvirtino S. Bucevičius.

Neužauginame net bulvių

Palankiausiai iš visų atsitraukimo iš žemės ūkio sričių S. Bucevičius vertina kaimo turizmo plėtrą ir tautinio paveldo produktų gamybą. Lietuvoje šios srityse neblogai įsibėgėta. Nepaisant šių poslinkių, kaimiškos vietovės esą sparčiai tuštėja. Dalis darbingų žmonių išvyksta į užsienį, kiti ieškoti darbo traukia į miestus.

Parlamentaras pastebi ir tai, kad šalyje kai kurių žemės ūkio produktų pagaminama per daug, o kai kurių – trūksta. „Geriausiai esame apsirūpinę pienu, kiaušiniais ir javais. Šių produktų išauginame apie du kartus daugiau, negu reikia vidaus poreikiui patenkinti. Tiesa, javų derlius atskirais metais svyruoja priklausomai nuo gamtinių sąlygų. Tuo tarpu vis dar jaučiamas daržovių, bulvių, vaisių ir ypač kiaulienos trūkumas“, – sakė S. Bucevičius.

Apsirūpinimas savo gamybos maistu, anot Kaimo reikalų komiteto pirmininko, svarbus daugeliu aspektų, ne tik ekonominiu. Medikai esą irgi pataria daugiau vartoti vietoje išaugintų produktų. „Apsirūpinimas maistu yra svarbus ir nacionalinio saugumo elementas. Gaila, kad Nacionalinio saugumo strategijoje apie tai neužsimenama“, – aiškino S. Bucevičius.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas lietuviams mato kitą priešą – genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). Jų poveikį pajusime tik trečioje kartoje – po 210 metų. GMO į šalies gyventojų organizmą pakliūva ir per importuojamą mėsą ar savo pačių pagamintus mėsos produktus. Priežastis – gyvuliai visoje ES auginami, šeriant pašarais iš GMO. Kažkada tai galbūt atsisuks prieš visą šalies genofondą. Lietuva nuo šio pavojaus apsisaugotų tik neleisdama šių genetiškai modifikuotų organizmų įvežti.

„Šiuos GMO užauginti gerokai lengviau ir pigiau, tačiau mūsų šalyje tai draudžiama, džiaugiantis, kad šalis švari ir saugi nuo GMO“, – samprotavo J. Talmantas.

Pavyzdys – danai ir švedai

Europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė šalies kaimo problemų sprendimo pavyzdį mato kitose Europos Sąjungos šalyse.

„Važiuojant po Daniją ar Švediją kaimo vietovėse galima matyti daug mažų įmonių, kuriose dirba vietiniai gyventojai. Darbuotojus tokioms įmonėms parengia ir jų kvalifikaciją ugdo specialios profesinio mokymo įstaigos, kurios veikia kartu su darbo biržomis“, – dalijosi įspūdžiais V. Blinkevičiūtė. 

Anot jos, šiuo metu Lietuvos kaime yra apie 30 proc. Lietuvos darbo jėgos ir net 44 proc. visų bedarbių. Šiems bedarbiams reikia padėti prisitaikyti prie pokyčių darbo rinkoje, atnaujinti žinias, persikvalifikuoti, pradėti savo verslą, susirasti darbą.

„Mūsų senėjančioje visuomenėje būtina siekti, kad kuo daugiau žmonių dirbtų. Šiam tikslui skiriama ir ženkli Europos Sąjungos struktūrinių fondų dalis“, – sakė Europos Parlamento narė.

Kaimas – be kelių ir elektros

O gal reikėtų tiesiog liautis kūrus mitą, kad Lietuva – vis dar žemės ūkio šalis, palikti tai istorijai? Kaimo turizmui irgi gal tik į naudą, kai iš kitų Europos Sąjungos šalių atvykę jauni žmonės žavisi niekada gyvenime nematytais lietuviškais žvyrkeliais?

Seimo nariui S. Bucevičiui teikia vilties apklausos duomenys: ketvirtadalis didžiųjų šalies miestų gyventojų norėtų gyventi kaime. Jis taip pat prisiminė, kad Lietuva garsėjo žemės ūkiu ir tarpukaryje, ir sovietmečiu.

Būti tokia šalimi mums esą lėmė gamta ir žmonių darbštumas. Tačiau tenka susitaikyti su tuo, kad padėtis labai pasikeitė.

„Šiuo metu dirbantys žemės ūkyje jau nesudaro net pusės visų kaime dirbančių asmenų. Žemės ūkis prarado kaimo stuburo įvaizdį, bet jo reikšmingumas išliko. Visas agrosektorius sukuria apie 8 procentus bendrojo vidaus produkto, o žemės ūkio ir maisto produktai uždirba beveik penktadalį viso Lietuvos eksporto. Taigi, esame valstybė, turinti išvystytą žemės ūkį. Ir tuo turime didžiuotis“, – teigė S. Bucevičius.

Vis dėlto ir jis pripažįsta, kad jauni žmonės labai nenori likti gyventi kaime. „Vystyti smulkų ir vidutinį verslą kaime sunku. Nėra privažiavimo kelių, elektros bei aukštos kvalifikacijos darbininkų. Todėl neatsitiktinai kaimo vietovėse veikia tik 15 procentų visų Lietuvoje veikiančių mažų ir vidutinių įmonių“, – sakė parlamentaras.

Moterims – bulvės ir vaikai

Anot Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko J. Talmanto, kaimo ateitis pirmiausia – jauni žmonės. Kol kaime neatsiras jaunų žmonių, tol demografinė padėtis nepagerės, nes „tik jauni žmonės gali padaryti vaikų“. Tačiau tai esą ne tas pats, kai vaikus gimdyti skatinamos iš pašalpų gyvenančios socialinės rizikos šeimos. Dabar kaime žiaurumu garsėjantys aštuoniolikamečiai ir dvidešimtmečiai – kaip tik tokių šeimų vaikai.

„Reikia sudaryti sąlygas normalioms šeimoms, duoti joms 2–3 metų motinystės atostogas, normaliai už tai mokėti, tai pamatysite, kiek kaime bus žmonių. Ir ne asocialių, o normalių. Juk ant obels česnakai neauga. Kokia obelis, tokie ir obuoliai”, – karštai kalbėjo ūkininkų atstovas.

Gera jauna moteris kaime, anot jo, vadintina ta, kuri nerūko, negeria, šalia namų darže augina burokėlius, morkas, bulves, kurios sutvarkytas darželis ir visa sodybos aplinka, kuri laiko vištų – štai tokias ir reikėtų remti. Gi dabartinės vaikų turinčios moterys vietoje daržų apsileidusios dilgėlėmis ir kiečiais, kartu su vyrais geria stiprų „Žaibo“ alų, kas vakarą ten – linksmybės. „Jiems gyvenimas – gražus, o mums – ne, mums rūpestis, kad kviečiai iššalo“, – sakė J. Talmantas.

Tuo metu, kai Lietuvos kaimą atakuoja alkoholis ir dilgėlynai, Prancūzijoje nerimaujama dėl urbanizacijos grėsmės žemės ūkiui. Prancūzijos europarlamentaras ir žurnalistas Patrickas Le Hyaricas ragina Europos Komisiją gelbėti miestų išstumiamas, į bankrotą varomas žemės ūkio įmones, skiriant jos paramą. Miestai dusina jas savo teršalais. Anot europarlamentaro, nykstant šioms įmonėms, naikinamas ir kultūros paveldas.