Taigi, logika nurodo, kad vienas iš pagrindinių tėvynės saugumo garantų yra santykiai su kaimynėmis. Esminis klausimas labai paprastas: ar tai būtų ES balsavimas už sankcijas, ar ginkluotė – su kuo Lietuvai palankiausia ir lengviausia vienytis bet kokioje kovoje prieš Rusiją.

Švedija: Rytų partnerystės iniciatorė, palaikanti sankcijas Rusijai

Su Lietuva vos 15 kilometrų jūrinę sieną turinti Švedija – paranki sąjungininkė tiek ideologine, tiek ir karine prasme. Kalbant apie užsienio politiką, vienas pagrindinių skandinaviškosios kaimynės interesų – Rytų Partnerystė. Švedija pateisina savo, kaip vienos iš dviejų pagrindinių Rytų Prtnerystės iniciatorių, poziciją – po Ukrainos atsisakymo pasirašyti Asociacijos sutartį 2013 metų lapkritį, ji pateikė siūlymą, kad Europos Sąjunga pagreitintų derybas su šalimis, norinčiomis artimiau bendradarbiauti su Europa.

Savo rūpestį ES rytinėmis kaimynėmis ir konkrečiai Ukraina, Švedija demonstravo ir komplikuojantis padėčiai Maidane bei ES narėms siekiant susitarti dėl elgesio su Rusija strategijos. Dėl šios pozicijos britų žiniasklaida šalį net ėmė gretinti su Baltijos valstybėmis ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

„Kaip ir amerikiečiai, švedai kartu su Rytų Europos valstybėmis ES siekia sutarimo dėl baudžiamųjų sankcijų Maskvai. Jų manymu tarpininkavimas ir paprasti bandymai valdyti situaciją Ukrainoje be stipraus sankcijų paketo yra netinkama strategija“, - rašo „The Guardian“.

Savo poziciją derybose Švedija patvirtino ir veiksmais. Po to, kai Rusija pradėjo neskelbtas didelio masto karinių jūrų pajėgų pratybas Baltijos ir Barenco jūrose, šalis į Gotlando salą nusiuntė papildomas oro gynybos pajėgas. Karo strategas Stefanas Ringas teigė, kad toks žingsnis karinėms pajėgoms yra visiškai įprastas. Anot specialisto, turint omeny, kas vyksta Ukrainoje, tokių veiksmų nebuvimas būtų beveik prilygtų pareigų apleidimui.

Lenkija: dėl Rusijos grėsmės susirūpinusi regiono lyderė

Lenkijos indėlis į Ukrainos ryšių su ES stiprinimą, kaip ir jos aštrus reagavimas į Rusijos keliamą grėsmę visam regionui, gali būti laikomas Lietuvos interesų atspindžiu.

Kol Lietuva ruošėsi pirmininkavimui ES Tarybai ir rengė Ukrainos Asociacijos susitarimą su Sąjunga, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis kartu su Patu Coxu vadovavo Europos Parlamento minitoringo misijai Ukrainoje, kurios tikslas buvo kriminalinių bylų prieš Juliją Tymošenko, Jurijų Lutsenko ir Valerijų Ivaščenko priežiūra. Įsisiūbavus įvykiams Maidane, turima kompetencija bei pozicija Ukrainos atžvilgiu Lenkijai suteikė ES pasiuntinio kėdę sprendžiant protestuotojų ir valdžios konfliktą Kijeve. Lenkijos užsienio reikalų ministas Radoslawas Sikorskis Ukrainoje sprendimo ieškojo kartu su Vokietijos užsienio reikalų ministru Franku-Walteriu Steinmeieriu, Prancūzijos URM Europos žemyno departamento vadovu Ericu Fournieru ir ES “diplomatinio korpuso” vadove Catherine Ashton.

Kitas svarbus šios didžiosios kaimynės privalumas – jos pasirengimas savo šalies, o pagal NATO sutartį ir kitų aljansui priklausančių šalių, gynybai. Pasak Lenkijos gynybos viceministro Czeslavo Mroczeko, Lenkija didžiuojasi, kad išlaidų gynybai šalis nemažino net ir pasaulinės finansų krizės metu. Tai labai gerai atspindi BVP dalis, skiriama gynybai – Lenkija saugumui skiria 1,95 procento BVP, o Lietuva – vos 0,8 procento. Taigi, kol dar neatėjo karinės konfrontacijos valanda, būtina užsitikrinti, jog paprašyta pagalbos Lenkija nedelstų nė akimirkos.

Kritinė situacija Kryme jau parodė, kad Lietuva ir Lenkija, nepaisant tarpusavio nesutarimų, akivaizdžiai padidėjus Rusijos grėsmei gali konstruktyviai dirbti kartu. Kovo pradžioje suderinusios poziciją šalys kartu kreipėsi į NATO dėl 4-ojo sutarties straipsnio, numatančio aljanso narių konsultacijų galimybę iškilus grėsmei integralumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. Lenkijos prezidentas  Bronislawas Komorowskis ypatingai akcentavo, jog būtina parodyti Rusijos daromus tarptautinės teisės pažeidimus.

“Užduotis yra parodyti, kad pastarųjų savaičių veiksmais Kryme Rusija pažeidė daugelį tarptautinės teisės normų ir tarptautinių įsipareigojimų. Taip pat turime imtis žingsnių, padėsiančių įtikinti Vakarus, jog reikia aktyviai spręsti šią situaciją. ES turi užimti tvirtą poziciją dėl ekonominių ir politinių sankcijų. Lenkija taip pat turi stengtis, kad padarytų NATO įrankiu, leidžiančių stabilizuoti padėtį Ukrainoje”, - skelbia warsawvoice.pl.

Estija ir Latvija: patariančios ir bendraujančios Baltijos sesės

Latvija ir Estija, kurioms nereikia spręsti Kaliningrado klausimo, santykiuose su Rusija turi kitą aspektą, kurį dabartinėje situacijoje galima lengvai pavadinti „tiksinčia bomba“ – tai didelės rusų mažumos. Dėl šios priežasties Rusijos grėsmės suvokimas ir saugumo užtikrinimo poreikis auga ne dienomis, bet valandomis.

Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas aštrėjant situacijai Kryme ėmė skatinti Lietuvą, Latviją ir Estiją nacionaliniam saugumui skirti daugiau dėmesio ir pinigų. „Dabartinis bendradarbiavimas tarp Baltijos valstybių daug prisidėjo prie visų trijų šalių integracijos NATO ir leidžia mums savo gynybos resursus naudoti protingai.

Įvykiai Ukrainoje rodo, kad kova dėl galios, vertybių ir žmogaus teisių vyksta ne tik tolimuose pasaulio kraštuose, bet ir Europoje. Tai mums perduoda garsią ir aiškią žinią – gynybos srityje turime labiau stengtis ir tobulėti. Pakankamos išlaidos nacionaliniam saugumui Lietuvai, Latvijai ir Estijai išlieka labai svarbios dėl saugumo sumetimų“, - mintimis dalijosi prezidentas.

Dar glaudesnis bendradarbiavimas tarp Baltijos sesių gali ne tik padėti paaiškinti Lietuvos žmonėms didesnes išlaidas gynybai, bet ir suteikti galimybę kartu rengti saugumo strategijas. Pavyzdžiui, Latvija, kuri dar tik ruošiasi pirmininkavimui ES Tarybai, jau stiprina savo pozicijas užsienio politikoje. Lietuvai, galinčiai pamokyti kaimynę, vertėtų su Latvija derinti užsienio politikos, susijusios su ES rytinėmis kaimynėmis, gaires.

Kovo pradžioje Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius Briuselyje ES šalis nares kvietė dirbti kartu ir kuo greičiau pasirašyti Asociacijos sutartį su Ukraina.

„Ukrainos teritorinis integralumas turi būti gerbiamas, o tai reiškia, kad šios šalies visuomenės prievartinis dalijimas ir teritorijos atplėšimas turi būti viešai ir griežtai smerkiami. Ukraina turi turėti galimybę pasirašyti Asociacijos susitarimą iškart, kai tik bus tam pasirengusi. Be to, būtina pagreitinti procesą, kuris leistų liberalizuoti vizų rėžimą su Ukraina“, - nurodė jis.

T. Janeliūnas: noriu tikėti, kad Lietuva ir Lenkija veiks kartu

Paklaustas apie Lietuvai labiausiai į sąjungininkes tinkančias ES nares, politologas Tomas Janeliūnas pabrėžė minėtąjį ketvertą ir akcentavo, kad ES Ukrainos-Rusijos konflikto atžvilgiu yra susiskaldžiusi.

Lenkija, Švedija ir Baltijos šalys skatina Rusijai duoti griežtesnį atsaką. Pietų Europos šalys – Portugalija, Ispanija, Italija, Graikija ir Prancūzija – labiau linkusios į kompromisus, nori ieškoti diplomatinių svertų. Vokietijoje – net kelios skirtingos pozicijos: Angela Merkel reaguoja agresyviau, ryžtingiau, o užsienio reikalų ministras – priešingai – švelniau. Taigi, nėra aiškios pozicijos. Tokia situacija rodo, kad Europoje yra nemažas susiskaldymas“, - aiškino ekspertas.

Pasak politologo, reikia vilties, kad Lietuvai ir Lenkijai pavyks užkasti „buitinius kovos kirvius“ ir siekti bendrų tikslų užsienio politikos srityje.

„Nežinau, ar ši grėsmė gali padėti pataisyti santykius, bet akivaizdu, kad kai kalba eina apie aukštąją politiką (saugumą, nacionalinius interesus, etc.), pozicijų derinimas tampa svarbesnis nei kasdieniai, netgi buitiniai nesutarimai. Ir netgi kai kurie Lenkijos politikai, pavyzdžiui buvęs prezidentas A. Kwasniewskis, buvo užsiminęs, jog tautinių mažumų klausimus galima spręsti kur kas paprasčiau, nepolitizuojant ir ne aukštame lygyje. Tai neturėtų kenkti strateginiams interesams, kurie Lietuvos ir Lenkijos atvejais dažnai sutampa. Norėčiau tikėtis, kad bendra pozicija leis suvienyti bent konkrečiais klausimais ir tie vidiniai nesutarimai neužgoš žymiai svarbesnių tikslų“, - viltingai kalbėjo T. Janeliūnas.

Dėl Baltijos šalių bendradarbiavimo specialistas patikino esąs ramus.

„Jos ir taip pakankamai veikia kartu. Galbūt tiesiog ne visada girdime jų pareiškimus, ne visai tiksliai juos vertiname. Estijos vadovai iš esmės kalba labai panašiai kaip ir Lietuvos. Su Latvija gal yra truputėlį kitaip – jie tylesni. Bet tai suprantama, kadangi Latvijos premjerė yra visiškai nauja ir galbūt nėra labai patyrusi užsienio politikoje. Andris Berzinis užsienio politikoje irgi nėra toks tvirtas, ne toks patyręs kaip Dalia Grybauskaitė. Natūralu, kad tie politikai, kurie nebijo drąsiau išsakyti savo nuomonės, viešoje erdvėje yra labiau pastebimi, matomi. Ir tai nereiškia, jog iš esmės skiriasi Lietuvos, Latvijos ir Estijos pozicijos“, - teigė ekspertas.