Vasario 26-osios plenariniame posėdyje Strasbūre Europos Parlamentas balsavo ir priėmė rezoliuciją dėl seksualinio išnaudojimo ir prostitucijos, jų poveikio lyčių lygybei. Šiuo neįpareigojančiu dokumentu Europos Sąjungos valstybės narės paragintos moralinę ir finansinę atsakomybę už prostituciją užkrauti prostitucijos paslaugų pirkėjams. ES, panašu, teks šią vyrų kuriamą vergovės formą pamažu išgyvendinti jei ne geruoju, tai bloguoju – didžiulėmis piniginėmis baudomis ir kitokiomis bausmėmis.
Kaltas tas, kuris perka
Naujame EP dokumente prostitucija vadinama su žmogaus orumu ir pagrindinėmis žmogaus teisėmis nesuderinamos vergovės forma. Formuluojant rezoliucijos teiginius, atsižvelgta į pasaulinę praktiką, tyrimus bei į daugiau kaip keturias dešimtis įvairių tarptautinių dokumentų. Juose kalbama ne tik apie Europos, bet ir viso pasaulio šalių nuostatas.
Lygiagrečiai tvirtinama, kad pranešimu nėra užsimota prieš prostitucija besiverčiančias moteris. Jis yra nukreiptas prieš prostituciją, tačiau palankus prostitucija užsiimančioms moterims. Rezoliucijoje rekomenduojama kaltąja šalimi pripažinti pirkėją, t. y. seksualines paslaugas perkantį vyrą, o ne moterį prostitutę. Tai vadinama kitu žingsniu siekiant visiškos lyčių lygybės visoje Europos Sąjungoje.
Sąvadavimas, kaip teigiama rezoliucijoje, prilygsta leidimui seksualiai išnaudoti kitus asmenis. Nepaisant to, jis šiuo metu įteisintas keliose valstybėse narėse, įskaitant Vokietiją, Nyderlandus ir Graikiją.
Rezoliucija priimta pritarus 343 Europos Parlamento nariams. 139 jai nepritarė, o 105 susilaikė.
Vokietijos prokurorai nesidžiaugia
Lietuvos Policijos departamento duomenimis, 2013 metais užregistruoti 294 šios rūšies pažeidimai. Jie numatyti Administracinių teisės pažeidimų kodekso 1821 straipsnyje. 118 atvejų iš jų nustatyti pirmą kartą, 176 atvejų – kai į policijos rankas tie patys asmenys, daugiausia moterys, įkliuvo pakartotinai. 2012-aisias tokių pažeidėjų nustatyta 212, 166 iš jų turėjo galiojančias nuobaudas.
Kiek šių asmenų buvo nepilnametės merginos? Tokių duomenų Policijos departamentas pateikti negalėjo.
Vertimasis prostitucija ar atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis Lietuvoje užtraukia 300–500 litų baudą. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, užtraukia 500–1000 litų baudą arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.
Vokietijoje apytikriai yra 400 tūkstančių prostitucija užsiimančių asmenų. Nuo 2002 metų, kai įteisinta prostitucija, tik 44 prostitucija užsiimantys asmenys oficialiai užsiregistravo socialinės apsaugos agentūrose.
Europos Parlamento teigimu, nėra jokių aiškių ženklų, kad dėl šio įstatymo būtų sumažėjęs nusikalstamumas. Be to, trečdalis Vokietijos prokurorų atkreipė dėmesį į tai, kad įteisinus prostituciją, jų darbas tiriant prekybos žmonėmis ir sąvadavimo nusikaltimus tik dar labiau pasunkėjo.
Aprašyta literatūroje
Lietuvai, kurioje beveik visa atsakomybė už prostituciją užkrauta prostitutėms, teks nebent pripažinti šalyje vyraujantį senamadišką požiūrį. Tačiau ir tai nėra būtina. Nors tarptautinėse politinėse arenose kartais teks vaidinti kultūringesnius nei esame.
Dauguma vyrų Lietuvoje norėtų, kad prostitucija šalyje būtų legalizuota, kaip tai yra Vokietijoje ir kai kuriose kitose ES šalyse. Arba kaip nutiko XVIII amžiuje, kai Lietuvoje, kaip ir daugumoje Europos valstybių, prostitucija buvo legalizuota. Kai kurių už moterų teises kovojančių organizacijų atstovių teigimu, įvertinus apklausas, galima netgi teigti, kad to nori praktiškai visi šalies vyrai.
Legali prostitucija Lietuvoje buvo iki 1941-ųjų. Apie tai galima pasiskaityti ne tik žurnalisto Juozo Belecko knygoje „Nuodėmių gatvė“, bet ir sovietmečiu populiaraus rašytojo Juozo Baltušio romane „Su kuo valgyta druska“. Apie šių laikų prostituciją Lietuvoje kalbama ir rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė“, pagal šią knygą sukurtas filmas.
Galbūt greitai meno kūriniuose atspindėtos lietuvaičių prostitučių vilionės taps panašios į išgalvotas istorijas ir sapnus? Su prostitucija kovojančios šalies nevyriausybinės organizacijos greitų pokyčių nežada. Nors Lietuvoje prostitucija nelegali, tačiau, kaip tvirtina policijos pareigūnai, daugelis prostitucijos paslaugas teikiančių moterų ir merginų netgi neslepia, kad tokia veikla užsiima.
Šalies Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus viršininko Ramūno Matonio teigimu, prostitucija Lietuvoje verčiasi tiek šalies pilietės, tiek užsienietės. Didžioji dauguma užsieniečių – kaimyninių šalių moterys. „Pastebimos tendencijos, kad daugėja į užsienį išvykstančių teikti tokias paslaugas. Tarp jų nemaža dalis – turinčios tam tikra išsilavinimą, net aukštąjį, ar studijuojančios aukštosiose mokyklose“, – teigė R. Matonis.
Nei darbas, nei sveika
„Ši rezoliucija atkreipia dėmesį į skaudžią problemą ir siūlo galimus jos sprendimus. Juk dažnai moterys priverstos užsiimti prostitucija ne iš gero gyvenimo. Jos tampa prekybos žmonėmis aukomis bėgdamos nuo skurdo. Esu tikra, jog Europos Sąjunga gali daugiau padaryti kovodama prieš nusikalstamą organizuotą prekybą žmonėmis bei teikdama paramą prostitucijos aukoms“, – apie pranešime įvardintas problemas ir ES kryptis sakė europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.
Europos Komisijos duomenimis, dauguma prekybos žmonėmis aukų (62 proc.) išvežama seksualiniam išnaudojimui, o moterys ir nepilnametės merginos sudaro 80 proc. nustatytų ir numanomų aukų.
Pasisakantiems už prostitucijos legalizavimą argumentuojama tarptautiniu mastu pripažįstamu darbo apibrėžimu: darbas yra vienas iš pagrindinių žmogaus savirealizacijos šaltinių, kuriuo individai svariai prisideda prie kolektyvinės gerovės. Tad prostitučių uždarbiavimo negalima laikyti ES normas atitinkančiu darbu.
Pasiremta ir Pasaulinės Sveikatos Organizacijos argumentu: lytinei sveikatai užtikrinti reikalingas teigiamas ir pagarbus požiūris į seksualumą ir lytinius santykius bei maloni ir saugi lytinė patirtis be prievartos, diskriminacijos ir smurto.
Tvirtinama, kad prostitucija yra ir sveikatos problema, nes ji neigiamai veikia prostitucija užsiimančius žmones, kurie veikiausiai kenčia nuo lytinių, fizinių ir protinių traumų, yra priklausomi nuo narkotikų ir alkoholio ir prarado savigarbą. Jų mirtingumas didesnis nei vidutinio gyventojo. Daugelis sekso paslaugų pirkėjų reikalauja nesaugaus sekso, dėl kurio padidėja neigiamo poveikio prostitucija užsiimančių asmenų ir šių paslaugų pirkėjų sveikatai tikimybė.
Atkreiptas dėmesys į tai, kad 80–95 proc. prostitucija užsiimančių asmenų prieš patekdami į prostitucijos verslą patyrė kokios nors formos smurtą (žaginimą, kraujomaišą, pedofiliją), 62 proc. šių asmenų buvo išžaginti, o 68 proc. kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo, panaši dalis asmenų tapo kankinimo aukomis.
Pavyzdys – šiauriečiai
Rezoliucijoje pabrėžiama, kad prostitucija užsiimantiems asmenims neturėtų būti numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tokia praktika yra Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Airijos Respublikoje ir Kroatijoje. Viso valstybės narės paragintos panaikinti baudžiamuosius teisės aktus, taikomus prostitucija užsiimantiems asmenims. Vietoje to jos kviečiamos parengti programas, kuriomis būtų siekiama padėti prostitucija užsiimantiems asmenims ir (ar) sekso pramonės darbuotojams atsisakyti šios profesijos, jei jie to norėtų.
Europos Parlamentas šioje rezoliucijoje pareiškė, kad prostitucijos paklausą būtų galima sumažinti teisės aktais, kuriais baudžiamoji našta būtų perkeliama tiems, kurie perka seksualines paslaugas, o ne tiems, kurie jas parduoda. Įvardinti ir veiksmingiausi kovos su prostitucija būdas yra Švedijoje, Islandijoje ir Norvegijoje įgyvendintas modelis, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė numatyta už seksualinių paslaugų pirkimą, o ne už prostitucija užsiimančių asmenų teikiamas paslaugas.
Remiantis ES duomenimis teigiama, kad dabartinė kovos su prekyba žmonėmis politika neveiksminga ir sunku nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn prekiautojus žmonėmis, todėl būtina sugriežtinti prekybos žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais bylų tyrimus bei prekiautojų žmonėmis patraukimą baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisimą.
EP paragino valstybes nares parengti ir įgyvendinti kovos su prekyba žmonėmis, seksualiniu išnaudojimu ir prostitucija politiką.
Per mažos sankcijos?
Lietuvoje veikianti kovos su prostitucija praktika – neefektyvi. Taip ją vertina ir Policijos departamento pareigūnai.
„Iš bendros praktikos būtų galima daryti prielaidą, kad nustatytos šiuo metų sankcijos už vertimąsi prostituciją nėra griežtos. Už vertimąsi prostitucija patraukti atsakomybėn asmenys, taip pat ir pakartotinai, iš esmės gali be problemų apmokėti paskirtas baudas ir tęsti savo veiklą. Kai kurie net neslepia teikiantys seksualinio pobūdžio paslaugas“, – sakė Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininkas R. Matonis.
Policija, pasak jo, didesnį dėmesį skiria prekybos žmonėmis kontrolei. Šie tyrimai esą reikalauja didesnių resursų, tačiau tai žymiai pavojingesnė veiklos sritis. Akcentuotina, kad tais atvejais, kai asmuo įtrauktas į prostituciją, jam netaikoma minėta Administracinių teisės pažeidimų kodekso norma. Už kito asmens įtraukimą į prostituciją, pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, taip pat už prekybą žmonėmis, vaiko pirkimą arba pardavimą (dažnai tai yra siejama su įtraukimu į prostituciją) numatyta baudžiamoji atsakomybė. Už tai gresia gerokai rimtesnė atsakomybė.
„Pastebime, kad dažnai už prostitucijos slypi ir kitos nusikalstamos veikos, tokios kaip prekyba žmonėmis, narkotikų platinimas, šią sritį dažnai kontroliuoja įvairios nusikaltėlių grupuotės, kurios iš to pelnosi, o merginas išnaudoja ir net žaloja“, – tvirtino R. Matonis.
Lyčių nelygybę liudija skaičiai
„Problema ta, kad pas mus mato moteris, o tų, kas jas perka – ne. Tarsi taip ir turėtų būti: nuperki, ir daryk su ja, ką nori. Teisingumo nėra: vyrų ir moterų padėtys nėra lygios. Per metus nubaudžiama apie keli šimtai moterų ir vis keli vyrai – šie skaičiai kai ką sako. O kaip kovoja mūsų policija? Ji gaudo tas vargšes – važiuoja prie stoties ar apsimetę klientais skambina telefonu. Mes šiuose reiduose dalyvaujame, važiuojame kartu su pareigūnais“, – teigė Lietuvos dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja.
Anot jos, Lietuvoje veikiantys įstatymai turi labai daug spragų: „Žinome, kaip paprasta tas moteris nubausti. Bet kodėl nubausta tiek mažai vyrų? Pareigūnai aiškina, kad reikia juos užklupti lovoje arba tada, kai jis moteriai duoda pinigus. Kitais atvejais vyrų nubausti negalima. Pareigūnės kaip masalo panaudoti irgi negali – tai būtų laikoma provokacija, žmogaus teisių pažeidimu“.
Prostitutę, anot organizacijos vadovės, baudžia policija, niekina visuomenė, gąsdina ir engia suteneris, skriaudžia klientas. Visuomenė, pasak Dingusių žmonių paramos centro vadovės, irgi nėra pasiruošusi teisingai suprasti padėtį: „Reikėtų dirbti ne vienerius metus, kad visuomenei pradėtų aiškėti, koks tai blogis yra prostitucija ir kodėl pas mus ji taip įsišaknijusi.“
Viename iš renginių žmonių paklausta, ar jie norėtų, kad prostitucija Lietuvoje būtų legalizuota. Daug žmonių pakėlė rankas, sakydami „taip“. Tačiau paklausus, kas, legalizavus prostituciją, norėtų, kad jų vaikai ar vaikaičiai eitų į tą verslą, rankų nepakilo nė viena. Anot N. Kurčinskajos, kaltinti reikėtų ekonominį ir moralinį nuosmukį.
Vyrai – už legalizavimą?
Ar Lietuvoje yra jėgų, kurios siekia ne palaipsniui išgyvendinti prostituciją, pirmiausia kuriant apsaugą į šį verslą įtrauktoms moterims, o legalizuoti tai, kas dar vadinama tiesiog paslaugomis?
„Tai ne tik jėgos. Man atrodo, kad visi vyrai norėtų legalizuoti prostituciją. Vyrams Lietuvoje atrodo, kad valstybei bus naudos, jei prostitutės mokės mokesčius. Tuo tarpu Švedijoje jau auga vaikų karta, kurios berniukai nežino ir neįsivaizduoja, kad moterį galima nupirkti. Skirtingai nei Vokietijoje: vitrinose šalia puodelio kavos siūloma už 60 eurų įsigyti moterį“, – sakė N. Kurčinskaja.
Prieš prostituciją nukreiptos prevencinės kampanijos, anot organizacijos vadovės, pirmiausia turi būti vykdomos tam tikroms piliečių grupėms: kariškiams, sportininkams. Prostitučių klientai taip pat turėtų reguliarių prevencijos kampanijų taikinys. Šitaip pamažu užaugs karta, kuri nežinos apie tai, kad moterys gali būti perkamos, prieš jas smurtaujama.
Centro vadovė taip pat sakė, kad jų organizacijai kartais pavyksta padėti išsikapstyti iš prostitucijos tinklo merginoms – tačiau tik toms, kurios dar jaunos, nesugadintos, neišgąsdintos: „Už kiekvienos prostitutės – po sutenerį. Net tos vargšės narkomanės Vilniaus autobusų stotyje už nugaros turi po narkomaną sutenerį – jei neuždirbsi dozei, tave įduos. Toks yra užburtas ratas.“
Siūlo traukti į šviesą pirkėjus
Antras žingsnis, kai nustosime prostitutes bausti, būtų sugriežtinti baudas jų paslaugas perkantiems vyrams. Dabar daugelius jų tiesiog iškart sumoka 100–150 litų baudą, prašydami neviešinti – šitaip labai lengvai išsisuka. Tuo tarpu didesnės baudos ir pirkėjų paviešinimas – kaip daryta Švedijoje, būtų kur kas veiksmingesnės priemonės. Tuo įsitikinusi N. Kurčinskaja.
„Reikėtų drąsiau imtis visokių priemonių. Neužteks tik nustoti bausti prostitutes. Jų klientai turi suvokti, kad prostitucija – smurtas, o pirkti moterį – ydinga. Ir kad jie suprastų, kad kiekvienos prostitutės gyvenimo istorija – skausminga, jų praeityje yra arba globos namai, arba ji buvo kitaip skriaudžiama, prievartaujama. Esame girdėję labai skaudžių istorijų. Ir nė viena šių merginų nenori, kad kas nors žinotų, kuo ji verčiasi“, – sakė N. Kurčinskaja.
Tikslaus skaičiaus, kiek merginų jaunų merginų iš Lietuvos buvo išvežta ir parduota suteneriams, šalyje esą nepasakys nė viena valstybės institucija ar nevyriausybinė organizacija. Prieš dvejus metus, tiesa, vienas prokuroras pareiškęs, kad iš Lietuvos per metus išvežama 1,2 tūkstančio tokių merginų. Dažniausiai jos kilusios iš asocialių šeimų ar augusios globos namuose – apie šias įstaigas suteneriai tiesiog knibžda. Todėl dingusi jauna mergina, o juolab su atitinkama biografija, yra signalas, kad galbūt ji parduota suteneriams.