Pirmasis vyko LR Seimo Europos informacijos biure, antrasis subūrė studentus, nevyriausybininkus, Lietuvoje gyvenančius Rusijos opozicionierius. Žinoma, nesiliaujant tragiškiems Kijeve, daugelio mintys tądien buvo su ukrainiečiais, žuvusiųjų Maidane atminimas pagerbtas tylos minute, o diskusijose neišvengta režimų Rusijoje ir Ukrainoje palyginimų.
Milžiniško masto pinigų plovimo iš Rusijos biudžeto bylą tyrusio, už tai suimto ir Rusijos kalėjimo mirusio teisininko istorija susidomėjusi jauna žurnalistė Elena Servettaz, anksčiau gyvenusi Rusijoje, o dabar dirbanti „Radio France“ ir kelių nepriklausomų Rusijos žiniasklaidos priemonių korespondente Paryžiuje, įgyvendino savo idėją į vieną knygą surinkti Sergejaus Magnitskio istorijai neabejingų visuomenės veikėjų, žmogaus teisių gynėjų, politikų apmastymus, ar Europa turėtų pasekti JAV pavyzdžiu ir sudaryti vadinamąjį „Magnitskio sąrašą“: t.y. išleisti įstatymą, taikantį sankcijas su šia byla susijusiems ir dėl S. Magnitskio mirties kaltiems Rusijos pareigūnams.
Pristatydama savo knygą Elena ne kartą pabrėžė, kad S. Magnitskio istorija yra geriausiai dokumentuota žmogaus teisių byla Rusijoje, nes pats būdamas teisininkas kalėdamas Sergejus nuolatos rašė skundus dėl teisminio proceso, kalinimo sąlygų, atsisakymo jam teikti medicinos paslaugas. Visgi nepaisant to, tai netrukdo Rusijos pareigūnams ciniškai teigti, kad kalėjime Sergejus niekuo nesiskundė, mirė nuo „natūralių priežasčių“ bei iki šiol tęsti pomirtinę jo bylą.
Leonidas Donskis, vienintelis knygos teksto autorius iš Lietuvos bei Sergejaus Magnitskio tarpparlamentinės grupės narys, Sergejų vadino dideliu mažuoju žmogumi. Jis nebuvo žmogaus teisių gynėjas ar disidentas, nepriklausė pilietinėms organizacijoms, o tiesiog sąžiningai atliko savo kaip teisininko pareigas ir stengėsi, kad triumfuotų teisingumas, o Rusijos biudžetas atgautų pasisavintus šimtus milijonų dolerių. Už tai, kad pasirinko įstatymo viršenybę, o ne lojalumą sistemai, jis sumokėjo savo gyvybe.
Diskutuodami, kodėl Europos šalys turėtų pasekti JAV pavyzdžiu ir taip pat sudaryti „Magnitskio sąrašą“, pristatymų dalyviai pritarė L. Donskiui, kad tai būtų geriausia Vakarų pasaulio vienybės, įrodančios ištikimybę žmogaus teisėms, jo orumui ir gyvybei, išraiška, nusiunčianti tokiems režimams kaip Rusija žinią, kad žmogaus gyvybė niekada nebus vien tik valstybės vidaus reikalas. Taip Europa solidarizuotųsi su piliečiais ir tais, kurie gina laisvę, o ne su diktatoriais.
Deja, nepaisant daugkartinių Europos Parlamento raginimų ir rezoliucijų, prie kurių aktyviai prisidėjo ir Leonidas Donskis, ES šalys narės išlieka kurčios siūlymams į ES erdvę, kur turi nuosavybės, uždrausti atvykti su S. Magnitskio byla susijusiems pareigūnams ar užšaldyti čia turimas jų banko sąskaitas. Pasak „Freedom House“ padalinio Lietuvoje vadovo Vyčio Jurkonio, ES šiuo metu neturi jokių instrumentų daryti spaudimą Europoje neginčijamiems įstatymo viršenybės ir pagarbos žmogaus teisių principams nusižengiantiems užsienio pareigūnams, kurie be jokių apribojimų naudojasi ES teikiamomis galimybėmis: laisvai keliauja, perka nuosavybę, leidžia mokytis Europos universitetuose savo vaikus ir t.t. Renginyje dalyvavęs Rusijos opozicionierius, Gario Kasparovo vadovaujamo „Vieningo piliečių fronto“ aktyvistas Ivan Tyutrin aiškino, kad „Magnitskio sąrašas“ itin svarbus Vladimirui Putinui asmeniškai, nes jei atsirastų, atimtų iš jo galimybę apsaugoti savo sistemos narių nuosavybę užsienyje, ir tai susilpnintų jo paties pozicijas. Štai kodėl į JAV 2012 m. pabaigoje priimtą įstatymą Rusija ir pats V. Putinas sureagavo audringai – išleido teisės aktą, uždraudžianti JAV piliečiams įsivaikinti vaikus iš Rusijos.
Leonidas Donskis priminė, kad Lietuva niekada nebijojo priimti sprendimų, dėl kurių grėsė nemalonumai iš Kremliaus. Jis tai pavadino viena gražiausių Lietuvos politikos tradicijų ir paragino ją tęsti, tampant pirmąją ES šalimi, priėmusia „Magnitskio įstatymą“.