Daugiakalbystės tiltas

„Be gimtosios prancūzų, moku anglų, ispanų ir portugalų kalbas, – šypsosi ES leidinių biure Liuksemburge dirbantis Olivier Narcy (42), arba Olivjė. – Nusprendžiau mokytis kurios nors iš naujųjų ES valstybių narių kalbos, ir atsitiktinai atradau lietuvių.“

Prieš porą metų Vilniaus pusmaratonyje dalyvavęs prancūzas – nepaprastai kruopštus studentas. Tapęs ES pareigūnu 2009-aisiais ir iškart nespėjęs užsirašyti į lietuvių kalbos kursus, kuriuos, kartu su kitų užsienio kalbų, savo darbuotojams rengia ES institucijos, jis ėmėsi mokytis lietuvių... savarankiškai. Ir, daugelio nuostabai, po pusmečio išlaikęs testus pateko į antrą lygį, o šiemet sėkmingai užbaigė trečiąjį (iš viso jų yra septyni). Olivjė grupėje – dar du prancūzai, britas, danas, slovakas ir slovėnas.

Septyniese mokytis užsienio kalbos yra smagu, tačiau keturiese – dar smagiau. Tokia studijų aplinka džiaugiasi ES leidinių biure Liuksemburge dirbanti graikė Georgia Karamountzou (41) ir Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato (DGT) vertėjas britas John Evans (35). Jie abu neseniai baigė pirmą lietuvių kalbos lygį ir yra pasiruošę žengti tolyn daugiakalbystės link. Jurgos (Georgia mėgsta būti taip vadinama) bagaže – puikios graikų, anglų ir prancūzų kalbų žinios bei pakankamas vokiečių ir rusų kalbų supratimas. Jonas (taip John vadina dėstytoja ir studijų kolegos) į anglų kalbą profesionaliai verčia iš prancūzų, ispanų, portugalų ir lenkų.

„Per aspera ad astra“

Iš dalies dėl buvusios merginos lietuvės pradėjęs mokytis lietuvių kalbos, J. Evans teigia, kad jo motyvacija yra stipri. DGT Anglų kalbos departamente labai svarbu, kad visi čia dirbantys vertėjai visi kartu mokėtų visas oficialiąsias ES kalbas, išskyrus airių ir maltiečių – jas į anglų kalbą išskirtinai verčia Airių ir Maltiečių kalbų departamentų vertėjai. Vertėjų kasdienybė – Europos Komisijos dokumentai, siunčiami ES valstybėms narėms, kurioms suteikta teisė bendrauti savo gimtosiomis kalbomis.

„Kitaip tariant, kai Lietuvos institucijos rašo Komisijai, rašo lietuviškai, – pasakoja Jonas. – Šie dokumentai turi būti išversti į anglų kalbą (kartais taip pat – į prancūzų ir vokiečių), kad Komisijos pareigūnai galėtų suprasti, ką Lietuvos institucijos nori pasakyti.“

Nors britas vertėjas lietuvių kalbos dar nespėjo panaudoti savo darbe, jis tikisi, kad po keleto metų galės versti lietuviškus dokumentus į savo gimtąją kalbą. Tą šiuo metu jau daro septyni DGT Anglų kalbos departamento vertėjai. Be to, kolegų, profesionaliai verčiančių iš aštuonių devynių užsienio kalbų, pavyzdžiai – užkrečia.

Kai Georgia Karamountzou, arba Jurga, pradėjo dirbti ES leidinių biuro – „EU Bookshop“ („ES knygyno“) – komandoje, vadovė pastebėjo jos imlumą kalboms, ir ne tik. Kolegos jau mokėjo daugelį ES oficialiųjų kalbų, todėl Jurgai buvo pasiūlyta išmokti lietuvių arba latvių.

„Kodėl pasirinkau lietuvių? – graikė trumpam susimąsto. – Nes gerai jaučiuosi tarp lietuvių: jie yra malonūs, besišypsantys, gerai nusiteikę ir didesni ekstravertai nei latviai. Todėl susidomėjau lietuvių kalba ir apskritai kultūra, kuri turi panašumų su mano gimtąja Graikijos kultūra dėl savo pagoniškos kilmės...“
Trečią lietuvių kalbos lygį išėjęs Olivier Narcy taip pat yra vienintelis savo – ES leidinių biuro Įmonės architektūros – skyriuje, kalbantis lietuviškai. Dėl to didžiuojasi, kaip ir dėl fakto, kad darbe tenka panaudoti per pusantrų metų nelengvai įgytas kalbines žinias – „per aspera ad astra“!

Priešams palinkėtų išmokti lietuvių

Olivier Narcy iš pradžių stebėjosi, kodėl lietuviai jį vadina Olivjė, nes juk galūnė „ė“ būdinga moteriškajai giminei? Vėliau, kai tuo nebesistebėjo, padarė štai tokias išvadas.

„Įdomu? Taip, žinoma! –juokiasi prancūzas. – Lengva? Lengva galvoti, kad viską lietuviškai suprasiu kitą savaitę. Ir sunku pagalvoti, kad tai – netiesa!“

Neseniai O. Narcy grįžo iš Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros organizuojamų vasaros kursų užsieniečiams. Be mėnesio trukmės bendrojo lietuvių kalbos kurso pažengusiesiems, Olivjė mokėsi apie Lietuvos istoriją, kultūrą ir kalbotyrą. Jam įsiminė vienos dėstytojos pasakymas, kad „palyginti su kitomis Europos valstybėmis, Lietuva yra tarsi dėžė, kurią reikia atidaryti“. Neblogai lietuviškai šnekančiam prancūzui Lietuvoje, kur jis ten spėjo susirasti draugų, tos „dėžės turinys“ patinka. Gal tik žmonės per mažai šypsosi, ypač patarnaujantis personalas kavinėse ir restoranuose. Ir dažnai eilėse, kai prancūzas laikosi mandagaus atstumo, į priekį nekultūringai užlenda vienas ar du lietuviai.

Kai Olivjė dėl lietuvių kalbos apima, kaip jis sako, „beviltiškumas“, geriausia įsigyti pigius lėktuvo bilietus porai dienų į Lietuvą. Čia, kaip ir besidomint lietuvių tautosaka, ypač – pasakomis, atgimsta noras nepasiduoti. O sugrįžęs į Liuksemburgą savo draugams linki atrasti tokią nuostabią šalį kaip Lietuva ir juokauja, kad savo priešams palinkėtų... išmokti tokią „lengvą“ kalbą kaip lietuvių.

Užkrečianti motyvacija

Kad lietuvių kalba – kietas riešutėlis galėtų paliudyti ir Georgia Karamountzou bei John Evans. Jei graikė mėgavosi lengva studijų pradžia, o paskui dėl laiko stokos kiek suklupo, tai britas prisipažįsta, kad jam tai – pakankamai sunki kalba. Prieš penkerius metus pradėjęs dirbti Europos Komisijoje, vertėjas ėmė mokytis lenkų kalbos. Dabar, anot jo, šios kalbos žinios – „linksniavimas ir bendras daiktavardžių ir būdvardžių linksniuočių suvokimas“ – jam padeda mokantis lietuvių. Bene sunkiausia yra tarimas, nes kirtis neturi pastovios vietos.

J. Evans mėgaujasi lietuvių kalbos kursais ir džiaugiasi savo labai gera dėstytoja Rasa Gražiene. Dėstytojai pagyrų negaili ir G. Karamountzou. Graikė teigia, kad tai – labai maloni, besišypsanti, rūpestinga ir gerą humoro jausmą turinti moteris. „Ji skatina mus, kai tampa sunku...“

Gera klausytis užsieniečių liaupsių tautiečiams ir Lietuvai. Savimeilę paglosto eilinį kartą paminėtas žodelis „ačiū“, kuris visiems, išskyrus lietuvius, yra čiaudėjimo garsas. Taip pat pamalonina brito vertėjo pastaba, kad „užsienio kalbos mokymasis atveria duris į kitokią kultūrą ir kitokį gyvenimo būdą“ – suprask, jo domėjimasis yra nuoširdus. Galiausiai netikėta išgirsti unikalų komplimentą: anot Jurgos, lietuviai jai primena... pelėdas.

„Tiek pelėdos, tiek lietuviai pasižymi gyvomis akimis ir išmintimi, kurios jie semiasi iš savo glaudaus ryšio su gamta!..“